Simonas Bernotas: „Literatūra man niekada nebus status quo“

× Lina Simutytė

Pirmasis Simono Bernoto poezijos rinkinys „Reivas“ („Versus“, 2019) pristatytas Kauno kultūros bare-galerijoje „Godo“ ir Lietuvos rašytojų sąjungoje. Trapi, lengvutė, kišeninį formatą primenanti knyga, kurios dizainą kūrė menininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė, skaitytojo dėmesio reikalauja išskirtinai ryškia, neoninių rožinės ir salotinės spalvų derme tiek viršelyje, tiek puslapiuose. Eilėraščiai juose pasvirę, chaotiškai išbarstyti siekiant sukurti svaigulio efektą, priverčiantį knygą vartyti rankose, o žvilgsnį fokusuoti į tekstą. Skaitydamas rinkinį netrukus pagauni koncepto esmę: blyksintis išsitaškymas – tūsas naktiniame klube, buvusiuose industrinės paskirties pastatuose, privačiose erdvėse, kur didžėjai nepaliaudami groja elektroninę muziką – būdingas tekstams visomis prasmėmis. Užsimiršimas šokyje ar muzikoje pateikiamas ne kaip pasilinksminimas atsiribojant nuo įprastinės realybės, bet kaip nuodugnus jos stebėjimas, apšviečiantis šokėjų veidus dengiančias vakarėlių kaukes, o iš tiesų – socialinius konstruktus, lydimus absurdo bei netikrumo.

Su S. Bernotu kalbamės apie postreivinę būseną, kuri ištinka – knygos pristatymo, pirmųjų recenzijų ir pagirių, svaiguliui pradėjus sklaidytis.

 

Evelinos Berlinskaitės nuotrauka
Evelinos Berlinskaitės nuotrauka

 


Įžanginis rinkinio eilėraštis „preparty“ įsuka į vakarėlio vyksmą, o baigiama eilėraščio „afterparty“ eilutėmis: „čia įeini ir iš tavęs telieka drumzlinos / debesų gijos.“ Jei knygos leidimo procesą lygintume su reivo struktūra, kokia ji būtų ir kas vyktų po dūzgių, jau viskam pasibaigus?

Manau, svarbiausi knygos atsiradimo etapai jau baigti – ji išleista ir pristatyta dviejuose didžiuosiuose miestuose. Džiaugiuosi abiem pristatymais: jie buvo skirtingi, tačiau pavyko šauniai. Dabar daugiausia dėmesio skiriu studijoms. Turiu literatūrinių idėjų ir planų ateičiai, bet kol kas tai tik planai. Laukiu apsilankymo menininkų rezidencijoje Lenkijoje, Belovežo girioje, kur galėsiu truputį atitolti nuo kasdienybės. Man tai bus pirma tokia išvyka ir puiki proga įgyvendinti kai kuriuos sumanymus.


Reivas – tarsi žemais dažniais vibruojanti realybės ir laiko alternatyva. Ar laikytum save alternatyviu poetu? Jei taip, kam alternatyviu?

Savo kūrybos nedrįsčiau vertinti ar priskirti kuriai nors stovyklai. Nesistengiu būti kieno nors alternatyva. Man svarbiausia būti ištikimam sau. Rašau, nes man tai įdomu, nes mėgstu ieškoti ir atrasti. Literatūra man niekada nebus status quo.


Per Metų knygos rinkimus kritikams pristačius knygų penketukus, kilo diskusija apie rimtąją, elitinę ir greitojo vartojimo, arba populiariąją, literatūrą. Pats viešai esi pripažinęs, kad tau reivas susijęs su žaidimu, švente. Ar nebijai užsitraukti nerimto, reivinio poeto reputacijos? Ką manai apie rimtosios ir populiariosios literatūros tendencijas Lietuvoje?

Lietuvoje populiarioji literatūra nelabai išsivysčiusi. Beveik nėra žanrinių kūrinių, trūksta kokybiškos fantastikos, detektyvų ar net meilės romanų. Postmodernūs romanai, tokie kaip „2666“, „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ ar „Rožės vardas“, žaidžia populiariosios literatūros schemomis ir elementais, tačiau vis tiek priskirtini rimtajai literatūrai. Riba tarp rimtosios ir populiariosios literatūros yra sąlygiška. Ne visada populiarumas sietinas su žema kokybe, nors dažnai taip ir būna. Be to, žaidimas nebūtinai nerimtas. Žaidimas – reikšminga mūsų kultūros ir gyvenimo dalis. Kiek milijonų kainuoja sportininkai ir mums rodomos rungtynės? Vien finansinė išraiška rodo, kad žaidimai žaidžiami rimtai.

Žinoma, mano knygoje kalbama apie kiek kitokius žaidimus. Meno, kaip šventės, statusas irgi jį išskiria. Juk šventę suprantame kaip kažką nekasdieniška, prasminga ir išskirtina. Tai būtų priešprieša nekokybiškam greitojo vartojimo menui, kurį kaži ar galima vadinti menu, labiau gal produktu.


Ne tik pats rašai eiles, bet ir verti iš ispanų kalbos – esi išvertęs Roberto Bolaño, Horacio Quirogos, Federico Garcíos Lorcos, Julio Cortázaro kūrybos. Kaip renkiesi autorius, kuriuos ketini versti, ir kaip vertimai veikia tavo paties rašymą?

Dažniausiai verčiu man patinkančius kūrinius. Svarbu atsirinkti, kas iš tiesų atrodo vertinga. Ispanijos ir Lotynų Amerikos literatūros klodai milžiniški ir tikrai yra nemažai neišverstų svarbių autorių, klasikos, jau nekalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Pavyzdžiui, vis dar neturime vieno svarbiausių argentiniečių prozininkų Ernesto Sabato vertimų į lietuvių kalbą. Žinoma, iš ispanų kalbos verčiama vis daugiau, bet nemanau, kad pakankamai. Vertimas yra puiki galimybė tobulinti rašymo įgūdžius.

 

 


Mėnraštis „Metai“ dalijosi interviu su šių metų Nobelio laureate Olga Tokarczuk, kuri teigė, jog geriausia rašymo mokykla yra skaitymas, o rašymas yra „darbas, kurį privalai atlikti savarankiškai. Niekas negali už mus nueiti šito kelio, negali pasufleruoti, kur ir kaip žengti“. Ar pritari minčiai, jog kuo daugiau skaitai – tuo geriau rašai? Kaip žiūri į kartais pasigirstančią priešingą nuomonę, kai autoriai stengiasi skaityti mažiau, taip siekdami gryninti savo balsą, autentiškumą?

Vertinu lėtą skaitymą. Manau, kokybė yra svarbiau nei kiekybė. Levas Tolstojus yra pasakęs, kad visada geriau nedaug, bet gerai, negu daug, bet blogai. Tas pat ir su knygom. Tačiau išsigryninti savo balsą reikia ne mažiau skaitant, o pačiam dirbant su savo tekstais. Skaitymas paveikia autorinį tekstą, bet ne tiek, kad reiktų jo vengti. Be to, autorinio balso kitimas yra geras ženklas. Nemėgstu pasikartojimų ir vienodumo. Koks tikslas parašyti dešimt vienodų knygų, jei gali parašyti keletą skirtingų ir kokybiškų? Man nesuprantamas rašymas konvejeriu ir knygų besaikis tiražavimas.


Tavo vaizduojamo reivo sūkuryje sukasi personažai, prisidengę kaukėmis, pasidabinę kostiumais, sukurptais iš sistemos, tradicijų primetamų socialinių konstruktų, kurių dirbtinumas, apsimestinumas eilėraščiuose išryškinamas. Ar tiki, kad literatūra gali ne tik demaskuoti, bet ir formuoti naujus ritualus ir taip paveikti tikrovę?

Literatūra formuoja kalbą, o kalba formuoja kultūrą. Šiuolaikinis žmogus skaito gerokai daugiau negu, tarkime, prieš keliasdešimt metų, bet skaitymo kokybė suprastėjusi. Mes praskrolinam tekstą neįsigilindami. Galbūt dėl to ir epocha, kurioje gyvenam, siejama su kultūros krize. Informacijos srautas perteklinis. Kita vertus, šiandien viskas ranka pasiekiama ir tai galima puikiai išnaudoti. Norėčiau tikėti, kad literatūra šiandieniam pasauly gali kažką pakeisti, bet yra lengvesnių, galbūt šiuolaikiniam žmogui patrauklesnių sričių, kurios ir daro didesnę įtaką, pavyzdžiui, bendravimą modifikavusios naujausios technologijos.


Roland’as Barthes’as viename straipsnių teigia, kad autorius tėra savotiškas raštininkas, skriptorius ir generuoja tekstą iš didžiulio kultūrinio žodyno, autoriaus originalumą ar reikšmę išskirdamas kaip gebėjimą jungti kultūrinius elementus, tačiau pabrėždamas, kad patys elementai originalūs nėra, tik priklauso sistemai, iš kurios rašytojai šiuos elementus išplėšia. Koks tavo požiūris į autoriaus svarbą, laikyseną, kūrybos originalumą?

Žinoma, „Reivas“ negalėtų egzistuoti be dabarties konteksto. Svarbūs tiek medijos elementai, įvairių jos rūšių įtekstinimas (realybės šou, serialas, šeiminė nuotrauka ir pan.), tiek bendras kultūrinis kontekstas (visų pirma – muzikinis, tačiau yra ir kino filmų, pjesių parafrazių ir pan.). Literatūrinis kūrinys, ir apskritai kūrinys, negali egzistuoti kaip atskiras, tik sau pavaldus vienetas. Jo neatsiskirsi nuo tam tikro kultūros lauko, kad ir kaip to norėtum. Tačiau jei nebūčiau parašęs „Reivo“, kaži ar vyktų šis pokalbis, tad autorystė atlieka lemiamą vaidmenį, nes būtent aš parašiau šią knygą, o ne kas kitas.


Lina Buividavičiūtė teigia, jog eilėraščiais atskleidi, kaip „priverstinis masinis būvis kenkia autentiškai egzistencijai“. Darbą didžiulėje kompanijoje „Western Union“ šį rudenį iškeitei į intermedialias literatūros studijas Vilniaus universitete ir taip tarsi persikraustei į naują sistemą. Kaip joje jautiesi? Į kurias temas labiausiai nori gilintis studijuodamas?

Literatūroje, o ypač poezijoje, asmeniškumo neišvengsi. Kažkiek savęs reikia atsiverti, tik klausimas – kiek. Nebūčiau parašęs eilėraščio „western union“, jei nebūčiau ten dirbęs, kaip nebūčiau parašęs ir kitų eilėraščių, jei nebūtų susiklosčiusios tam tik­ros aplinkybės. Įstojau į magistrantūros studijas norėdamas gilinti literatūros ir kultūros teorijų žinias. Šiuolaikybė man įdomesnė už istoriškumą. Studijos susijusios su asmeniniu tobulėjimu, akiračio plėtimu. Man svarbu įsigilinti į artimą sritį.


Tavo knygos redaktorius Gytis Norvilas per „Reivo“ pristatymą nesiekė jo liaupsinti. Jo komplimentai gan taupūs, o kaip redaktorius jis gana reiklus. Kodėl pasirinkai būtent jį? Ar pritarei visoms siūlomoms korekcijoms, ar tareisi dėl viršelio ar kitų apipavidalinimo dalykų?

Paprašiau, kad G. Norvilas redaguotų mano pirmąją knygą, nes jo poezija man artima ir su juo, kaip redaktoriumi, esu susidūręs anksčiau, kai siunčiau tekstus „Literatūrai ir menui“. Jis griežtas ir reiklus, tačiau man ir reikėjo žvilgsnio iš šalies. Kartu įdėjome nemažai darbo, kad knyga būtų užbaigta.

Gytis kritikavo knygos dizainą, teigė, jog jis trukdo skaityti. Nesutikau, nes man dizainas pasirodė visai smagus. Kartais norisi skaitytoją ištraukti iš komforto zonos, išmušti iš vėžių (eilėraščiai pasukti įvairiais rakursais). Skaitymas šiuo atveju tampa savotišku šokiu, skaitant reikia visaip kraipytis, raivytis ir šis dizainerės A. Dautartaitės-Krutulės sprendimas man patinka. Spalvų mirgėjimas (kas antras puslapis keičia spalvą) primena šviesas vakarėliuose, kurios atskleidžia ne pačias gražiausias reivo puses. Yra toks ang­liškas terminas „ugly lights“ („bjauriosios šviesos“), skirtas apibūdinti šviesoms, kurios įžiebiamos klubuose ir baruose prieš uždarymą ir tarsi trumpam išblaivo, atskleidžia tai, kas vyko tamsoje. Manau, panašiai veikia ir mano eilėraščiai, atskleidžiantys nebūtinai šviesiąsias puses. Beje, neseniai sužinojau, kad MDMA (vienas populiariausių narkotikų, amfetamino darinys, – red. past.) tabletes gamina panašių spalvų kaip mano knygos puslapiai. Dizainerė irgi to nežinojo, tarsi ištelepatino.


Ar pasirodžius pirmosioms recenzijoms ir apžvalgoms jautiesi įvertintas, paskatintas? O gal priešingai – išvilktas į pernelyg ryškią neoninę šviesą?

Išleidęs knygą nesijaučiu kitaip. Patogu turėti visus tekstus vienoje vietoje, o ir pačia knyga esu patenkintas, tačiau anksčiau viskas atrodė truputį kitaip. Knygos leidybos etapas atrodė svarbesnis, nei buvo iš tiesų. Vis dėlto malonu sulaukti teigiamų atsiliepimų.

 

S. Bernotas „Viskas įskaičiuota“

 

S. Bernotas „Inversijos“

 

Draugai