Ko gero, daugelis poetų siekia pakylėti eilėraštį į erd­ves, laisvas nuo buities suvaržymų ir banalumu dvelkiančių žemiškų problemų. Įkvėpti eilėraščiui iš kitų literatūros žanrų išskiriančios magijos, universalizuoti tiek, kad išnyktų konteksto, kuriame eilėraštis buvo parašytas, apribojimai – tai užduotys, skatinusios poe­tus laužyti galvas, pešioti plunksnas, kuždėti burtažodžius, kantriai laukti ar net kliautis psichotropiniais eliksyrais. Universalumas ir adaptyvumas yra tarytum eilėraščio savarankiško egzistavimo prielaida. Viena iš priemonių siekiant šio tikslo (taip pat ir ieškant inovatyvesnio minties perteikimo) – daiktų ir reiškinių ištraukimas iš jiems būdingų prigimtinių (ar tradiciškai nusistovėjusių) kontekstų. Erdvių ir laiko perkonst­ravimas ir deformavimas tarsi leidžia užčiuopti tam tikrą eterį, kuriame levituoja ne tiek suvokiama, kiek juntama minties (būsenos) užuomazga. Poetas, žurnalistas, leidėjas Vytautas Kaziela dvyliktąją poezijos knygą pavadino „Sapnų slidininkas“. Šis nuo kalno į neapčiuopiamą sapno erdvę kiek netikėtai įčiuožęs įvaizdis sužadino skaidraus, jusles virpinančio ir transcendentinę ribą ignoruojančio eilėraščio lūkestį.

Į rinkinį sudėtuose tekstuose daug dėmesio skiriama vietos dėmeniui – taip tarsi bandoma integruoti lyrinį herojų į aplinkos visumą. Žodį „visuma“ derėtų akcentuoti, nes veikėjui dažnai nepriskiriamas konkretus vietovės lopinėlis: atrodo, siekiama kuo labiau išblukinti asmenybės ir supančio pasaulio skirtį. Subjektas pripažįsta aukštesnių jėgų ir paralelinių pasaulių egzistavimą, žmogiškosios būties trapumą: „mano skydas / iš plono / stiklo / lyg angelo / sparno / kraštelis“ (p. 12). Nuolankumas, (pasi)tikėjimas lemtimi vertinami labiau nei apgaulingas materijos tvirtumas. Laiko ir reiškinių reliatyvumas materialiajame „šiapus“ įsiprasminti siekiančiai asmenybei kelia dar daugiau painiavos. Sudaiktintas angelas tampa pažeidžiamas, jis atsiduria toje pačioje lentynoje kaip ir destrukcijos atributas – kulka: „alavinis namų angelas / oksiduojasi tarsi kulka / kurios nespėjai iššauti“ (p. 15). Siekis suformuluoti, išreikšti, įvietinti anapusybę rinkinyje dažnai susijęs su dievoieškos pastangomis. Aukščiausiasis visuomet šalia eilėraščio net tada, kai akcentuojami kūniškumo atributai: „alsuok ramiai / apgaubia užmarštis / o tarp chalato / klosčių / krūtys dvi // ir Dievas užgesina / šviesą“ (p. 31).

 

Vytautas Kaziela. „Sapnų slidininkas“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2021.

 

Eilėraščių subjektas ieško erdvės, išlaisvintos nuo buitiškumo ar konkrečių aplinkybių įtakos, bet suvokia, kuo gresia tokie kraštutinumai. Eliminavus absoliučiai visas įtakas, daiktų ir reiškinių tarpusavio ryšius, kyla vakuumo, kuriame negali tarpti jokia substancija, pavojus: „ar matei jų akis // jose tuščia / net gelia / ir joks daigas / nebeprigis“ (p. 46); „dar tik mokais / kalbėti tyla // taip į vandenį / krinta akmenys / iš aukštai // ir pakimba ore“ (p. 47). Tuomet atsiranda emocijų (tegul ir žeidžiančių) poreikis. „Bučiuok mane skaudžiai“ (p. 60), – prašo lyrinis subjektas, tarytum norėdamas įsitikinti tikrovės realumu. Naujų, fantasmagorinių, juslėmis neapčiuopiamų vietų konstravimas neigia materiją, daiktiškumą. Tačiau tarpinei būsenai, universalizuotam „kažkur“ apibūdinti pasitelkiami realūs daiktai, kasdienybės objektai ir sociume vykstantys procesai: „išniręs iš tamsos / toliau eini / kietėja dugnas / ir artėja krantas // karalius prostitutė ir studentas / suglaudę galvas / juos nuteisina mirtis / tik šviesos pro žvaigždynus krenta“ (p. 92). O gal esmė – krypties įsisąmoninimas arba pats paieškos procesas: „o kelionė ilga / baigiasi audros / išsausėja burna / o liežuvis /pavirsta į skardą“ (p. 121).

Svarbi eilėraščių savybė – dėmesys laiko dimensijai, tiksliau, laiko niveliavimas, blukinimas, bandymas esamąją būseną perteikti buvusių reiškinių priežastingumo ryšiais. Pavyzdžiui, faktui „moterys į mane nebežiūri“ atrandama priežastis praeityje – „bičių vilkas / išgėrė / lūpų saldumą“ (p. 17). Buvusio veiksmo ir esamos jausenos ryšį atspindi eilutės „jo kraujuoti / pėdsakai mama / šiaip jau / viskas ramu“ (p. 19). Čia pėdsakai, kaip praeities dramų artefaktas, kontrastuoja su dabarties ramybe. Dar vienas rinkinio eilėraščiams būdingas su laiko samprata susijęs aspektas – senkančių akimirkų nuojauta. Baigties suvokimas formuoja kūrinių energetinį krūvį, grįstą nostalgija ir melancholišku požiūriu į mirtį. Lyrinis subjektas tarsi nutrina būtąjį laiką: „Pramintas takas / elgetų minia / žiaurus ir kietas / supresuotas laikas // aš čia esu / bet čia manęs nėra / praeina neregys / pro šalį“ (p. 25). Akcentuojamas žmogaus menkumas lemties akivaizdoje: „supjausto rankas / tie prakeikti saulėlydžiai / ir tu negali manęs išlaikyti“ (p. 75). Kita vertus, paneigtos praeities ir būsimo laiko netvarumo kokteilis formuoja (tegul ir laikiną) esamos akimirkos sterilumą. Toks sterilumas net gali priartėti prie pavojingos šalčio ribos: „ir nulaižo / kažkaip netikėtai / mūsų pėdsakus / šlapias žvėris // ir nėra praeities / vien tik sniegas / priešaky ir / užklojęs akis“ (p. 61). Gali pasirodyti, kad paskutinio skyriaus pavadinimas „Kitoje pusėje“ simbolizuoja, jog lyrinis subjektas daug dėmesio skirs amžinybės apmąstymui, senkančio laiko pojūčiui ir spėlionėms, kas gi slypi anapus. Tačiau lyrinio subjekto būvis, mano manymu, artimesnis tarpinei būsenai, balansavimui tarp skirtingų dimensijų. Jis suvokia, jog materialusis pasaulis baigia išblukti, bet jaučia netikrumą dėl neapibrėžiamos egzistencijos po pasaulio baigties: „atpažįsti mane / tai – apgriuvus tvirtovė / tai tik sniegas ant pirštų // skylėta naktis“ (p. 117).

Eilėraščiuose nemažai tradicinių įvaizdžių (akmuo, angelas, kryžius, kraujas, pėdsakai, lemtis ir pan.), bet įsprausti į netikėtus kontekstus jie sužaižaruoja naujais atspalviais: „drakonas / augantis manyje / labiausiai mėgsta / suslavičiaus kečupą // (...) jūsų kryžiai / man trukdo skraidyti“ (p. 21); „lapkritis / jau netoli / jau jaučiu jį / alsuojant // lyg džiūtų / seniai pamiršti / skalbiniai“ (p. 24); „galėčiau būti / auka / neatpažinta / arba / skaidrumo / pripildytas uostas“ (p. 34). Nevengiama tradicines frazes pagardinti aštresniu žodžiu. Taip greta „čiūčia liūlia čiūčia liūlia / motinėlė iš anapus žiūri“ (p. 49) atsiranda vyrai, kurie „ilgainiui / suserga impotencija“ (p. 48) ir bandymas „pasikarti / persipjauti venas / iššokti iš devintojo“ (p. 52). Ap­skritai nedaugžodžiaujama, nėra įmantrių terminų, profaniškumo demonstravimo, nepiktnaudžiaujama sudėtingomis metaforomis. Skaidriai ir tiksliai koncentruojama mintis. Netikėti sugretinimai ir reiškinių deformavimas kuria specifinį eilėraščio lauką, kuriame skaitytojas nežino, kokios prasmės tyko už posūkio, bet turi žiupsnį interpretacijos laisvės, lemiančios kūrinio universalumą. Pavyzdžiui, pandemijos aktualijos subtiliai perkeliamos į alegorijos sferą, todėl dauguma skyriaus, skirto šiam žmonijos etapui, eilėraščių gali egzistuoti savaime, išsilaisvinę iš konteksto, konkretaus laikotarpio ribų.

Vienas iš dominuojančių įvaizdžių knygoje yra sniegas. Dėl laikinumo, neatsparumo išorės destrukcijai ir alegorinio įvairiabriauniškumo (gali būti ir tyras, ir šaltas) šis įvaizdis įtaigiai perteikia būties netvarumą. Rinkinyje nevengiama kalbėti pirmu asmeniu, lyrinis subjektas neapsiriboja stebėtojo vaidmeniu – jis integruojamas į aplinkos vyksmą tiek, kad tampa neatsiejama kosmoso dalimi. Taip kuriama nuoširdaus kalbėjimo iliuzija, o tai yra svarbi paveikios poezijos dalis.  

V. Kazielos eilėraščių rinkinyje „Sapnų slidininkas“ jautriai ir subtiliai konstruojamas pasaulis, išlaisvintas iš laiko, erdvės ir būties slėgio vystyklų. Šis pasaulis tyras ir trapus kaip snaigė, kurią galima ištirpdyti paglosčius. Arba įsipjauti į jos aštrią briauną. Autorius lieka ištikimas sau (taupus žodis, kontempliacija, aplinkos ir individo vienovės pojūtis, subtilumas, emocinis krūvis), bet praturtina kūrybą radikalesniais objektų savybių perkonstravimo bandymais, netikėtais įvaizdžių sugretinimais, klastingesniu minties vingiu, aktualijomis. Knyga turėtų patikti tiems, kurie poezijoje vertina emocijos aktualizavimą, saiką ir paradokso paieškas. „Begalinė yra tuštuma“ (p. 37), – konstatuojama. Tuštuma yra egzistencijos išvirkščioji pusė. Bet gerai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad sapnas pilnas pripėduoto sniego. Šie pėdsakai netirpsta.

 

Vytautas Kaziela. Sapnų slidininkas ČIA