Vytautas Kaziela. Sapnų slidininkas

Vytautas Kaziela. Sapnų slidininkas
Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

1

sakyk ar prisimeni

sapnų slidininką

akimirkai išnirusį

iš pusšimčio metų

senumo pūgos

 

plonu lyg vapsvos liemeniu

liaunomis bet stipriomis

rankomis

kuriomis tave apkabina

myluoja tamsoj

 

ar atsimeni

jo ilgą bet lengvą šešėlį

besileidžiantį

kalno šlaitu

iš paskos

 

ar prisimeni jį

ar saugai jo laiškus

ir nuotraukas

iš tos prakeiktos

ir šaltos melsvumos

 

ar vis dar tiki

nusileidžiant nuo kalno

aukščiausio viršukalnės

kai rytas iš lėto išaušta

tavo vienatvės languos

 

2

radai jį prie aukščiausios

viršukalnės

ant akmens

galvą padėjęs

į ledą iššalus ausis

 

prisimeni

kandžiojai ausų spenelius

tą rytą

dabar savo kvėpavimu

bandai ištirpinti ledus

 

lyg šnabždėtum

į ausį kažką

pasakotum savo gyvenimą

kurio tarsi ir nebėra:

mano vieninteli

 

mano sapnų slidininke

provėžose

blykčioja ledas

lyg išgaląsti ašmenys

o vėžės pasisuka į nebūtį

 

kurioje nebėra sapnų

 

3

pasirodai ir vėl pradingsti

tarsi šliuožtum per pūgą

atmintis iškrinta dėmėm

staugiant vėjui laiduos

 

o giliau tik mirtis

ir kraštelis bedugnės

o toliau ilgesys

amžina neviltis

 

per miegą kalbi:

į mano sapną

tu prineši sniego

kuris niekada neištirps

 

netgi beprotnamio celėj

mano rankas supjausto

tie prakeikti saulėlydžiai

ir tu manęs išlaikyt negali

 

 

/ / /

kad ežeras turėtų ežerą

o upė turėtų sūkurį

 

žemyn galva

pakabinta diena

jos akyse šokinėja varliūkščiai

 

akmenys rieda žemyn

pakalnėj ištaško purvą

 

mano kelionė baigta

pati paskutinė viršukalnė

kol nutrūkus grandinė pati susijungia

 

 

/ / /

gyvenam gražiai

nei pirmyn nei atgal

nesidairom

 

lyg smilktų kempinė

mažai šilumos

ir šviesos ir tėvynės

 

su priekaištu žvelgia

nuo sienos

veidai iš ikonų

 

tu liūdnas karaliau

ne liūdnas

tik nuovargis nukerta kojas

 

 

/ / /

visai

kitokiais turtais

karaliau

būsi apdovanotas

 

vagis to neimtų

svetimos karalystės

valdovas

 

prakiurusiais plaučiais

grodavai

jau ne įsiūčio

o nevilties simfoniją

 

dienų krašteliu eini

suklupęs parpuoli

 

čia tavo turtai

karaliau

čia tavo kančios

ir vienatvės tvirtovė

 

 

/ / /

jeigu gali

geriau išsižadėk

matei mane

be grimo ir be kaukės

 

ten tyliai kaukia

užminuotas laukas

ir mechanizmas kala

smilkiny

 

esu ne tas

kurio tau reikia

tai kas many

tik magiškai pritraukia

 

o jei iš tikro

purvas vėjas šaltis

pasižiūri

lyg juodas šulinys

 

o pavėlavęs traukinys

apsukęs ratą

sugrąžina šiaurėn

 

 

/ / /

sulauki dienos

kai tavęs nebelanko

kai nuvysta

stiklainiuose

pamerktos gėlės

 

kai daktaras nusišypso

ir ištaria sveikas

sveikas sakai

o dangus toks raudonas

 

paskui išeini

purvinos miesto gatvės

autobusų stotelėj

žibuokles parduoda

 

sako nupirk savo

fėjai sparnuotai

 

niekas nelaukia

ir viskas parduota

 

reiškia pavasaris

reiškia po miesto grindiniu

dunda griaustinis

ir atveria požemius

 

mano šešėlis kuprotas

ir nosis ilga

didelės mano kojos

 

 

/ / /

begalinė yra tuštuma

snaigė lietaus lašelis

traškantis radijas

stengiasi tai

pamažu užpildyt

 

pilyje karalienė

kalbanti nesuprantama kalba

bando vėl ir vėl

mums kažką paaiškint

 

bet kam kalbėti

juk ir taip žinai

nėra nei kelio

nei krypties

nei laiko

 

tu nebuvai klaida

tačiau

čia patekai

turbūt per klaidą

 

 

/ / /

nurimk

daugiau jau nieko

bloga neįvyks

 

išnyks tik raidės

iš raidyno

o iš žemėlapių

šalis

o jei tiksliau

turbūt žemynas

 

alsuok ramiai

apgaubia užmarštis

tarsi chalatas

dvi krūtis

 

o Dievas užgesina

šviesą

Draugai