Šį tekstą pildau sužinojusi, kad Kornelijaus Platelio poezijos knyga „Su Ferdinandu“ pateko į kūrybiškiausių metų knygų rinkimų dvyliktuką. Nuoširdžiai pradžiugau – rimtai juokinga ir juokingai rimta kvazipramoginė autoriaus poezija verta viso gaunamo dėmesio ir palaikymo. Taigi, kur slypi K. Platelio naujo poezijos rinkinio žavesys? 

 

Kornelijus Platelis, „Su Ferdinandu“, V.: „Odilė“, 2025

 

Pirmiausia tai yra iki smulkiausių detalių apgalvota, itin konceptuali knyga. Kruopščius prasminius ieškojimus parodo jau pasirinkti epigrafai – ištrauka iš Aristotelio veikalo „Poetika“ (IV) tampa vykusiu atskaitos tašku. Nebijoma žaisti „menkesnio poeto“, kuris kuria tarsi pašaipias eiles. Taip pat nebijoma atsispirti nuo šveikiškosios filosofijos ir lyrinio subjekto pašnekovu pasirinkti Ferdinandą (kurį nors vieną iš paminėtų trijų). Istorijos rimtis čia atmiešiama ironija, humoru ir grotesku. Visa knyga – tai dviejų veikėjų (tyčia vartoju prozai priskirtiną terminą) pokalbis, suokalbis ir konfliktas. 

Kalbasi du Ferdinandai, o gal Ferdinandas ir truputį kitoks Šveikas – variantų esama ir daugiau. Šie poetiniai pašnekovai, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio didelio pasitikėjimo nekelia: abu pripažįsta ne taip jau retai pirmaujantys stikliuko ar buteliuko kilnojimo rungtyse, taip pat įsivelia į naivokus ginčus, mėgina aprėpti šiuolaikines aktualijas, tačiau pakliūva į nuolatinių digresijų spąstus, o kvazifilosofinė kalba išvirsta į buitinę šneką. Tačiau čia tik gudriai pasirinkta poetinė strategija ir juokingai rimtas autoriaus žaidimas, įsijautimas į Aristotelio raštuose įvardytą „menkesnio“ poeto vaidmenį. 

Metų laikų (ar televizijos serialo sezonų) koncepciją imituojantys keturi knygos skyriai – akylas žvilgsnis į šiuolaikinį pasaulį suvokiant, kad visos tendencijos turi užuomazgas praeityje, kad šiuolaikinis diskursas yra neišvengiamai susijęs su senaisiais mitais, religijomis ir filosofijomis. Knygos subjektai svarsto apie istorijos ir atminties patikimumą, apie kalbos (ypač – poetinės) kismą postmodernizmo epochoje, jie kalbasi apie tiesų daugialypiškumą, įvairius tikėjimus, ginčija mitus ir susiduria su savo pačių mirtingumu. Gamtos pasaulio įvaizdžius keičia kultūros intertekstai – sukuriamas platus ir įdomus, komiškas ir rimtas pasaulėvaizdis. 

Pandemijos, karo, viešosios erdvės, socialinių tinklų aktualijos šio poezijos rinkinio pašnekovus nuveda į jau minėtas filosofines digresijas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „kuriamės alibi“ subjektai suvokia, kad apčiuopti dabarties akimirką, sąmoningai joje būti yra be galo sunku: „Tikrai niekada nebuvome / kokioje nors dabartyje. Praeities kartėlis / ir ateities lūkesčiai gali paliudyti, pone tyrėjau.“ (35 p.) 

Vis dėlto didžiausi knygos privalumai atsiskleidžia tyrinėjant turinio ir raiškos, idėjos ir kalbos jungtis. K. Platelio eilėraščiai yra itin intertekstiniai, – kai matau tiek daug intertekstų, visada galvoju, ar jie naudojami tikslingai, ar neužgožia kalbos autentikos. Šio rinkinio intertekstai visada naudojami pamatuotai ir yra pagrįstai integruojami į eilėraščio visumą. Pavyzdžiui, Sovijaus tėvo motyvas (Sovijus – seno mito veikėjas, svarbus baltiškajai tradicijai, mirusiųjų deginimo papročio pradininkas) atsiranda eilėraštyje, kuriame svarstoma apie mirtingumą. 

Eilėraštyje „apsišviečiame kaip Dioskūrai“ panaudojama mitinių veikėjų Kastoro ir Polideuko istorija – Ferdinandas su tuo kitu pašnekovu „dalijasi“ nemirtingumu: „Svarbu tik laikytis tvarkos: / viena dienelė Olimpe, kita slėptuvėje po žeme.“ (51 p.) Mozės ragų istorija (bene žymiausia vertimo klaida) tampa svarstymo apie kalbos (ne)tikslumą prieiga: „Na, gal čia truputį ne taip išsireiškė tarpininkai / ar įsivėlė vertimo klaida, kaip su Mozės ragais.“ („vengiame kvaišalų“, 16 p.) Pokalbis apie gėrio ir blogio suprimityvinimo pavojus atsiremia į Arimano, pagrindinės mazdaizmo arba zoroastrizmo blogio figūros, motyvą. 

Svarstant apie knygos temas ir intertekstus, svarbu paminėti savotišką polifoniją. Esu rašiusi apie ankstesnę K. Platelio knygą, tada įvardijau Artimųjų ir Tolimųjų Rytų kultūrų įtakas. Aptariamoje knygoje greta krikščionybės, Vakarų pasaulio ženklų irgi pučia Rytų vėjai, atnešantys konfucianizmo, daoizmo ir kitų filosofijų idėjas.

Greta intertekstų K. Platelio poezijoje yra labai daug žaidimo su kalba, ypač su tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis, frazeologizmais. Pavyzdžiui, posakį „viščiukus skaičiuojame rudenį“ bandoma „suvokti“ tiesiogiai – šitaip gimsta daug komizmo ir net grotesko. Frazeologizmas „dėvėti kaukę“ siejamas su tiesiogine prasme, primenant pandemijos situaciją. Poetas itin gausiai naudojasi žodžių daugiareikšmiškumu: „Nejau manai, kad klasės ir masės kentės amžinai? / Sakai – mano masė menka, o iš klasės esu išvarytas?“ („skaitome Markso Kapitalą“, 12 p.) 

Eilėraščiuose svarbi metafora ir jos atmainos, pavyzdžiui, personifikacija, antropomorfizacija: „Panelė Entropija / suka pirmąjį savo dėsnį, lieja prakaitą.“ („viščiukus skaičiuojame rudenį“, 10 p.) Kitas metaforos panaudojimo pavyzdys – taip pat klasikinis, autorius remiasi gamtos ir žmogaus sąveika: „aiškiai matai, Ferdinandai, tik nori apgauti save, / užsimiršti, kad jau seniai nužydėjai, subrandinai / ir nubarstei vaisius.“ („grožimės pavasario žiedais“, 15 p.)

Knygoje rasime daug palyginimų, paminėsiu kelis: „Mes nepasitikime niekuo, tarsi kokie sektantai, / žinantys viską geriau, gal net apimti puikybės“ („žeminamės“, 18 p.); „o laikas / ir aplinkybės pasakymui – tarsi tortui padėklas“ („varome propagandą“, 52 p.). Šnekamoji kalba („fotkink“, „feisbuką“) permaišoma su jau minėtu filosofiniu diskursu ir intertekstais.

Kone vienintelis sąlyginis knygos trūkumas, galima sakyti, gimsta iš teigiamybės – rinkinys itin vientisas, todėl atsiranda pasikartojimų ir šiokio tokio nuspėjamumo, tematinio ir stilistinio vienodumo.

K. Platelis naujoje knygoje tik prisidengia „menkesnio“ poeto kauke ir digresyviu kalbėjimu – viskas sąmoningai ir preciziškai pamatuota, kalbos sluoksniai gula darniai ir tiksliai. Apibendrinant galima pasakyti, kad poezijos rinkinys „Su Ferdinandu“ ne tik dekonstruoja priplėkusius įsitikinimus, bet ir demonstruoja kalbos galimybes – su meistro plunksna ir ironijos rašalu.