Architektūros fondo inicijuotas architektūros gidų projektas toliau tęsia pasakojimą apie Lietuvos miestų architektūrą. Pirmasis naujos kartos architektūros gidas, skirtas Vilniui, pasirodė dar 2005 m. Taigi, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir lietuviškos architektūros gerbėjai gali pasidžiaugti leidiniu „Klaipėda. Architektūros gidas“. Per tą laiką leidykla „Lapas“ spėjo išleisti septynis leidinius, skirtus Vilniui (4-iomis kalbomis), keturis – Kaunui (pirmas gidas pasirodė 2015 m.; knyga išleista 4-iomis kalbomis), du leidinius Neringai (2020 m.; 2-iem kalbomis) ir vieną Palangai su Šventąja (2020 m.). Pati gidų kolekcija 2020 m. pakeitė formatą. Leidiniai Vilniui ir Kaunui gana kompaktiški, jie atitinka kišeninio gido funkciją, o trys gidai, skirti Vakarų Lietuvos miestams, jau yra didesni ir galėtų būti priskiriami portfelinių gidų kategorijai, jei tokia egzistuotų.

Klaipėdos architektūros gidas mus supažindina net su 246 architektūros objektais (kai kurie jų atsiduria anapus dabartinių juridinių miesto ribų). Palyginkime: Vilniaus gide (1900–2016) pristatyti 238 objektai, Kauno gide (1918–2015) – 243, Palangos ir Šventosios gide – 117, Neringos – 90. Įdomu tai, kad leidinys neturi sudarytojų, bet turi autorius (Vasilijus Safronovas, Martynas Mankus, Vaidas Petrulis, Liutauras Nekrošius, Kristina Sadauskienė, Matas Šiupšinskas), recenzentus (Vygantas Vareikis, Lada Markejevaitė) ir konsultantus (Marija Drėmaitė, Edmundas Andrijauskas). Pirmieji gidai, beje, turėjo savo redakcinę kolegiją, kurios, pakeitus leidinių formatą, nebeliko. Nebeliko projekte ir jo iniciatoriaus – Architektūros fondo.

Vasilijus Safronovas, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Matas Šiupšinskas, Kristina Sadauskienė. „Klaipėda. Architektūros gidas“, V.: „Lapas“, 2024

 

Kurioziška, kad leidinys prasideda pratarme (p. 9), vietoj kurios pateikta Pauliaus Sadausko Klaipėdos sąsiaurio (čia toks naujas geografinis terminas) nuotrauka. Paskui beveik 30 puslapių skirta miesto istorijai iki 1945 m. Įdomus, temiškai gana naujas pasakojimas apie Klaipėdos erdvinę struktūrą ir jos elementus. Tačiau tai labiau istorinis pasakojimas, o ne architektūros leidiniams būdingas tyrimas su urbanistinių struktūrų ir architektūrinių kompleksų analize, diagramomis ir iliustracijomis. Tiesa, tekste pateikiamos kelios schemos: rodomos Klaipėdos krašto ribos, miesto ribos ir jų kaita (nuo 1918 iki 1938 m.), miesto erdvinės struktūros elementai (tai labiau istorinių miesto dalių ir vietovių, apytikslių jų plotų, o ne struktūrinių elementų schema). Perskaičius knygos pradžią liko neaišku, kokiais principais į knygą buvo atrinkta kone ketvirtis tūkstančio objektų.

„Klaipėdos architektūros gidas“ kartoja ankstesniuose leidiniuose naudotą struktūrą, kai pasakojimas dalijamas į atskirus istorinius laikotarpius (iki 1945 m.; 1945–1990 m.; po 1990 m.). Tada atskirai aptariamos skirtingos objektų tipologinės grupės: gyvenamieji namai, visuomeniniai objektai, rekreacinės erdvės, pramonės įmonės. Įdomiausia vieta – tam tikra konkretaus miesto specifika. Klaipėdos atveju tai yra miesto pilis ir gynybiniai įtvirtinimai. Neapibrėžtumo amžiuje jau tapo įprasta, kad autoriai skirtingai interpretuoja dar nuo modernizmo laikų kolektyvinėje sąmonėje įbetonuotą architektūros tipologiją, kai miesto dėmenys buvo aptariami vadovaujantis trinare (kartais keturnare – pridedant kraštovaizdžio aspektą) sistema: pradedama nuo urbanistinių kompleksų, tada einama prie tūrinių objektų ir baigiama interjeru. Nieko panašaus šioje gidų serijoje nerasime.

Klaipėdietiškas pasakojimas visada prasideda nuo tvirtovės. Simboliška, kad šį kartą jis tęsiamas įtraukiant ir kitus (nors ir ne visus) karinės infrastruktūros objektus: plantacijų fortus, kareivines, priešlėktuvinės artilerijos baterijas. Dar viena įdomi tema – komunikacijai ir prekybai skirta objektų grupė. Čia turbūt pirmą kartą skaitytojui pateikiama konkreti seniausio Lietuvoje europinio kelio schema. Unikalūs ir lietuviškos architektūros kontekste neabejotinai išskirtinę vietą užimantys kiti objektai – Locmanų bokštas, Grandinių tiltas, senieji švyturiai. Kiek keistai šiame lauke atrodo Karaliaus Vilhelmo kanalas (tai jau Klaipėdos krašto objektas su visais knygoje neaptartais įrenginiais – tiltais, Lankupių šliuzu) ir Jakų radijo stotis. Nepaisant eklektiško objektų spiečiaus, komunikacinės infrastruktūros sujungimas su prekyba, regis, turi savo vidinę logiką. Taip poskyryje atsirado bent 18 objektų.

Trečias poskyris skirtas gamtos stichijų valdymui, šį procesą traktuojant kaip pagrindą miesto rekreaciniam potencialui, kuris – būkime atviri – iki šiol mieste nėra atskleistas. Aptariami molų ir plantacijų objektai, kurie neįsigilinusiems skaitytojams galėtų atrodyti kaip savaime suprantami natūralūs, gamtinės kilmės artefaktai, formuojantys ir šiandieninį miesto aplinkos pobūdį. O šešetas vilų su restoranais galėtų persikelti į Neringos ar Palangos architektūros gidų jurisdikciją. Tik neaišku, kur dingo miesto parkai ir kapinės.

Dar yra pramonė, bendruomeninės ir ideologinės erdvės, aptarnavimo infrastruktūra, mokyklos, dvarai, gyvenamieji pastatai. Ikikarinės pramonės arsenalas nedidelis – 6 objektai. Visuomeninės paskirties ir viešųjų erdvių kategorijoms priskirtini objektai (jų leidinyje yra 13) transformavosi į bendruomenės ar ideologines erdves (klausimas autoriams: o kariniai, komercinės ir inžinerinės infrastruktūros objektai – ne ideologiniai, ne bendruomeniniai?). Vardijami turgūs, bažnyčios, atminties vietos, net teatras ir stadionas. Solidus aptarnavimo infrastruktūros objektų spiečius. Čia pateko net 26 Klaipėdos objektai – nuo rotušės, Teisingumo rūmų iki beglobių vaikų auklėjimo namų. Sąrašą toliau tęsia 11 ugdymo įstaigų, 5 dvarų kompleksams priskirti objektai (į miesto ribas patenka panašus skaičius jau neišlikusių dvarų, kurie leidinyje nepažymėti). Geografiniu ir tipologiniu požiūriu gana išsamus yra pasakojimas apie gyvenamosios paskirties objektus. Leidinyje rasime ir žymiausias to meto miesto turtingųjų vilas (H. Manto ir Liepų g.), ir uostamiesčio darbininkų kolonijas (kvartalas Smeltėje).

Sovietmečiui skirta gido dalis glaustesnė. Tačiau ir joje nesilaikoma aiškios metodikos. Skyrius pradedamas miesto architektūrine raida, tada kalbama apie bendruomenės erdves (visuomeninės paskirties objektus), gyvenamuosius namus (iš esmės apie daugiabučių namų masyvus – rajonus ir kvartalus; vienas atvartas skirtas kolektyviniams sodams – jie Klaipėdoje nebuvo toks įprastas reiškinys kaip kituose Lietuvos miestuose; jokių žinių apie individualių namų kvartalus). Toliau šokama prie uosto, komunikacijos ir pramonės (vienas poskyris), grįžtama prie aptarnavimo infrastruktūros (vardijami tie patys specialiomis statybos normomis reglamentuoti visuomeninės paskirties objektai), ją praplečiant ugdymo įstaigomis (labai prasmingas jų skirstymas laikotarpiais parodant, kaip keitėsi mokslo įstaigų sąranga ir architektūrinė kalba). Baigiama paveldo kaitai skirtu pasakojimu. Paskutinis sovietinio periodo skyrius itin eklektiškas. Čia rasime ir Senamiestį kaip architektūros objektą (jo juridinėse ribose šiandien išsitenka daugiau nei 450 pastatų!), ir įdomesnius tuo metu atnaujintus kompleksus: Parodų rūmus, Kūrybinių darbuotojų namus, Prekybos pasažą (dabar – Frydricho), Jūrų muziejų ir akvariumą, net Skulptūrų parką.

Turbūt įdomiausia ir mažiausiai tyrinėta miesto architektūrinio pavidalo dalis pateko į trečiąjį knygos skyrių. Sunku būtų vienu žodžiu įvardyti šį laikotarpį. Gido leidėjai jį santūriai apibendrino pavadinimu „Po 1990“ ir bandė iššifruoti kalbėdami apie bendrus to laiko iššūkius (pirmas poskyris), įvardydami tai kaip postsocialistinę transformaciją, uosto-miesto struktūros ir planavimo instrumentarijaus dualumą (minimi du bendrieji planai), apskritai apie Klaipėdos išuostinimą, išpramoninimą ir iškarinimą. Ši tema neatsitiktinai pradedama naujųjų miesto ženklų (kraštoženklių, arba „landmarkų“) sistema. Ją sudaro naujai projektuojamos bažnyčios, aukštybiniai pastatai (šio laikotarpio terminas) ir, žinoma, naujojo sakralumo vietos – prekybos ir pramogų centrai („vartojimo katedros“).

Pasakojimas tęsiamas maišant 18 visuomeninės ir komercinės paskirties objektų (naujųjų laikų istorijai šis principas tinka). Dėmesio sulaukia architektūra istorinėje aplinkoje (9 objektai). Gyvenamųjų namų kategorija aptariama poskyryje „Kur gyvena klaipėdiečiai“. Į šį klausimą be klaustuko galima atsakyti taip: nemaža dalis miestiečių gyvena Klaipėdos rajone. Architektūros tema tuo nesibaigia. Dar sauja objektų priskiriama upės kaip miesto ašies potemei, viešosioms erdvėms. Pasakojimas baigiamas šiuolaikinių viešųjų ryšių stiliumi, bandant atkreipti dėmesį, kad uosto teritorijoje atrasime ne tik kranų ar konteinerių, bet ir administracinės paskirties pastatų (tarp jų ir statomą keleivinį terminalą).

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad tai ambicingiausia serijos knyga. Užsimota parodyti visą Klaipėdos architektūrinę panoramą neribojant jos konkrečiu laikmečiu kaip Vilniaus ir Kauno atveju. Maža to, stengtasi pristatyti iki šiol menkai tyrinėtus architektūros barus – miesto erdvinę struktūrą, stilistinę raišką, projektų autorius. Vis dėlto ateityje, planuojant perleisti ar versti į kitas kalbas, siūlyčiau pergalvoti sudarytojo ar redakcinės kolegijos poreikį. Taip pat gido sudarymo metodiką, objektų atrankos ir (ypač) pateikimo principus. Pasirinktas skirstymas laikotarpiais gali likti, nors jis ir neproporcingas. Keblumų kyla skaitytojui bandant suprasti, kokiu principu dėliojami objektai, – pagal funkcinę paskirtį, pagal metus ar pagal svarbą. O gal abėcėlės tvarka? Laisvas jų išdėstymas neleidžia iki galo suvokti miesto architektūrinės panoramos, kuri pati savaime yra eklektiška. Susidėlioti vieno poskyrio objektų į nuoseklų maršrutą praktiškai neįmanoma.

Neaišku, ir kam skirtas šis gidas. Jei paprastam skaitytojui, tada leidinys perkrautas papildomos informacijos, o struktūra pernelyg paini. Jei architektūros profesionalui, tada kyla klausimas, kodėl neaptarti kai kurie svarbiausi miesto urbanistinės struktūros elementai (Senamiestis kaip karinė stovykla; tramvajus; soviet­mečiu suformuotas Smiltynės rekreacinis kompleksas ir miesto architektūrinis „raudonų plytų“ stilius). Nejaugi neatsirado nė vieno interjero?

Pats leidinio maketas irgi kelia klausimų. Naujas serijos dizainas pilkas, neišvaizdus. Tekstas kartais toks neįskaitomas, kad nepadeda net akiniai (pilkas šriftas pilkame fone), vietomis trūksta logikos (kartais dedamos schemos, kartais planai, kartais paliekama tuščia vieta), struktūros aiškumo (turinyje ir pagrindiniame žemėlapyje struktūra neatsispindi, objektai vizualiai neatskirti, kodų raidelės sudėtos formaliai). Antra vertus, gide nemažai naujos informacijos, kviečiančios ginčyti įprastą uostamiesčio naratyvą (miestas be barokinės ir be carinės architektūros įspaudo). Knyga papildo miesto panoramą įsimintinais ir kokybiškai naujais vaizdais iš paukščio skrydžio. Urbanistinio neraštingumo eroje toks požiūris (ir leidybinė iniciatyva) laikytini prasmingais.