Dovilė Zelčiūtė. Džuljetos suknelė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.
Žinoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, tik visada nutylima, kuo jis baigiasi, jeigu išvis baigiasi. Galbūt, kaip byloja amžių išmintis, pasirašius Shakespeare'o vardu, galime dėti lygybės ženklą tarp gyvenimo ir teatro, žmonių ir artistų. Tikriausiai ne vieną dešimtį kartų girdėta toji Shakespeare'o frazė, atrodytų, nuzulinta iki kaulų baltumo, banali, tačiau tam tikrais atvejais transformuojasi, atgyja, sublizga naujai ir įdomiai. Lanksčia, metaforiška teatro kalba, daugiasluoksne artistų rūbų medžiaga „sukirptas" dešimtasis Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinys – „Džuljetos suknelė" – žavi gerai pamatuotomis medžiagų proporcijomis. Pirmiausia subtiliu meniniu apipavidalinimu, dailiai išpildyta koncepcija, dalijančia knygą į du skyrius (dviejų paskirčių sukneles): „Vasarinė" ir „Požemių". Skaitydamas šį eilėraščių rinkinį lyg nejučiomis ėmiau vaikščioti po Larso Von Triero „Dogvilio" miestelį, justi Meaterlincko teatrinio laiko fatališkumą.
„Vasarinė" knygos dalis mena teatrines gastroles su Shakespeare'o „Audra" po Rusiją, taip pat Džuljetos suknelės matavimąsi Krajovoj, kurios prisiminimas pažadina intymią, asmenišką, ne personažišką atmintį: „Džuljeta Krajovoj / prieš veidrodį / paneria į suknelę // Nesuprantu / sako / kodėl ji tokia plati /Ai, / turbūt tada laukiausi" (p. 14). Tokiuose eilėraščiuose kaip šis, ką tik cituotas, dažnai ir įvyksta virsmas nuo pjesės personažo, turinčio kultūrinį kodą, iki nuogo, kaukėmis nepridengto asmens atvirumo. Drabužio rinkimasis autorės tapatinamas ir su lemties, likimo pasirinkimu: „Stovėjau ir kamavausi / kurią suknelę / pasirinkti iš drabužinės / vėliau nebebus nei pasirinkimo / nei laiko / kiekvienam veiksmui paveikslui / dailininkas užvilks tuos gyvenimus / nė necyptelsi" (p. 21). Tačiau laisvas ir savanoriškas pasirinkimas įvyksta retai, dažniausiai visa lemia režisierius, dailininkas, vaidmens tekste tarsi jau parašytas likimas.
„Požemių" dalyje tirštėja mirties motyvai, kertiniu akmeniu, grimztančiu į upelio dugną, tampa Ofelijos monologų ciklas. Mano galva, Ofelijos vaidmuo pats tinkamiausias autorei, labiausiai paveikiantis savo tragizmu, vaizdų talpumu, subtiliu moterišku tonu. Autorės teigimu, „visuose eilėraščių rinkiniuose mėginu pažinti, įvardyti savo žmogiškąjį ir moteriškąjį silpnumą". Trapus moteriškumas skleidžiasi ir Džuljetos, Mirandos vaidmenyse. Vyriškieji personažai (tokie kaip Laertas) turi daugiau įsakmumo: „Bijok, Ofelija, / bijok, sesuo, / tai ne žmogus / o svetimas" (p. 62), pasitikėjimo ir globėjiškumo: „Aš perrašysiu šitą juodą dramą ------ / atnešk man vyno ir ateik į brolio glėbį" (p. 62).
Galima teigti, kad šio rinkinio autorė yra ir savojo teatro artistė, keliaujanti po skirtingas dimensijas, bandanti perlipti „ketvirtąją sieną", ir žiūrovė, žvelgianti iš laiko perspektyvos į savo gyvenimo teatrą, kartais rizikingai atsidurianti šalia scenos krašto, tamsių užkulisių, pakelianti akis į spiginantį apšvietimo žibintą, improvizuojanti, bandanti režisuoti, tačiau kartu suprantanti, kad esama Režisieriaus, kurio valia vis tiek aukštesnė. Šis teatras – ir gyvenimas, ir transcendencija, ir mirties alsavimas, ir, parafrazuojant poetę A. Biliūnaitę, girdėti miegančių suflerių knarkimas. Scenos gylį matuojantys poetiniai žodžiai leidžia keisti realybes, kartais aklai į nežinia kurią jų: „Salėj / kai palieku realybę / Prosperas / turi pereiti / iš vienos realybės į kitą / bet žengia į trečią // Tai į kurią pereinu aš?" (p. 11). Eilėraščių rinkinyje keliami egzistenciniai klausimai, kuriuos lydi ironiškas atsakas, tam tikra „sąžiningos aktorės" laikysena: „Ką gi reiškia / scenos priesakas / būti ČIA ir DABAR / / Kas yra tasai / ČIA ir DABAR – / iliuzija / kurią tuoj suvaidinsime" (p. 84). Laiko, jo fatališkos tėkmės tematika viena labiausiai rūpimų autorei. Laike dažnai kyla įvairios praeities reminiscencijos: „Keturiasdešimt metų nuplaukus atgal / radijo ir kitomis bangomis / mudu klausomės operos / tėtis padovanojo / plokštelę įeina į kambarį (...) šiandien / sėdžiu gretimame kambary / delno dydžio gyvenimas radijukas / vėl banguoja Karmen ariją" (p. 24), netikrumas dėl būsimojo laiko spektaklio („Ką iš gastrolių atminsiu / senatvėje / jei senatvė įvyktų", p. 9), tarsi leitmotyvas daugelyje tekstų vis kartojama gastrolių pabaigos nuojauta.
Abiejose knygos dalyse kylančios klasikinio teatro pjesių (aišku, ir gyvenimo!) personažų problemos, universalieji, bendražmogiškieji klausimai turi biografinių, asmeninių patirčių pamušalą arba, jei norit – autorės autentiškas kalbėjimas ir patyrimai visada turi universalią, klasikinio teatro rūbų „sukirpimo" formą. D. Zelčiūtė keičia kostiumus ir kaukes, persiimdama tai Shakespeare'o Ofelijos, Laerto, Gertrūdos, Hamleto vaidmenis, tai repetuodama „Audrą" ar įkūnydama / įsielindama Karmen, M. Bulgakovo Meistrą, Margaritą, Aliošą, Satiną iš M. Gorkio pjesės „Dugne"... galima būtų vardyti ir toliau: epizodiškai šmėkšteli Otelas ir Dezdemona, Prosperas ir Kalibanas, pikti Nekrošiaus nykštukai, Koršunovo „Shopping and fucking", „Išvarymo" aidas, vargšas Jorikas Aidas Marčėnas...
Tačiau šis poezijos rinkinys anaiptol nėra vien tik žaidimas kultūriniais kodais, pjesių variacijomis, personažų kalbėsenomis, tai ir savita asmeninio gyvenimo peržiūra, pasitelkiant teatro metaforiką, universalijas. Autorės intymumo ir dienoraštiško tikrumo taip paprastai nepaslėpsi po sluoksniais poezijos grimo, kultūros drabužiais ir kaukėmis. Galbūt ne visada scenoje, bet jos užkulisiuose aiškiai tariami ir skaudūs, asmeniški liudijimai: „Gražiausius mano metus / tėtis / buvo už uždangos" (p. 26), pasiklausome intymaus telefono skambučio draugei – „sakau / dažnai pabundu / pasak psichiatrų / vangi ir be iniciatyvos / ir tos dienos kur prieš akis / tie mėnesiai metai – – – / noriu mirt / nesulaukus mirties" (p. 27). Eilėraštyje „Reanimacija" aptinkame ir bohemiško gyvenimo patirtis, praeinančios jaunystės išpažintį: „Jau nešu girgždančiais užupio laiptais / sutrintą kliedesį tekstą / mojuok rankom kad neisi į sceną (...) / šiandien miegok tau suleisiu narkotikų / pakabinsiu ant balkio lašelinę gyvenimo / kalis natris ir pragaras / (...) vargšas Jorikas senstantis aidas ir vilnelė nuo užupio / (...) esame užrakinti nakties / linkstančiom kojom / šokame savo šokius / dėl rytojaus / dėl netikro rytojaus / kad tiktai prisikeltume" (p. 71). Išpažinties, ypač asmeniško poetės atsivėrimo būsenos fiksuotos ir kituose „Požeminėje" esančiuose tekstuose. Jautriose tragizmo atvertyse nevengiama kalbėti mirties, beprotybės, ligų temomis: „Šaukiausi angelo ir sveiko proto / meldžiau // ieškojau psichologų / betgi takas / į Kalibano irštvą man / dar neužžėlė" (p. 76). Mirties artumas ir tragizmo tirštumas išsiskleidžia tekste „Repeticijos. V": „Tiek žaista mirtim / gąsdinta / savižudybe / psichoze chroniška depresija / su atkryčiais pavasarį rudenį / tiek atsisveikinta / po paskutinės taurės / obstrukcinio bronchito / inkstų uždegimo / uždegta ir užgesinta / cigarečių / į patalus į kantrųjį kūną (...) / vienu valingu judesiu – / nuo stogo / per venas / ant bėgių / su auksine adata / įsijautus į vėžį" (p. 78). Tačiau šio gyvenimo teatro tamsybėse nuolat bandoma ieškoti šviesos, prisikėlimo, nubudimo, ateisiančio ryto, naujos pradžios. Gyvenimas pasaulyje suvokiamas kaip svarbiausia vertybė – „pasaulis / kuriame galiu būti / man brangus" (p. 81), tačiau jis neatsiejamas ir nuo tam tikros pozos, vaidmens: „Tik eilėraščio scenoje / galiu būt iš tikrųjų" (p. 49). Tačiau vėlgi kyla kitas problemiškas klausimas, kaip būti „eilėraščio scenoje" ir išlaikyti individualumą, autentiškumą, nepasiduoti pagundai slėptis po kauke. Autorė išpažįsta – „Tik eilėraščio scenoje / galiu būt iš tikrųjų / ne aš" (p. 70).
Eilėraščių rinkinyje „Džuljetos suknelė" baimė ir abejonės nuolat kartojasi, persmelkia didžiąją dalį eilėraščių, tampa savotiškais refrenais: „Bijojau likt be tavęs" (p. 12), „Bijojau pamiršt tavo veidą" (p. 15), „stoviu ištikta siaubo / ir meilės garsų" (p. 24), „užsitrauk užuolaidą nakčiai / tokia baisi pilnatis" (p. 27), „O labiausiai nusvarina rankas / abejonės ir baimė" (p. 33), „Abejonės ir baimė / bet galiu pakartoti / neskauda" (p. 34), „pasaulis – be tavęs – be manęs / o iš tikro / tai panikos spąstai" (p. 57). Tačiau „Džuljetos suknelėje" autorė savo poetiniais žodžiais tarsi užkalba baimę, nerimą, randa jėgų iš archetipinės moters, už viską atsakingos motinos laikysenos, kuri gali apvaldyti kasdienės rutinos stichijas, chaosą: „bet aš viską atlikau tvarkingai / truputį tvarkiau gėlynus / viriau ir skalbiau / jaudinausi meldžiausi / kad praeitų mylėtų nesirgtų / o sekmadieniai šviestų tvarkingai" (p. 34). Tekstuose moteriškumas pasirodo ne tik trapus, bet ir stiprus, stojiškas, atsakingas. Atsakomybė prieš vaiką, šeimą tampa imperatyvinė, tačiau kartu suvokiama ir kaip išskirtinė moters, motinos privilegija, kurioje glūdi visa stiprybė, drąsa, sugebėjimas priimti svarbius sprendimus ekstremaliose situacijose: „ir tavo vaikas yra tavo vaikas / ir tu puikiausiai žinai kaip elgtis / poliklinikoj atostogų metu / ekstremaliose situacijose – / valdyk jas! / kai žmogui tiek metų / dažniausiai jis veikia užtikrintai" (p. 46). Poetinio subjekto sąmonėje atsiveria atsakingumas už save ir už kitus, supratimas, kad nuo vieno veikėjo gali priklausyti visas spektaklis: „(...) kiek daug / priklauso nuo vieno žmogaus / šviesi dienos pradžia / išorinė ir vidinė tvarka / visų personažų jausena" (p. 45). Atsakomybė už visą gyvenimo teatrą įpareigoja elgtis apgalvotai, užkrauna didelę sąžinės naštą, tačiau kartu ir leidžia elgtis savarankiškai, priimti sprendimus, tvirtai pasitikti išbandymus – „Tikrai žinau / mano jėgoms / visa tai padaryti (...) / glostau tavo ranką dabar jau / galiu būti viskuo / pervesti tave iš vienos ar kitos realybės skylės / nuvilkti uniformą nuauti apauti / išprašyti nelauktus svečius netgi Tamsiąją" (p. 41). Šiame eilėraštyje pavadinimu „Išvarymas" puikiai išsakytas talpių, daugialypių realybių laikinumas. Eilėraštyje vyrauja ir emigracijos problematika, į lagaminus kraunami daiktai, bet kartu neapleidžia scenos, teatro erdvės jausmas. Namai prilyginami „laikiniems scenos namams", kuriuos tenka palikti iki „trečio skambučio". Kartu tai ir visos būties, paties gyvenimo laikinumo metafora. Čia svarbus tvirtas poetinio subjekto apsisprendimas, tikėjimas savo jėgomis, kurios gali atitolinti net nekviestąją viešnią.
Pasitelkiantis įvairiausius klasikinės kultūros klodus, D. Zelčiūtės teatras atspindi ir modernios, šiuolaikinės kasdienybės patirtis. Mūsų dienų vartotojiško pasaulio ženklai šekspyriškame teatre atsiveria kaip trukdžių, kontrkultūros elementai: „salėje kažkas išsitraukė ledinuką nuo kosulio / o kai princas suriko mobilusis užgrojo Bethoveną / norėjau / tamsos ir tylos" (p. 7). Eilėraštyje „Laertas. Po visko" sušiuolaikinta Ofelijos drama tampa anekdotiška: „Eik dabar / pasipasakok / savo nuodėmes Faceboockui." (p. 67). Patraukliai suskamba lengvas žongliravimas kalba, žodžių žaidimai, pavyzdžiui, „genėdama drauge su geniais nardydama" (p. 12), „...nuplaukus atgal / radijo ir kitomis bangomis" (p. 24), „kas liks iš to mano / taurumo po žemėm / žemės taurėje" (p. 31), paradoksai po nutylėjimų – „tokia baisi pilnatis – – – / gražuolė" (p. 27), „ketverius metus atpylėm / kasdien po spektaklį" (p. 52). Autorė žaismingai plaukioja poetinės kalbos paviršiais, nardo jos gelmėse: „vanduo lygus ir galima plaukioti / panirti ir žaisti / išdrįsus nusiirti ir kiek tolėliau / nei kyšančios iš kasdienybės galvos" (p. 23). Laisva tekstų sintaksė, skyrybos ženklų atsisakymas, žodžių skaidymas suteikia įvairių daugiaprasmių, polisemiškų perskaitymo variantų. Savitai, originaliai naudojami brūkšniai – nutylėjimai („Bet Viešpatie, / kaip anas žiūri / kaip žiūri - - - - - - - - - - - - ", p. 90), teatrališkos, intonacinės, draminės retorikos pauzės („o kas tai? - - - - - - - - - - - - - - - - - - / mano vaikas - - - atsakiau be kvapo", p. 82). Paliekami atviri būties klausimai, intymūs kreipiniai.
Perskaitęs šią konceptualią D. Zelčiūtės knygą, vėl sugrįžau mintimis prie vieno autorės tekste keliamo klausimo: „klasikinė nūdiena ar / šiandieninė klasika"? Šį klausimą galima būtų apsukus atgal nukreipti į knygos koncepciją. Tačiau palieku šį pasvarstymą atvirą, neužrakintą, laisvą. Matyt, kad ir kaip tai pavadinsi, ši poezija nuo to neims kitaip kvepėti. O ji išties kvepia ir Bukarešto rože, ir vynu, ir Ofelija, ir žuvim, ir lelijom, ir birželio tvankuma, ir alum, ir užkulisių dulkėmis, kurios kartkartėmis ima ir stipriai užgniaužia gerklę...