Tarp Editos ir manęs – maždaug dvidešimties metų skirtumas. Nepaisant to, Rimanto Kmitos romane „Editas kompleksas. Normalūs žmones nesišypsa“ aprašomi jaunos merginos išgyvenimai man gerai pažįstami. Knyga įtikinamai perteikia praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvos realijas, kultūrinį pulsą, jų aidai vilnija ir vėlesniais nepriklausomybės metais, kurie svarbūs ir mano kartai. Vis dėlto vertinti literatūros kūrinį vien pagal tai, kiek istoriškai ar psichologiškai pavyksta susitapatinti su pagrindine heroje, būtų nepadoru. Juolab mus skiria daugiau nei karta ar du šimtai kilometrų.

Septyniolikmetė Edita kaip antraplanė veikėja pasirodė dar pirmajame R. Kmitos romane „Pietinia kronikas“. Liūdnų akių, negraži, profkėje besimokanti, Rimantą įsižiūrėjusi, todėl lengvai pasiekiama vyresnė mergina ten buvo tik impulsyvaus geismo objektas – viena iš galimybių vaikinui prarasti nekaltybę ir suvyriškėti. Daugelis tų, kurie matė tik filmą, ją prisimena kaip merginą su braškikėm. „Editas komplekse“ ši ne(pa)vykusio sekso scena vaizduojama iš kitos perspektyvos. Edita atkreipia dėmesį į Rimanto grubumą, išgyvenamą nesaugumo ir nuvertinimo pojūtį, kai kito akyse esi tik seksualizuotas kūnas.

 

Rimantas Kmita, „Editas kompleksas. Normalūs žmones nesišypsa“, V.: „Tyto alba“, 2025

 

Tad moteriškai perspektyvai skirtas romanas – lyg švelnus autoriaus rūpesčio ir emancipacijos gestas savo literatūrinio „Pietinia“ pasaulio veikėjai. R. Kmita knygoje siekia itin kompleksiškai atskleisti kompleksų kupiną Editos gyvenimą: ji čia ne tik objektas, bet ir geidžiantis subjektas. Romano puslapiai taip pat persmelkti šiaulietiško dialekto (būtų įdomu palyginti Rimanto ir Editos šnektas), šįsyk su dar didesne autoriaus ambicija sukurti labiau psichologizuotą, tuometės paauglės virsmus vaizduojantį auklėjamąjį romaną. Rezultatas – bręstančios, obsesyviai įsimylėjusios nepažįstamą vaikiną iš kiemo, melancholiškos ir apleistos, savo seksualumą ir save per filmus atrandančios jaunos merginos portretas.

Pasakojimas prasideda nuo Editos susidūrimo turguje su kaimynu Raimiu, kai besimatuodamas megztinį šis pasirodo tik su baltais apatiniais marškinėliais ir taip Editai susisieja su jos mėgstamiausio filmo „Purvini šokiai“ veikėju Džoniu, vaidinamu Patricko Swayze’o. Nuo šios akimirkos mergina tapatinasi su Mažyle ir dėl kaimyno pameta galvą. Jis įkūnija neišsipildančią seksualinę fantaziją ir jaudinančią kitokio gyvenimo viziją. Neturėdama progos iš tikrųjų pažinti savo simpatiją, Edita visą romaną vaikosi to, kas nepasiekiama, stengiasi tapti reikalinga ir įdomi, susikurti savo vertę, užpildyti tėvų dėmesio trūkumą. Iš to ir kyla pavadinimas, nurodantis į Edipo kompleksą, o kartu ir į konfliktiškas savęs paieškas.

Kitaip nei romane „Pietinia“, šįkart itin daug dėmesio skiriama šeimai ir Editos santykiui su tėvais. Rimanto globėjai buvo vaizduojami epizodiškai ir kiek komiškai, savaip rūpestingai, bet nejaukiai užsiimantys sūnaus lytiniu švietimu, o Editos mama ir tėvas gerokai mažiau supranta paauglę ir yra linkę ją kontroliuoti. Tėvai kėsinasi ir į dukros autonomiją: skaito jos dienoraštį, o kai ji neva valosi makiažą ar aunasi pusseserės manekenės dovanotus aukštakulnius, ją bara ir žemina lygindami su prostitute. Galbūt todėl Editą taip smarkiai paveikia neplanuoto nėštumo ir galimų reakcijų baimė. Bet labiausiai ji bijo užtraukti gėdą tėvams (beje, taip pat susilaukusiems jos neplanuotai) ir „susigadinti gyvenimą“.

Edita mato depresyvų, bedarbį alkoholiką tėvą, kuriuo turi rūpintis pati; įspūdingai, lakoniškai ir žiauriai aprašomas dukros pasišlykštėjimas ir nusivylimas, kai šis negrįžta namo ir jai reikia eiti ieškoti ne žmogaus, o „130 kilogramų“. Nieko nuostabaus, kad neturėdama autoritetingo vyro pavyzdžio namuose, pati neretai susikeisdama su tėvu vaidmenimis, Edita vaikosi ir nepasiekiamo romantinio partnerio. Kurstydama savo obsesyvias iliuzijas, ji dar labiau save suvaržo ir šitaip nevalingai iliustruoja, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Ją ir prasilošusį tėvą vienija iliuzijos: „Perki loterijas bilietus ne tik tode, ka negali nepirkt’. Bet i tode, ka lauki. Visą laiką galvoji, kaip atrodys tas mana gyvenims, kai laimėsiu. Prisikuri visko. Juk tas laukims nėra tuščias, juk kažkas laim’ tose loterijose. I kokia esi nelaiminga daba, nes visa esi ten, tam laike, kai laimėsi. O ne čia, nes čia yra skaudu, baisu i tamsu.“ (269 p.)

Nors abu romanus vienija meilės ir nemeilės temos, regis (bent jau sprendžiant iš pavienių atsiliepimų internete), kad skaitytojams gerokai sudėtingiau susitapatinti ar kitaip sukurti ryšį su neracionaliu, todėl nuolat atsikartojančiu ir „pezėjimus“ primenančiu jaunos merginos geismu. Vis dėlto atrodo, kad autoriaus užmojis ir buvo sukurti tikrą, žmogišką, kampuotą ir beviltiškai savo svajose užstrigusią protagonistę. Ne veltui Editos patirtys žadina dvilypius jausmus, o jos aklas susižavėjimas kelia diskomfortą tiek jai pačiai, tiek skaitytojui, – tai Vakarų, juolab Lietuvos, literatūrinėje tradicijoje įprasta gan aiški ir konkreti vyriška subjektyvybė. „Jeigu neprasided veiksmas per penkias minutes, prasuki, jeigu matai, ka ten vėl i vėl vaikšta, šnekas, sėdž, šnekas i niera veiksma, nu niera, niera veiksma, tai niera i filma. [...] Jos jokiu būdu negal’ „berniukams“ papult’, net jeigu pavadinims gers, net jeigu jie kažką būtų girdieję i prašytų – jokiais būdais tu jų negali jiems duot’.“ (64 p.)

Rodos, lyties ir lytiškumo klausimas naujausiame romane išties svarbus. Ką reiškia ne tik išgyventi susižavėjimą, bet ir kūnišką geismą, dėl to jausti nuolatinį visuomenės spaudimą? Panašu, kad skirdamas daug dėmesio masturbacijos aprašymams, pašiepdamas iki šiol lietuvių kalbos patiriamą nesusipratimą dėl lyties organų terminologijos (net pati Edita juokiasi, kad liečia savo „geldelę“) R. Kmita meta iššūkį mūsų literatūros tradicijai ir apskritai nusistovėjusioms lytinio švietimo normoms. „Nežinau, kiek man trunka. Bet jausmas – kai Šiaulių parke an karuseles... iki pat dangaus. Uch! Be jokių saugos diržų. Aukštai aukštai.“ (152 p.) Nors „karuselių“ eufemizmas išties gan originaliai nusako moterišką orgazmą, vis dėlto tenka pripažinti, kad detaliai aprašytos masturbacijos scenos vietomis kiek ištęstos, tad vilkina pasakojimo tempą. Kita vertus, neabejoju, kad savo kūno ir malonumo atradimas (nors sunku patikėti, kad taip vėlai – septyniolikos ar aštuoniolikos) jaunai merginai gali būti lygiavertis kitiems išgyvenimams. 

Atskiro paminėjimo verta kompleksiška, bet be galo tikroviška ir skaudi pasakojimo dalis, kai romano protagonistė, ieškodama meilės ir šilumos, permiega su atsitiktiniu vaikinu, kurio vardo taip ir neprisimena. „Televizijas programa baigės, o šalia gulintis nepažįstams pacuks burzg’ kaip neišjungts teliks. Žiūriu į jo nugarą i viskas atroda paprastai. Neįvyka jokios tragedijas, bet i stebukla neatsitika. Tiesiog ašai esu visai ne sava vietoj, ne sava filme, su svetimu žmogum, svetimoj lovoj, svetimuose namuose. Visiškai tuščia.“ (229 p.) Jaunatvišką ir impulsyvią klaidą, kuri nesuteikė Editai kūniško malonumo, netgi priešingai – pažemino bei privertė disocijuotis, – galiausiai lydi nerimas ir nežinia dėl galimo nėštumo bei šeimos smerkimo. Tą R. Kmita perteikia itin įtikinamai, tarp įprastų Editos minčių vis įterpdamas jaudulį dėl tariamo sustorėjimo ir vis neprasidedančių mėnesinių, padidėjusio apetito; ji vengia apie tai kalbėti su draugėmis, atsakymų ieško horoskopuose ir nervingai laukia gydytojo vizito bei kone katastrofai prilyginamo pokalbio su mama. Iracionalūs pergalvojimai tęsiasi kelis skyrius, vis įsiterpdami į merginos kasdienybę, o tai, mano manymu, yra paveikiausia romano dalis, iki šiol apsėdusi ir mane pačią. 

Šiandienis skaitytojas turi privilegiją matyti ano laikmečio klaidas: suprasti, kad nėštumas nėra nuosprendis, kad manekenių darbu dangstoma prekyba žmonėmis ar kad kovos menus merginos lanko ne tik norėdamos apsiginti nuo agresyvių, seksualiai priekabiaujančių vyrų. Kitaip nei sutrikusi Edita, kurios vienintelėmis meilės, santykių ir flirto mokytojomis tampa medijos – tuo metu žiūrėtos muilo operos „Santa Barbara“ bei „Vergė Izaura“, „Panelės“ žurnalai, knyga „Seksuali moteris“ ar mintinai žinomi sporto (pornografiniai) filmai iš videonuomos, – šiandieninis skaitytojas gali nesunkiai suprasti, kad mergina išgyvena ne meilės istoriją.

Patirianti informacijos stoką, seksualizuotos popkultūros aplinkoje besiblaškanti mergina vis labiau praranda racionalų mąstymą ir pasineria į fantazijų pasaulį. Prie to prisideda naivūs, jos nerealius lūkesčius tarsi patvirtinantys filmai. Skaitant tampa nebeaišku, ar ji iš tikrųjų įsilaužia į Raimio butą, pavagia jo nuotrauką, užpuola ir sužaloja jo draugę Kristiną, ar tik svaičioja apie tai. Edita taip elgiasi tarsi norėdama sukurti įspūdingesnį filmo scenarijų, nors jos pasakojimas tampa vis labiau neįtikinamas.

Galima sakyti, kad būtent iliuzijos yra pagrindinė romano ašis. Kodėl mus apsėda knygose ir filmuose papasakotos istorijos? Kaip bėgdami nuo niūrios tikrovės pakliūvame į neva saugios ir aiškios fikcijos pinkles? „[...] kol žiūriu filmą, tol iš tikrųjų gyvenu. Tol aš esu aš. O kai teliką išjungiu, tai viskas sutrink, viskas neaišku...“ (84 p.) Edita net savo pačios pasakojime jaučiasi antraplanė veikėja, pasiduodanti kitų įtakai, – aplinkinių dėmesio ir palaikymo nesulaukianti stebėtoja, kuriai vienintelis išsigelbėjimas tėra Raimio meilė, sumontuota iš filmų ir iliuzijų: „Aš be tavęs kaip susukta kasetė, kuri nerodo jokio filmo ir mėtos be reikalo.“ (131 p.) Taigi knyga kelia tarpusavio susvetimėjimo ir per medijas perfiltruoto pasaulio patyrimo klausimus, o tai aktualu ir šiandien: ar tikrai pažįstame tuos, kuriuos kasdien matome socialiniuose tinkluose, serialuose ar kine? 

Regėjimas ir filmai yra Editos pasaulio pažinimo būdas, nuorodos į siužetus jai padeda įvardinti savo išgyvenimus. Raimį ji pažįsta tik iš matymo, tačiau jis tampa jos pačios vaizduotės ir melų, supintų iš filmuose matytų scenų, scenarijaus personažu. Kaip neišvaizdi ir visų nevykėle laikoma Murielė filme „Murielės vestuvės“ meluoja, kad yra ištekėjusi, taip ir Edita savo draugėms Monikai, Gražkei ir Garfildui aiškina, kad susitikinėja su išsvajotuoju kaimynu. Tai vienintelis būdas abiem veikėjoms pasijusti matomoms ir įprasminti save. Tačiau bėda ta, kad Edita kartais žiūri ir nemato – minėtas filmas yra ne apie išsipildymą per romantinę meilę ar socialinių normų tenkinimą, o veikiau apie savęs priėmimą ir moteriškos draugystės svarbą. Lygiai kaip neįstengia suvokti, kad dažnai prisimenamas filmas „The Crush“ ar straipsnis laikraštyje apie vaikino nužudytą nepilnametę yra toksiškų santykių ir moralės nepaisančio apsėdimo, o ne tragiškos meilės pavyzdžiai.

Kaip ir pridera auklėjamajam romanui arba brandos istorijai, iš skirtingų žanrų gabalėlių klijavusi savo gyvenimo scenarijų, Edita galiausiai iš tikrųjų praregi. Ji pamato save ne kaip antraplanę veikėją, kuri lyg Penelopė žinoma tik dėl savo santykio su Odisėju, bet kaip kino kritikę, gebančią suprasti, kodėl filmai ir istorijos veikia. Pradėjusi rašyti tam, kad įvardintų savo jausmus, ji galiausiai pajunta žodžio galią įvardinti tai, kas lieka nematoma ar nepasakoma ekrane. Tad aistra iliuzijai tampa aistra interpretacijai. Turbūt galima tai vertinti ir kaip R. Kmitos atiduodamą pagarbą literatūrai, kurios taip ir nenugali kinas, – jokia kamera ar žvilgsnis nesugaus tų vidinių išgyvenimų, kuriuos taip detaliai galima perteikti raštu. Tačiau kartu tai rimtas iššūkis kino kūrėjams, bandysiantiems dar sykį pasimėgauti „Pietinia“ fenomeno spinduliais.

Nors pradžioje juokaujama, kad net pati Edita ateity neskaitytų romano apie „triusikais, stanikais i itališka kokybe“ persmelktus laikus (16 p.), vis dėlto dėmesio buičiai ir daiktams yra apstu, tad siekis pabrėžti dešimtojo dešimtmečio materialumą vietomis atrodo kiek perspaustas. Negi tikrai žmonėms tuo metu stigdavo žodžių ir jie lygindavo daiktus bei potyrius su „Marso“ batonėliais ar kitais vakarietiškais maisto produktais? Atrodo, kad buvo persistengta su itin literatūriškais, tarsi ne sau, o lietuvių kalbos pamokoms rašomais dienoraščio įrašais ir jų kiekiais, Editos kuriamais scenarijų juodraščiais. Siekiant nusakyti merginos išgyvenimus, buvo galima sumažinti kitų tekstų apimtis ir apsiriboti kultūrinėmis nuorodomis ar palyginimais su to meto populiariausiais filmais. Įvairių juostų perpasakojimai, interpretacijos (nors ne visuomet sėkmingos) leidžia geriau pažinti veikėjos išgyvenimus, o tinkamas jų kiekis gal būtų užtikrinęs ir dinamiškesnį pasakojimo tempą. Palyginimų su filmais pritrūko ir bandant suprasti realistiškus, bet sudėtingus Editos santykius su draugėmis, nors dėmesys nenusaldintiems, autentiškiems – nelyg Elenos Ferrante – moterų portretams ir jų tarpusavio ryšiams visuomet itin laukiamas literatūroje ar kituose menuose.

Nepaisant minimalių trūkumų, tenka pripažinti, kad romanu „Editas kompleksas“ R. Kmita pranoko lūkesčius. Taip, galbūt tai nėra tokia universali brandos istorija kaip „Pietinia“ atveju, kurios ašimi taip pat tampa klaidžiojimas tarp fufliakų ir originalų, iliuzijų ir tikrovės. Tačiau, rodos, pats autorius rašymo procese patyrė įspūdingą orlandišką transformaciją – būdamas vyras įtikinamai perteikė sutrikusios jaunos merginos išgyvenimus. Aprašyti su rūpesčiu, jie atpažįstami nepaisant laikmečio ir vietos, o kai kuriems skaitytojams – galbūt ir nepaisant lyties. Rašytojas su jam būdinga ironija, turinčia melancholijos atspalvį, sukūrė dar vieną nebanalų, atpažįstamą ir žmogišką romaną, tinkamą skaityti ir mėgautis keliais lygmenimis. Manau, kad skaitymo patirtį labai praturtintų knygoje gausiai minimų ir aptarinėjamų filmų peržiūra. Na, bent jau žiūrėdama juos supratau – aš taip pat apsėsta iliuzijų.

P. S. Norinčius pasinerti į Editos iliuzijų pasaulį, kviečiu susipažinti (o gal iš naujo juos atrasti) su daugiau nei 60 romane minimų to meto filmų, juos rasite ČIA.