Rasa Milerytė. Metas kalbėti apie tai, apie ką patogiausia tylėti

Saja K. LIEPSNOJANTI. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Šį kartą apleistas ir vienišas Kazio Sajos vaikas – penkiolikos metų mergaitė Radvilė. Mergaitė, nusivylusi gyvenimu. Mergaitė, praradusi viltį. Mergaitė, sprendžianti skaudžiausią ir labiausiai nutylimą šiandienos visuomenės klausimą – savižudybės klausimą.

K. Sajos apysaka „Liepsnojanti" konstruojama kaip detektyvas ir toks autoriaus pasirinkimas tampa Achilo kulnu. Nusikaltimo vykdytojas išaiškėja pirmuosiuose puslapiuose. K. Sa­jos skaitytojui-detektyvui metamas masalas neįmantrus, neišradingas, tad naivu tikėtis, jog intriga – kas kaltas, iš tiesų paveiks. Spręstinu klausimu lieka tik nusikaltimo motyvas. Bet ir patikėti, kad autorius iš tiesų siekė sukurti intriguojantį detektyvą, būtų naivu. Šioji knyga iš tokių, kuri turi teisę gintis turiniu. O vis dėlto knygos siužetas įtemptas, prikaustantis dėmesį – knyga perskaitoma vienu prisėdimu. Ir net jei formos išpildymas būtų kūrybinė nesėkmė, skaudžiausių socialinių visuomenės problemų viešas ir drąsus įvardijimas leidžia apysaką įrašyti tarp svarbiausių šiemet pasirodžiusių (ir pasirodysiančių) knygų paaugliams.

Taigi ko siekė K. Saja, rašydamas apysaką „Liepsnojanti"?

Duodamas interviu laidai „Knygos per penki TV" K. Saja išpažįsta, jog tai viena svarbiausių, o gal ir – viso gyvenimo knyga. K. Sajos proza vaikams – visada problemų proza. Autorius rodo tėvų, namų netekusius, sergančius, visuomenės atstumtus vaikus. Žinoma, tokių autorių daug. Bet apie savižudybę grožinėje kūryboje vaikams ir paaugliams Lietuvoje dar nekalbėjo beveik niekas, o taip subtiliai, atidžiai rinkdamas žodžius kaip K. Saja – visiškai niekas1. Pagal oficialią statistiką per metus šalyje nusižudo tūkstantis žmonių. Nežinia, kiek savižudybių lieka neišaiškintos, nes atliekamos imituojant nelaimingą atsitikimą. Apie tai kalba tik bulvarinės spaudos atstovai, pačiu negarbingiausiu būdu siekdami pritraukti skaitytoją. Nepaisydami to, kad psichologai rekomenduoja spaudoje neviešinti galimų savižudybės būdų, žurnalistai tai daro, galima pamanyti, su pasimėgavimu. Visais kitais atvejais apie savižudybę kalbama tik puse lūpų. Bibliotekose galima rasti kelis aktualius veikalus šia tema: sociologo E. Durkheimo studiją „Savižudybė", danų žurnalistės I. Anneberg pokalbių su savižudžių artimaisiais knygą „Sielvartas po savižudybės: knyga tiems, kuriuos paliko", amerikiečių suicidologo psichiatro E. S. Shneidmano knygelę „Savižudžio sąmonė". Gerai paieškojus gal rastume dar vieną kitą nepasenusį vertingą leidinį. Žinoma, lieka egzistencialistai, nagrinėję savižudybės klausimą, tačiau literatūros apie savižudybę ne kaip apie metafizinį pasirinkimą, o kaip apie socialinį reiškinį lietuvių kalba trūksta. Bene vienintelis prevencinis projektas „Tyla žudo" nėra toks intensyvus, kad vienu metu aprėptų visą šalį, kad pajėgtų kalbėti ne specifinei, tema besidominčiai auditorijai, o ir tiems atokių užkampių bulvarinės spaudos komentatoriams, kuriems savižudis –­ silpnasis, natūraliai atmestas evoliucijos (taip ir panašiai tie žmonės kalba, nesuvokdami, jog kiekvienas panašus atsiliepimas potencialų savižudį stumia vis po žingsnį prie bedugnės, tilto krašto link, prie juodo juodžiausio vandens).

K. Saja, suvokdamas socialinio gyvenimo tendencijas, pradeda kalbėti apie tai, apie ką kalbėti reikėjo jau prieš keletą metų. Knygos leitmotyvu tampa žiaurus pasikėsinimas į Radvilės Kungytės gyvybę – mergina apliejama benzinu ir uždegama, gydytojų ekspertizė parodo, jog prieš tai mergina buvo prievartaujama. Radvilė išgyvena, tačiau patiria siaubingų fizinių ir psichologinių sužalojimų. Patirta tragedija stumia merginą į depresiją ir skatina svarstyti savižudybės klausimą. Kartu K. Saja rodo visą spektrą kitų socialinių problemų: skurdas, vykimas uždarbiauti į užsienį, paliekant vaikus, seksualinis paauglių išnaudojimas, psichotropinių medžiagų, alkoholio vartojimas, socialinė atskirtis, vienišos ir sunkios senatvės baimė, eutanazija, jaunų žmonių nusikalstamumas. Kiekvienas knygos veikėjas išgyvena savo, didesnę ar mažesnę, dramą. Radvilė bijo gyventi subjaurotu veidu, prieš tai patiria nelaimingą pirmąją meilę, Radvilės močiutė jaučiasi kalta dėl Radvilę ištikusios nelaimės, Radvilės tėvai išgyvena, būdami toli nuo sunkiai sužalotos dukros, kunigas svarsto, ar teisingai pasielgė pasirinkdamas kunigystės, o ne santuokos sakramentą, Radvilės skriaudikas patyrė sunkią vaikystę, įtėvių nemeilę, tai įstūmė jį į nusikaltėlių pasaulį (taigi K. Saja rodo nusikaltimo ir nusikaltėlio genezę), net antraeiliai veikėjai patiria savo tragedijas, pvz., Radvilės gydytojas su nostalgija prisimena neišsipildžiusią jaunystės meilę Radvilės mamai.

K. Saja knygoje „Liepsnojanti" atmeta bet kokį savižudybės poetizavimą, nekelia savižudybės klausimo kaip filosofinio, jo personažas nėra toks, kuris neatlaikytų būties ir todėl nuo jos bėgtų. Radvilė neatlaiko buities. Mokykloje protinga, gabi mergina geriausiai draugei mesteli, jog ši yra kvaila, o draugė atsikerta paliesdama Radvilės išvaizdos klausimą: „Pažiūrėk į save –­ sužinosi, iš kur tokia protinga. Galva išsipūtus, veido daug, akių maža... Buožgalvis!" (p. 28). Anot psichologų, didžiausią įtaką paauglio savivertei turi tai, kaip jų išvaizdą vertina aplinkiniai ir ar paauglys pats sau jaučiasi gražus. Grožio klausimas paaugliui yra vienas dažniausių ir svarbiausių. Taigi Radvilei kertama skaudžiausiai rėžiančia rykšte. Blogiausia, kad ne tik aplinkiniai, bet ir pati Radvilė suvokia save kaip negražią. Mergina skausmingai atranda, kad jos protas ir gabumai (Radvilė groja gitara, dainuoja liaudies dainas) niekam nereikalingi. Radvilė išgyvena pereinamąjį paauglystės laikotarpį (15 metų), kurio metu savasties paieškos yra pačios intensyviausios, o menkiausias nukrypimas nuo kokios nors normos kelia baimės, nesaugumo jausmą, laiku ir paaugliui suprantama kalba su juo apie tai nepasikalbėjus, šalia nesant stipraus, galinčio palaikyti autoriteto, paauglio veiksmai, siekiant pakeisti disharmoniją keliančią situaciją, gali būti radikalūs ir negrįžtami. Radvilei tokie autoritetai – močiutė, kurią mergina vadina Čiutavija, ir kunigas, vadinamas Kunkaruža.

Radvilė nėra silpna paauglė, nusivylimas savo išvaizda neskatina jos nusižudyti, tačiau nesunku pastebėti joje dygstančius depresijos daige­lius –­ laiške tėvams mergaitė rašo: „Pati jaučiuosi kaip mindoma žolė, kuriai žydėti tikriausiai nebus lemta." (p. 9). Šioje vietoje įvyksta nesusikalbėjimas. Ir turbūt ne dėl situacijos tragikos nesuvokimo, o dėl nemokėjimo, gal net dėl baimės kalbėti jautresnėmis, ne kūno, o dvasios problemas liečiančiomis temomis. Radvilės tėtis, atsakydamas į dukros laišką, kalba lyg nesuprasdamas mergaitės savijautos: „Sakai, kad jautiesi kaip žolė... Kad Tu žinotum, kaip mano akys pasiilgsta tos lietuviškos žalios žolės! (...) Šią naktį tikriausiai sapnuosiu, kad guliu ant žolės po obelim" (p. 10). Dialogas tarytum yra, o iš tiesų kodiniai žodžiai pašnekovams kuria skirtingas reikšmes. Nuo baimę keliančios temos (liūdesys, depresija) bėgama pasukant pokalbį kita linkme ir imituojant pozityvias nuotaikas. Toks elgesys, diktuojamas suaugusiojo baimės kalbėti svetimomis temomis ir atvirumo baimės, didina atskirtį tarp vaiko ir suaugusiojo. Šitaip statistinio paauglio paveikslą įkūnijanti Radvilė, susidūrusi su statistinio tėvo paveikslą įkūnijančiu Vytautu Kungiu, pajutusi abejingumo toną jo žodžiuose, lenda gilyn į savo kiautą. Žingsnis po žingsnio ar, tiksliau, žodis po žodžio ir –­ „nesudaužomas luobas tylos, nebėra išėjimo iš sąmonės vienkiemio"2.

Negalinti išsikalbėti artimiausiems žmonėms – tėvams, Radvilė turi pašnekovą, nebijantį pačių intymiausių temų. Kunigas emeritas Jurgis Karuža (galima spėti, jog tai –­ knygos autoriaus alter ego), mergaitės šmaikščiai vadinamas Kunkaruža, jau ir anksčiau su ja pasikalbėdavęs, nutikus nelaimei, tampa nuolatiniu jos lankytoju ligoninėje. Jei jau knygoje yra kunigas, neabejotinai bus liečiamas tikėjimo klausimas. Radvilei kyla patys natūraliausi, savo vietos ieškančiam, kenčiančiam paaugliui patys būdingiausi klausimai: kur yra Dievas, kodėl jis leidžia man kentėti? Karuža (taigi – K. Saja) turi talentą į sudėtingus, kartais piktai provokatyvius klausimus atsakyti paprastai, butiniam diskurse pasakytumėm – „žmonių kalba". „Jis čia... –­ Karuža pabeldė lazdos galu į palatos grindis. Paskui parodė į lubas: – Ir ten... Bet pirmiausia ieškok jo savyje" (p. 17). Jai atsakyti mėginantis kunigas Karuža – įdomus ir netipiškas personažas. Žmogus, paskyręs gyvenimą Dievui, nesisvaido sustabarėjusiomis frazėmis apie Dievo planą. Suprasdamas, kad bet kokia paguoda Radvilės situacijoje atrodys kaip abejingumas jos kančiai, drauge su mergina ieško atsakymų, nebijo pripažinti nežinąs: „Veidmainiaučiau sakydamas, kad galiu tau viską paaiškinti" (p. 19). Tikėjimas kunigo Karužos širdyje gyvas, nes įsileidžia abejonę, sutrikimą, nežinojimą. Žmogiškąjį Karužos silpnumą parodo jo parkritimo prie Radvilės lovos scena: „Nebežinodamas, ką jai pasakyti, nurijo ašarą ir senis Karuža. Jis pamėgino prie lovos atsiklaupti, kad galėtų pasakyti: „Aš lenkiu galvą prieš tavo kančią." Bet kunigas per savo negalią kažkaip nevykusiai pargriuvo. Paskui sukikenęs atsistojo ir mėgino teisintis" (p. 19). Dėl tokių kunigo savybių – nuoširdumo, drąsos klysti, drąsos kalbėti nemaloniomis temomis –­ Radvilė prisileidžia jį, nebijo atvirai diskutuoti, išsakyti, kaip jaučiasi. Karuža įgyja Radvilės pasitikėjimą. Su kunigu mergina paliečia ir paaugliams jautriausią – grožio – temą. Po įvykusios nelaimės mergina ne tik jaučiasi negraži: jos veidas iš tiesų nepataisomai subjaurotas ugnies. Mergina nežino, kaip reikės gyventi šitaip atrodant, bijo būsimo gyvenimo: „Galiausiai Radvilei sveikesne ranka pavyko iš jaunos valytojos chalato ištraukti šukas su veidrodėliu. Tai, ką ji pamatė, buvo kur kas baisiau, negu ji manė. Tai buvo nebe aštuonmetę baigusi mergaitė, o kažkokia aplaupyta baidyklė, baisesnė už bet kokią Helovyno šmėklą. Ar ji dar gali tikėtis kada nors atgauti žmonišką pavidalą? Kad pamatę Radvilę maži vaikai neprileistų į kelnes, o suaugusieji nesuktų žvilgsnio į šalį, bijodami, kad toks košmaras jiems gali kada prisisapnuoti" (p. 18). Tokios padėties sprendiniu jai tampa savižudybė –­ kraštutinis nevilties aktas: „O kuo aš blogesnė?! –­ susijaudinus Radvilė atsisėdo. – Kai šuo ar koks kitas gyvūnas kenčia, jūs užjausdami leidžiat užmigdyti, o jeigu žmogus?.. Jeigu jis nebeturi vilties išgyti arba išgijęs žmoniškai atrodyti?.." (p. 38), „Nebūsiu. Kai nebenorėsiu, aš surasiu būdą nebebūti..." (p. 39), o knygos pavadinimas tampa metafora, nurodančia Radvilės psichologinę būseną po nelaimės: „Aš visa tebeliepsnoju. Leiskit man numirti" (p. 16).

„Numirti tau tikrai neleisim, – paprieštaravo Čibiras. – Pasistengsim, kad ir skausmo nejaustum" (p. 16). Be abejo, širdgėlą, kančią, pyktį, keršto troškimą išgyvenančiai Radvilei tokie gydytojo žodžiai skamba kaip baisiausias galimas verdiktas: „O aš nenoriu! –­ beveik išrėkė Radvilė. –­­ Leiskite man..." (p. 17). Tačiau ištikimas ir išmintingas draugas kunigas Karuža supranta, kad fizinio skausmo pašalinimas jėgų gyventi ir vilties nesuteikia, o tarp žmogaus išorės ir psichologinės savijautos, savivertės, ypač – paaugliui, egzistuoja nematomas, bet nepertraukiamas ryšys. Pasitaręs su mokslininku, Karuža pasiūlo Radvilei veido-kaukės metaforą. Psichiatrijos moksle naudojama personos (kaukės) sąvoka. K. G. Jungas ją įvardijo kaip vieną svarbiausių archetipų. K. G. Jungas teigė, kad, siekdamas prisitaikyti prie socialinės aplinkos ir apsaugoti save nuo negatyvaus jos poveikio, kiekvienas žmogus užsideda kaukę. Priklausomai nuo kintančios aplinkos, kinta ir kaukė. Kunigas Karuža užsako pagaminti daugybę skirtingų kaukių, atspindinčių skirtingas emocijas. „Ta, kurią mums skiria likimas, patinka ne visiems. O čia net keli projektai. Nusibosta viena, užsidedi kitą. Šita pilna rūstybės, o šita tiesiog spinduliuoja gerumu. (...) Prisiderintum pirštines –­ niekas nematytų tavo randų ir nežinotų, kas iš tikrųjų dedasi tavo širdyje" (p. 79–80). Ir Radvilė patiki, Radvilė randa viltį (ak, kaip apgalvotai autorius parinko vardą!). Pokalbio dėka laimėtas vienas gyvenimas.

Asmenybė bręsti, ieškoti prob­lemos sprendimo gali tik patirdama nuolatinį dialogą su pasauliu ir, svarbiausia – su kita asmenybe. K. Sa­ja rodo, kaip svarbu tiesiai ir atvirai kalbėti net apie tai, apie ką kalbėti nepatogu, baisu ar gėda. Apysaka parašyta su atida, su pavydėtinu pastabumu, pasakojimas nugludintas, siužetas nuoseklus, akivaizdu, kad autorius suvokia nūdienos socialines problemas, pažįsta paauglio sąmonę, geba kalbėti šiuolaikiškai, nenuobodžiai, aktualiai ir paprastai –­ taip, kad skaitytojas-paauglys supras­tų, kad rastų atsakymus į rūpimus klausimus, tai ne klausianti ir atsakymų labirintuose klaidinanti knyga, o knyga, vedanti per klausimų labirintą. K. Saja jaučia atsakomybę prieš skaitytoją, prieš visuomenę ir daro tai, ką privalėtų daryti kiekvienas sąmoningas žmogus: garsiai kalba apie problemas, kurias patogiau ignoruoti apsimetant, jog jų nė nėra.

1 2010-aisiais metais išleista V. Račicko knyga „Nebaigtas dienoraštis" vertinga dėl pagrindinės veikėjos Deivės Tauraitės dienoraščio įrašų autentiškumo, tačiau meninė ir ugdomoji knygos vertė diskutuotina, o išpūsta pirmųjų seksualinių patirčių tema užgožia svarbesnę –­ savižudybės – temą.
2 Eilutės iš R. Stankevičiaus eilėraščio „Tarpmiestinis". Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai –­ Vilnius: LRS leidykla, 2006.