Tomas Vyšniauskas. Perskaičiavus randus

 Įdėtų pastangų ir gauto rezultato, patirtų nuostolių ir pergalės džiaugsmo santykis svarbus ne tik vertinant materialaus pasaulio objektus bei reiškinius, bet ir analizuojant literatūroje populiarias (ir aktualias) egzistencines dilemas. Kokia kaina pasiekiama būties pilnatvė? Ar pasiektas tikslas užglosto nuovargio, nevilties ir iliuzijų griūties randus? Vienas ryškiausių jaunosios kartos kūrėjų, poetas, eseistas Mantas Balakauskas 2020 m. išleido antrą poezijos rinkinį „Apmaudas“. Knygos ir skyrių pavadinimai tarsi sufleruoja skaitytojui, kad tekstuose daug dėmesio skiriama įsiprasminimo nuostoliams ar bent jau nuviliančiai būsenai, apimančiai pasiekus rezultatą. Ar horizontas, rinkinio pasaulyje piešiamas „kaip pelėkautai, siekiantys kuo greičiau savyje užrakinti“ (p. 5), vertas žaizdotų pėdų, pamintų idealų ir prisitaikymo prie banalių išgyvenimo sistemų aukos?

Paneigiant nuvalkiotą posakį „meilėje ir kare visos priemonės pateisinamos“, norisi atkreipti dėmesį į eilėraštį „Mėnulis“, kuriame pabrėžiama, jog kompromisas tarp Šviesos ir tamsiosios pusės sunkiai įmanomas, o negailestingos kovos metodikos (veid­mainiavimas, klasta, nusižeminimas, brutalumas) yra viso labo sėlinimas Tamsos klystkeliu, kurio pasek­mės gali būti žalingos ne tik priešui, bet ir pačiam iššūkį priėmusiam ir kalaviją iš makštų ištraukusiam herojui: „dingo šypsenos, pirmą kartą pergudravau oponentus / pasijutau tarsi nudūręs priešą jo paties durklu / nors jis tenorėjo pasigrožėti ašmenimis, juos iškėlęs / prieš žemai kybantį saulės diską“ (p. 11). Būtent pusės, už kurią verta kovoti, vertybių poliaus, „marškinėlių“ pasirinkimas „yra / ypatingai / svarbus / būsimame pralaimėjimų / kelyje“ (p. 13). Ar stojimas į underdogų pusę užprogramuoja pralaimėjimą? Juk „kai sėkmė šypsosi itin retai / kai nuolat statai ant labiausiai nuvaryto žirgo / tikėdamasis, kad jis išsiverš į priekį / imi vengti bet kokių sėkmės apraiškų“ (p. 46). O gal pergalės džiaugsmas pasirinkus nemielą sąjungininką neatstoja to džiaugsmo, kurį galėtų teikti viltis sulaukti stebuklo kovojant pasmerktųjų pusėje?

Rinkinio lyrinis subjektas bando adaptuotis, prisitaikyti prie šiurkščių žaidimo taisyklių, įsisąmoninti žiaurų išlikimo dėsnį: „tik pagalvok, kiek iš tikrųjų aplink įniršio / kiek sumaišties penktoko kūnelyje. / pyktis ir nenumaldomas noras / knežinti kaukoles, / sukinėti rankas ar bent pirštą / prie smilkinio“ (p. 17). Kita vertus, nenorima susitaikyti su tikrovės materi­alumu ir banaliais ryšiais, siekiama įveikti varžančią daiktų (reiškinių) prigimtį, ieškoti prieglobsčio fantazijose, transcendentinėje gelmėje ar neapibrėžtoje ateityje: „šiandien nuo pat ryto / mano pasaulis ima virsti vokiečių kalba / ir katės pakeičia kailį / neatsiklaususios“ (p. 19); „atsiverčiu tik / versdamas ant galvos / katile / kunkuliuojančius / giliojo ežero / vandenis“ (p. 18). Pritapimas, visuomenės (lėkštų?) lūkesčių pateisinimas tampa rimtu iššūkiu knygos lyriniam subjektui“, vietoje braidymo po molį pasirinkusiam žarstyti žvaigždžių nuolaužas, nes „įaugęs į žemumas“ tikriausiai prisijungtų prie stipresniųjų, juk „molis / nieko nepaisydamas / apauga / sagas / rankoves / liežuvį“ (p. 36).

 

Tomas Vyšniauskas. Perskaičiavus randus
Mantas Balakauskas. „Apmaudas“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Nepaisant grėsmės, kad bet kuri kova neišvengiamai pridaro žalos ir kovotojams, ir niekuo dėtai aplinkai („įsivaizdavo, kad yra tiesus tarytum strėlė / paleista į taikinio centrą. vėliau paaiškėjo / kad rankinė granata – tinkamesnis / apibūdinimas“, p. 20), o tikimybė rasti butaforinę taiką, pilnatvę ir harmoniją menka („kad sudėliotum taškus ant i / kartais užtenka pigių meninių iliustracijų / trumpų turistinių miestų aprašymų / vieno kito biografijos fakto“, p. 22), rinkinyje eliminuojama pasyvaus stebėjimo galimybė („blogiausia, ką galima padaryti / būti tvirtai įsitikinus, kad išcentrinė jėga / išsvies į šviesesnį rytojų“, p. 33). Taigi aplinkybės priverčia lyrinį subjektą reaguoti į išorinio pasaulio elementų veiką, nukreiptą prieš jį patį, o būties slėgio ir šiurpių išgyvenimo dilemų suvokimas kelia frustraciją ir taip įjungia išlikimo instinktus: „privalai demonstruoti / pasiutusį norą gyventi / privalai parodyti / kaip esi detonuojamas“ (p. 27).

Galima sakyti, lyrinis subjektas svarsto, ar įmanoma užkariauti  pasaulį, kuris jam svetimas. Ar viešpatavimas tokioje karalystėje suteiktų pilnatvę? O gal toks egzistavimas virstų „nerišliu burbuliavimu. / mieste, kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje“ (p. 31). Tuomet beliktų ieškoti sąjungininkų, „ieškoti savo genties / kuri nealsuoja karščiu ir kerštu savo priešui / dar kietai kietai miegančiam“ (p. 37) ir pasitelkus tokį užnugarį mėginti paneigti vartotojišką kultūrą, skatinančią agresiją, konkuravimą ir aplinkos niokojimą. Neradęs bendraminčių, eilėraščio subjektas atmestų susitaikymo ar kapituliacijos pagundą („rizikuočiau likti vienas kaip pirštas / atšaukčiau televizinę realybę / visus su pasimėgavimu ją stebinčius. / įstatydamas į burną dvivamzį / panaikinčiau gravitacijos jėgą / ir sielos celofanuotais viršeliais / išsinertų iš kilpos“, p. 40), nors pripažįsta, „kad didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto“ (p. 45). Paguoda galėtų tapti materijos laikinumą lemiantys amžinieji visatos dėsniai, suteikiantys viltį, kad slegianti daiktiškoji aplinka taip pat nėra amžina: „ir mes lėtai traukiamės / už pasaulio ribos. / materija išteka / pro kruopščiai renčiamas / barikadas / lėtai virstančias metaliniais dangaus / kiaurasamčiais“ (p. 53). Nes tikrovėje, pasaulyje, kuriame „jau yra vietos grafičiams / bet vis nėra vietos, kur pasidėti / galvos“ (p. 32), įsivietinti nėra paprasta.

Eilėraščiams būdingas romus, kiek proziškas kalbėjimas. Nors ritmika ir emocinis krūvis išlieka svarbūs, akcentuojama mintis, jos kluptelėjimas, vingis, sruvenimas. Ieškoma (ir randama) įdomesnių žiūros taškų, bet tekstai neperkrauti gremėzdiškų metaforų ar mistinių motyvų. Tiesa, skaitytojas ras ir vieną kitą siurrealistinį įvaizdį ar išradingą sugretinimą: „jau niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus makrofleksas“ (p. 35); „paukščiai emigravo iš mano burnos / nes nieko tikra jais nemokėjau pasakyti“ (p. 45); „ant manęs nuolat tupinėja maži žmonės / apauti betoniniais batukais, nes didesnių / nepakelčiau“ (p. 50). Tokios fantasmagorinės erd­vės dažniausiai pasitarnauja kaip alternatyvus prieglobstis lyriniam subjektui, pavargusiam nuo buities svorio. Nepaisant militaristinių ar anapusybės atributų gausos (iskanderai, šoviniai, strėlė, granatos, ašmenys, kaulai, kaukolė ir t. t.), eilėraščiuose išvengiama dirbtinoko bandymo šokiruoti ir melancholiško bylojimo fone balansuojama ant rišlios minties lyno. Nuoširdumas ir atviras kalbėjimas kuria autentiškumo atspindžius ir energetiškai įkrauna tekstus. Radikalūs inovatoriai bei avangardo proteguotojai gal ir nebus sužavėti, bet suvaldytos poezijos mėgėjams M. Balakausko „Apmaudas“ turėtų patikti. Imponavo ir vientisa rinkinio struktūra, tekstus jungianti tematika bei skyrių tvarka, vedanti skaitytojo mintį nuoseklia „pergalės, viešpatavimo, žlugimo“ linija.

Apibendrindamas sakyčiau, jog „Apmaudas“ – knyga, išryškinanti jautrios asmenybės egzistencinę dramą plėšriam pasauliui šiepiant iltis. Knyga apie prisitaikymo kainą ir viešpatavimą atgrasioje karalystėje. Knyga apie nemielą pergalę, dėl kurios reikėjo paaukoti iliuzijas ir idealus. „Imk viską, ką tau duoda. jei muša – bėk, bet nepamiršk / kad tai dar ne visas gyvenimas ir niekada toks nebus“ (p. 55), – teigia rinkinio eilėraščių subjektas. Viso gyvenimo nesutalpintume į glėbį. O jei sutalpintume, vargu ar pakeltume. Belieka laukti, kol visata pasipurtys ir nubyrės koks žvaigždės trupinys nuo Paukščių Tako. Trupinys, tinkantis kalavijui nulieti, galvai pasidėti. Arba nušiurusiam balandžiui palesinti.

Draugai