Šįkart skaitytojų dėmesiui – istorinis knygų trio. Pirmoji – knygynų naujiena apie Šaltąjį karą, o kitos dvi – apie neprisitaikėliškas asmenybes, kovotojus, kuriuos šis laikotarpis tarsi sujungia. Tai lietuvių partizanų vadas Jonas Žemaitis ir iškart po Šaltojo karo iškilęs Rusijos politikas, opozicionierius Borisas Nemcovas. Knygos iš skirtingų perspektyvų parodo dabarties politinių realijų ištakas.

David E. Hoffman. „Negyvėlio ranka: Šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir jų palikimas“

Prieš dešimtmetį JAV pasirodė solidus dokumentinis veikalas, kuriame Davidas E. Hoffmanas gilinasi į šios šalies ir Sovietų Sąjungos santykius Šaltojo karo pabaigoje, bando aiškinti ne tik Šaltąjį karą, bet ir jo poveikį dabarčiai – dar 2008 m. jo palikimas pasauliui kėlė daug problemų.

Autorius pastebi ir įspėja: mikrobiologiniai ginklai darosi aktualesni dėl kainos ir galimybės nepaste­bimai panaudoti, nes vienas žmogus su maišeliu juodligės bakterijų nebus branduolinės raketos taikinys. Būtent nuo juodligės protrūkio Sverdlovs­ke ir pradedamas pasakojimas apie Šaltąjį karą, pamažu leidžiamasi į vis šiurpesnius istorijos užkaborius. Išsamiai pasakojama, kaip nuo 1975 iki 1991 m. Sovietų Sąjunga išvystė didžiausią mikrobiologinių ginklų programą pasaulyje, nors 1975 m. įsigaliojo 70 šalių – tarp jų ir JAV bei Sovietų Sąjungos – pasirašyta konvencija, draudžianti biologinių ginklų kūrimą, gamybą ir naudojimą.

D. E. Hoffmanas naudojosi memuarais, interviu, žinių pranešimais, archyvine medžiaga, nutekintais Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Gynybos departamento vidiniais dokumentais ir kt. Gausią archyvinę medžiagą jis sujungė su asmenine „Washington Post“ korespondento Baltuosiuose rūmuose patirtimi R. Reagano valdymo metais. Taip pat pasitelkė ryšius ir žinias, kurių įgijo būdamas biuro viršininku Maskvoje. Todėl į Šaltojo karo laikotarpį žvelgiama iš įvairių perspektyvų – tiek politikų, tiek visuomenės. Prisimenami masiniai protestai, kuriuose reikalauta atsisakyti atominių ginklų, kino industrijos pasitelkimas propagandai.

 

David E. Hoffman. „Negyvėlio ranka: Šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir jų palikimas“. – V.: „Briedis“, 2018.

 

Į dramos centre esančius politikus – M. Gorbačiovą ir R. Reaganą – autorius žiūri su simpatija, parodydamas jų suartėjimą siekiant bendro tikslo – vilties, kad žmonija toliau neis už pavojingos ribos. Perteikti ne tik faktai, bet ir emocijos, nuotaika, pavyzdžiui, baimė per karines pratybas, imituojančias atominį karą: „Kai atėjo laikas paspausti mygtuką, – prisiminė Danilevičius, – Brežnevas buvo akivaizdžiai sukrėstas, jo rankos drebėjo, o veidas buvo išbalęs ir jis kelis kartus prašė Grečką patvirtinti, kad šie veiksmai neturės jokių realių padarinių pasaulyje“ (p. 29). Knygoje ir daugiau įdomių užkulisių, tarkim, karinėse pratybose JAV prezidentas dalyvauja tik kaip stebėtojas, jį patį vaidina kitas žmogus. Norėta nuslėpti, kaip kritinėje situacijoje reaguotų tikrasis prezidentas.

Knyga aktuali ir įdomi dar tuo, kad gerai parodoma politinių sprendimų realybė: nors visuomenės pokyčių poreikis yra pagrįstas, čia ir dabar politiškai tiesiog neįgyvendintinas – siekiant pasikeitimų teko spręsti sudėtingus uždavinius, reikalaujančius ne vienerių metų įdirbio.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. „Žuvusiųjų prezidentas“

Knyga apie Joną Žemaitį – atradimas ir savotiška retenybė: nors dar galima įsigyti kai kuriuose knygynuose, tačiau ji menkai žinoma. Ypatinga ir autorės biografija, tapusi partizaninio karo tęstinumo liudijimu. Ši kovotoja – idėjinė partizanų įpėdinė – tęsė pogrindinę beginklę kovą, kai partizaninis judėjimas buvo nuslopintas. Už tai suimta ir kalinta. Jei ne didelis Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės darbas, apie J. Žemaitį vis dar trūktų prieinamos informacijos. Nors daug šaltinių buvo sunaikinti, tačiau, remdamasi išlikusiais dokumentais, atsiminimais, ji atkūrė J. Žemaičio gyvenimo ir kovos trajektoriją, greta pateikė ir daug faktų apie partizaninį karą.

Knygoje nemažai dėmesio asmeniniam J. Žemaičio gyvenimui, stipriai lėmusiam jo būdą. Biografija pradedama pasakojimu apie tėvus. Tėvas – laisvamanis, vegetaras, pienininkystės specialistas, dirbęs pas grafą Feliksą Tiškevičių. Pasakojama, kad pamatęs grafą ceche su smilkstančia cigarete liepė tuoj pat užgesinti, kad nesugadintų eksportui skirto sviesto kvapo, o šiam nesutikus – išstūmė pro duris.

Pats J. Žemaitis prisimenamas kaip išsilavinęs, inteligentiškas, jautrus žmogus. Skaudžiausia patirtis – žmonos Elenos mirtis pačioje partizanavimo pradžioje. Jis žiūrėdavo į besilinksminančius, dainuojančius partizanus su pasigėrėjimu, tačiau pats nebesilinksmino. Buvo davęs sau Tyliaus slapyvardį. Partizanai su juo nuobodžiaudavo, vadino senuku (nors sušaudytas buvo tik 45 metų). Su bunkeryje slaugiusia Marijona Žiliūte jis kalbėdavosi apie muziką, literatūrą, bet paskui turėjo liautis, nes kartu gyvenusi kovotoja įsižeisdavo ir laikydavo juos per daug poniškais.

 

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. „Žuvusiųjų prezidentas“. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998.

 

Autorei pavyko surinkti dar gyvų J. Žemaičio bendražygių prisiminimų. Jie – svarbi knygos medžiaga, liudijanti, jog J. Žemaitis buvęs nediktatoriškas, švelnus vadovas, pabrėžęs demokratijos svarbą. Pateikiama liudijimų, kad J. Žemaitis atkalbinėjo nuo partizanavimo. Ilgainiui jis suvokė būtinumą nutraukti ginkluotą kovą. Jo tikslas buvo nepriimti vyrų, kurie dar gali gyventi legaliai. „Turi kažkas gyvent“, – sakė jis. Tarp esamų partizanų stengėsi palaikyti vidinę stiprybę tam, kad organizacija neišsigimtų.

N. Gaškaitė-Žemaitienė nesistengė pagražinti, heroizuoti ir nutylėti nepatogių faktų apie partizaninį karą ir ypač jo pabaigą, kai net partizanų vadai, neatlaikę didžiulės įtampos, pereidavo į priešo pusę ir pasmerkdavo mirčiai buvusius bendražygius. Priešingai: jaučiama pastanga suprasti ir neteisti.

Ne palūžusių menkumą, o išskirtinį J. Žemaičio dvasios stiprumą rodo laikymasis iki pabaigos, kai pasirinko mirties bausmę, neprašė pasigailėjimo ir malonės, iki galo kartojo, kad yra Sovietų Sąjungos priešas.

Boris Nemcov. „Maištininko išpažintis“

Paskutinė knyga – desertas, nes perskaitoma vienu prisėdimu. Atrodo, autorius sėdi čia pat ir dalijasi įžvalgomis. Borisas Nemcovas – gerai žinomas politikas, verslininkas, visuomenės veikėjas, aktyvus Vladimiro Putino kritikas, nužudytas 2015 metais. Tais metais leidykla „Gimtasis žodis“ ir išleido 2007-aisiais jo parašytą knygą.

Autorius svarbus tampa pasibaigus Šaltajam karui, tuo metu, kai Rusija buvo bene labiausiai priartėjusi prie demokratijos. Jį globojo prezidentas Borisas Jelcinas. Šiandien „Maištininko išpažintis“ jau yra istorinė retrospektyva, padedanti geriau suvokti ir mūsų pačių tapatybę: kuo buvome ir kuo tampame. Knygoje svarstoma, kodėl Rusija neišsilaiko vakarietiškos demokratijos kelyje, sklaidomas „paprastų žmonių valstybės“ mitas: „Rusijos komunistai labai savotiški. Užuot gynę paprastos liaudies interesus, jie gina monopolijas, mūru stoja už Gazpromą ir geležinkelius“ (p. 85).

B. Nemcovas – kritiškas, neprisitaikantis politikas, kartais vadintas konfliktišku. Tam tikrais istoriniais momentais šie bruožai tampa labai svarbūs. „Konformistų yra gausybė. Jie sudaro bet kurios valstybės pagrindą – visi stengiasi kaip nors prisitaikyti. Nekonformistai yra mažuma. Kartais jie tampa dauguma – taip atsitiko 20 a. 10-to dešimtmečio pradžioje. Esu įsitikinęs – kiekvienai šaliai labai reikia nekonformistų“ (p. 37–38).

 

Boris Nemcov. „Maištininko išpažintis“. – V.: „Gimtasis žodis“, 2015.

 

Spalvingai aprašinėjamas valdininkų gyvenimas, pvz., kyšiai. Autorius pasakoja apie kyšių slaptumo ir viešumo paradoksą, apie tai, kas labiausiai mėgsta kyšius ir kaip tuo pasinaudoja smulkūs plėšikai. Savęs taip pat neidealizuoja, nors atveria tiek, kiek pačiam patogu, neperlenkia.

Be to, visą knygos skyrių dedikuoja požiūriui į lyčių santykius, kūno priežiūrą, nors tai visiškai iškrenta iš politinės publicistikos žanro ribų. Ką gi – prieš mus opozicionierius, maištininkas, neatrodantis doras, kad ir kaip žvelgsi, tačiau tvirtų nuostatų ir spalvingo gyvenimo asmenybė.