Vigmantas Butkus. Literatūrinės kronikos iš Šiaulių (I)

2013-ųjų fragmentai ir antroji 2014-ųjų diena

Trumpas pa(si)aiškinimas I

Vieną itin šiltą šiųmetės gegužės pavakarę stovėjau ties sužydėjusiu juodojo serbento krūmu, rinkdamasis kelis vešlesnius lapus. Mat verduosi jų arbatą. Sako, sveika. Nežinau, ar tai tiesa, bet bent jau – skanu. Taip bestovint ir serbento krūme zvimbiant bitėms, kažkur kažkas šūktelėjo, tolumoje – pramoniniame Gubernijos rajone – dunkstelėjo traukinio vagonai, permušdami pavienių mašinų ūžesį, daržo gale sušmėžavo kaimyno siluetas ir pasigirdo pusbalsis pokalbis.

Dievaži, valandėlę pasijutau lyg būčiau įkurdintas Petro Rakštiko miniatiūroje, kokių jis prirašęs ne vieną dešimtį: sulėtinto veiksmo, išryškintais garsais ir punktyriškai teišbrėžtais, tačiau vis viena raiškiais vaizdiniais. Kone surimuosiu: dãžnos Rakštiko miniatiūros – lyg nurašytos iš provincinės panašaus šiaulietiško paserbentkrūmio natūros. Jaukiai malonios. Kartais, kreipiuosi į autorių, per jaukiai.

Taigi pasijutau it sykiu su artimiausiu gabaliuku aplinkinių Šiaulių būčiau suliteratūrintas. Ir galvoje kažkodėl susimezgė: suliteratūrinti Šiauliai –­ literatūrinės kronikos iš Šiaulių.

Trumpas pa(si)aiškinimas II

Ne vieną gali užpulti nustebimas: negi Šiauliuose esama literatūros ne knygynų, ne asmeninių ir visokių kitokių bibliotekų ir jų vartotojų-skaitytojų, bet įvairiais funkciškai gyvais šiuolaikiškais pavidalais, t. y. literatūros kūrimo(si), leidybos, vertimo, viešos ar bent viešesnės profesionalios kritinės refleksijos ir panašiais?

Iš atminties cituodamas metų ar kelių senumo vietinę spaudą, galėčiau atsakyti, kad „Šiauliuose vyksta aktyvi literatūrinė veikla". Žinoma, „literatūrinė veikla" ir, pavyzdžiui, „literatūros kūrimas(is)" – reiškiniai gerokai netapatūs, nors kiek ir persiliejantys. Kaip netapatus, bet persiliejantis yra žodžių „literatūra", „literatūrinis" suvokimas įvairių rašytojų, literatų, kritikų, apžvalgininkų ir visokiausio skonio skaitytojų galvose.

Apie tą persiliejantį supratimą čia ir galėtų būti kalba. Apie įvairiopą šiauliškę bei pašiauliškę literatūrinę kūrybą, leidybą, apie gana margus čionykščius literatūrinius įvykius, renginius ir įvairias viešas ir apyviešes, profesionalias ir mėgėjiškas literatūros refleksijas.

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Jaunieji

Šiaulių universiteto Humanitarinis fakultetas išleido savo studentų ir absolventų meninės kūrybos almanachą „Mūzynas-4" (Šiauliai: ŠU leidykla, 2013). Pirmieji trys numeriai išėjo 1997, 2004, 2006 metais. Kadangi neturėjau galimybės palyginti, nežinau, kaip „Mūzynas", kurį patys mūzyniečiai kartais asocijuoja su „mūsynu" („mūsų") arba „musynu", jaustųsi kitamiestės studentiškos tokio pobūdžio raštijos kontekste. Kai kurie iš jo autorių jau yra pasirodę ir matomesnėse vietose: „Literatūroje ir mene", „Šiaurės Atėnuose", gal dar kur. Pavyzdžiui, Ramunė Dambrauskaitė, Edita Puskunigytė, Karolina Šerytė.

Kad jaunieji ŠU kūrėjai vaizduotės turi su kaupu, liudija ir tekstai, ir šis R. Dambrauskaitės prisistatymo fragmentas: „išsvajota apie 5000 trumpų romanų (...), atkeršyta beveik visiems visatos mulkiams, laimėta daugybė įvairių pergalių, tarp jų, neslėpsiu, išgelbėtas pasaulis, ne kartą" (p. 7). Blogėlesnė raiška, kuri dažniausiai paskui vaizduotę nepaspėja, pradeda šlubčioti arba visai šlubuoti. Bet pasitaiko ir gana tiesios ar, gal geriau sakyti, gana brandžios „poetinės eisenos" fragmentų.

Mindaugo Laurinaičio publikacija „Mūzyne-4" man atrodo stipriausia. Jo „Trapių aguonų raudonis", mėginantis užšnekinti patį Paulį Celaną, įtikina perteikiamąja grožio trapumo ir būties sunkybės derme, o staliaus ir poeto pokalbiui, tiksliau jųdviejų nesusikalbėjimui, skirtas eilėraštis, nors pats ir atrodo sumeistrautas grubokais staliaus įnagiais, bet paradoksaliai liudija, kad poetui staliaus darbų nederėtų imtis. Vis dėlto autoriui nelabai ir paaiškinsi, kaip kas meistrautina, nes: „tėvai, neaiškink / man / kaip reikia / gyventi gyvenimą / tavo / kaip reikia kartoti / klaidas, kurių / tu niekuomet! / nedarei" (p. 37).

Knygą labai praturtina Ritos Gudėnaitės-Špokauskienės, eiliuojančios „mano norai / sakiniai be skyrybos ženklų" (p. 24), profesionalios fotografijos. Jos fotografija panaudota ir, manyčiau, labai jau šiokio tokio maketo viršelyje, kurį gelbsti.

Kalbant apie Šiaulių jaunuosius, būtinai minėtina, kad jų grupelė, kurios branduolį irgi sudarė Humanitarinio fakulteto studentai ir absolventai, 2011 m. pradėjo leisti Šiaulių miesto žurnalą jaunimui „Atrask!". Pirmieji du numeriai, sukę kultūrine-literatūrine linkme, darė gerą įspūdį ir teikė vilčių. 2013 m. žurnalui perėjus visiškon finansinėn ir žinybinėn ŠU priklausomybėn, mano viltys žlugo. Kodėl? Pacituosiu feisbuko personažo Geležinės Lapės skelbtą anekdotą „Trys paprasti žingsniai, kaip apiplėšti banką": „1. Ateini į banką ir pradedi pasakoti apie savo akademinius pasiekimus pagal Erasmus studijų mainų programą. 2. Visi pradeda žiovauti ir galop užmiega. 3. Pasiimi pinigus ir ramiai išeini."

(Beje, feisbukinės Geležinės Lapės prototipas yra Šiauliuose stovinti reali skulptūrinė „Geležinė lapė", kuri per savo kūrėją Vilių Puroną turi ironiškų intencijų „oponuoti" kunigaikščio Gedimino susapnuotam Geležiniam vilkui.)

Nuo 2013 m. pradžios iki dabar išėjo, jei kokio nepraleidau, keturi jau nebe Šiaulių miesto, bet Šiaulių universiteto žurnalo jaunimui numeriai. Juose anaiptol ne viskas taip nuobodu, kaip cituotas lapiškasis anekdotas sufleruotų. Lygiai taip ir jaunųjų kūryboje: esama nuobodybių ir visiškų nesusipratimų, pavyzdžiui, apie žemėn krentančius ir tobulai į akmenis besitrenkiančius angelus (matyt, „angelai – tobulai" rimas suveikė), bet ir perskaitymo vertų tekstų, pavyzdžiui, mūzyniečių poezijos, dalis kurios vėliau buvo perpublikuota 4-ame almanacho „Mūzynas" numeryje.

Brandieji

Kas nepažįsta bene paties literatūriškiausio ir akivaizdžiai europietiškiausio literatūrinių Šiaulių žmogaus Marko Rodunerio. Anoji Lietuva turėjo šveicarą Juozą Eretą, šioji turi Rodunerį. Vien ką B. Sruogos „Dievų miško" vertimas į vokiečių kalbą (2007) reiškia. O ir kasmečių Europos literatūros dienų – įvairiakalbės prozos ir jos vertimų skaitymų – Šiauliuose organizavimas. 2013 m. išėjo devintasis Rodunerio sudarytas skaitymų almanachas „Po šiaurės dangum IX" (Šiauliai: „Saulės delta").

Jame vienuolika autorių: šeši Lietuvos, penki užsieniečiai. Iš pastarųjų labiausiai įstrigo lenkų rašytojos Justynos Bargielskos trumposios prozos knygos „Negimėlės" (2010) ištraukos, verstos V. Dekšnio, ir meninio vertimo srityje, jei neklystu, debiutuojančio Latvijos universiteto docento E. Trumpos išversta Noros Ikstenos novelė „Skepetaitė baltoji". Bargielska eksploatuoja ir eksponuoja šiaip jau gana pabodusius, nes tik ištiestos rankos akipločio vadinamosios moteriškosios patirties psichofiziologinius judesius, bet daro tai gana meistriškai. Ikstena latvių emigranto legionieriaus, kuris gyvenimo pabaigą leidžia JAV provincijoje, likimu aprėpia visą istorinę epochą, perteikia santykius tarp tautų, sykiu – tarp artimų žmonių, o visą novelinį pasakojimą subtiliai vainikuoja baltosios skepetaitės motyvu, ateinančiu iš latvių mitologijos.

Rolandas Rastauskas almanache tradiciškai vaikštūniškas. Labiausiai įsiminė jo mintis Panevėžio Tulpių gatvės fasadus išrašinėti „Šliogerio pasažais" („Nevero komjaunuolis"). Jaroslavo Melniko epizoduose „Iš Jonaičio gyvenimo" galima rasti ir Erlicko, ir Charmso, ir dar gal Zoščenkos, bet jo Jonaitis, nurijęs iškritusį penkiametės dukrelės pieninį dantį, teisus tvirtindamas žmonai: „O paro­dyk man Konstituciją, kur parašyta, kad negalima dukters danties praryti" (p. 67).

Gruziniškos tematikos Birutės Jonuškaitės apsakymas „Lokio seilė", stamantriai suręstas gruzinų rašytojo Goderdzi Čocheli (per)pasakojimo Jonuškaitės pasakojime principu, ir būtų tikras smagumas kokiam intertekstualumą iš Irinos Melnikovos knygos studijuojančiam filologijos studentui. Nors estetinį smagumą jis sukėlė ir man. Kaip ir Andriaus Jakučiūno 2013 m. per Europos literatūros dienas Šiaulių knygyne-kavinėje „Sielai" (jos, beje, irgi nebeliko) įtaigiai perskaitytas tekstas apie siurrealistiškas girtuoklystes Vilniuje gariūnmečiu.

Jakučiūno kūrinio kažkodėl nėra almanache. Nėra jame ir Levano Beridzės, tą pačią dieną ten pat irgi skaičiusio savo kūrybą. Beridzė pristatytas kaip gruzinų kilmės vokiečių rašytojas, nepamirštant pridurti, kad jo proza imponavusi garsiajam Peteriui Handkei, o į mūsų baltiškas platumas jis užklystąs todėl, kad yra vedęs minėtąją latvių rašytoją Iksteną.

Almanache „Po šiaurės dangum IX" dar išskirčiau du tekstus, kurie lyg ir geri, nes greitai ir smalsiai susiskaito, bet apie tokius paprastai sakoma, kad jiems kažko trūksta. Kalbu apie Aistės Kisarauskaitės ir Jurgos Tumasonytės publikacijas. Jei mėginčiau tą „kažką" konkretinti, sakyčiau, jog Kisarauskaitės „Someljė kursams" labiausiai trūksta spontaniškumo. Taip nutinka turbūt todėl, kad kiek per tiesmukai susisaistoma su „2010 metų geriausių vynų trisdešimtuko aprašym[ais]" (p. 53), kurie kūrinio pradžioje, jei teisingai supratau, pristatomi kaip turėję tapti išmaniu žaidybišku intertekstu, bet, deja, realiai tampa kone diktatorišku metatekstu. O gal taip nutinka, nes autorė per daug pasikliauja apskaičiuotu stilistiniu teksto „geometrizavimu" ar net „simetrizavimu" – kaip šiame keistokame ištęstinio meilės akto aprašyme: „Kūnai ieškojo vienas kito įlinkimų, maksimaliai susiliesdami, jungdamiesi, iš savo svetimų pasaulių bandydami pasiekti vieną kulminaciją" (p. 55).

Magiško realizmo laikų šviesą atspindinčiame Tumasonytės apsakyme „Muzika jų akyse" pasakojama apie ežere gyvenančias ir mokslininkų stebimas undines: pateles ir patinėlius, kurių vieną pavyksta sugauti, ir apie pačius stebinčiuosius, jų išgyvenimus. Skaitant įdomiausia yra autorę vedžiojanti vaizduotė, tačiau pastaroji vienu dviem žingsniais vis aplenkia autorės literatūrinę patirtį – gebėjimą pasakojimą optimaliau struktūruoti, labiau (su)valdyti stilių ir mintį.

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Išėjusieji

Ištrauka iš dabartinio kuršėniškio Vytauto Kirkučio knygos apie buvusį kuršėniškį Stasį Anglickį: „Sovietinės partinės sistemos skersvėjus teko patirti ir poetui Stasiui Anglickiui. / Stasys Anglickis: „Lemtingas man buvo ir 1944 metų ruduo. Tada Kretingos geležinkelio stotyje man reikėjo stryktelti į traukinį, einantį į Vakarus, ir aš būčiau palikęs tėvynę, pabėgęs nuo okupantų, pasidaręs emigrantu. Pagunda buvo didelė, nes tuo traukiniu išvyko daug mano pažįstamų, giminių. (...)" (1995) / Traukinys nutolo, ant perono palikdamas Janiną bei Stasį Anglickius ir mažąją jų dukrą Jolantą" (Vytautas Kirkutis, „Pasaulin žvelgęs akimis Ventos", Vilnius: „Žuvėdra", 2005).

Jolanta Anglickaitė (vėliau Šleževičienė) gyvenimą nugyveno prie Kuršėnų–Šiaulių plento esančiuose Kužiuose. Buvo aktyvi literatė ir kultūrininkė, Šiaulių leidykloje „Saulės delta" išleido dvi knygas: „Gyvenimo burės" (2002) ir „Žemės delnuos" (2009), kurių didžiausią dalį sudaro poezija, bet vertingiausia jų dalimi vis dėlto laikyčiau autorės atsiminimus apie tėvą.

Anglickaitė-Šleževičienė mirė šių metų sausio 2 dieną. Tokiomis dienomis kuo aiškiausiai pajunti, kokia trumpa lietuvių literatūros istorija, kad viskas joje ne už laiko tolių tolimųjų, o lyg ir erdvėje čia pat: Vilniuje, Anykščiuose, Kuršėnuose ar, va, –­ Kužiuose.