Virginija Cibarauskė. Tarptautinės šlovės sulaukusios apsakymų knygos

 

Nors leidėjai vienbalsiai tvirtina, kad trumpoji proza yra prastai perkama, o tarptautinėje rinkoje karaliauja vien romanai, išimčių, be abejo, yra. Šioje apžvalgoje pristatomi amerikietės Lauren Groff ir ispaniškai rašančios Samantos Schweblin apsakymų rinkiniai – tarptautiniai bestseleriai. Vis dėlto skaitant kritikų išgirtas knygas nuolat kirbėjo mintis, kad pastaraisiais metais lietuvių autorių išleisti trumposios prozos rinkiniai, pavyzdžiui, Jurgos Tumasonytės „Undinės“, Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ ar Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“, verstiniams bestseleriams ne tik nenusileidžia, bet dažnai juos ir pranoksta. Keista ir man kiek nebūdinga įžvalga, nes apskritai nesu linkusi lietuvių literatūrą ypač liaupsinti. Tačiau gal iš tiesų be reikalo? Kita vertus, nedidelės apimties verstiniuose apsakymuose, skirtingai nei kelių šimtų puslapių romanuose, išryškėja net menkiausias kalbinis brokas, todėl apsakymo žanras yra ypatingas išbandymas ne tik prozininkams, bet ir vertėjams bei redaktoriams.

 

Lauren Groff. „Florida“

Lauren Groff (g. 1978) – itin populiari šiuolaikinė (ar šiandienė) amerikiečių rašytoja, lietuvių skaitytojams žinoma iš romano „Moiros ir furijos“ („Baltos lankos“, 2016), nominuoto JAV nacionalinės knygos apdovanojimui. Rašytojos apsakymų rinkinys „Florida“, pasirodęs 2018 m., sulaukė ne mažesnės sėkmės – tai irgi tarptautinis bestseleris, patekęs ir į minėto apdovanojimo finalą. Išskirtinis „Floridos“ populiarumas neabejotinai lėmė tai, kad lietuviškas vertimas pasirodė vos po metų.

L. Groff apsakymuose galima atpažinti pietietiškos gotikos elementų (paslaptingas namas, gamtos stichijų šėlsmas, persikūnijimas, vaiduokliai, pelkės), literatūrinio impresionizmo ar net savotiško postromantizmo bruožų. Įtampa kyla tarp tamsios, nepažinios, grėsmingos, neprijaukinamos gamtos ir ambivalentiškos žmogaus prigimties. Žmogus trokšta ramios kasdienės laimės, bendrystės, šeimos, bet jo viduje tūno kiekvieną akimirką prasiveržti galinti tamsa. Pagrindinėmis L. Groff apsakymų personažėmis dažnai tampa stiprios, uždaros prigimties, į vienatvę, introspekciją linkusios moterys, kurios tuo pat metu yra ir motinos, žmonos, todėl nuolat privalo žaboti savo neprijaukinamą prigimtį. Dėl įgimto polinkio į vienatvę, intravertiškumo joms sunku komunikuoti su kitais, laikytis gero tono reikalavimų, daryti karjerą, net atliepti sutuoktinių bei vaikų poreikius. Geriausiai jos jaučiasi vaikštinėdamos naktimis po pavojingus kvartalus, nuo visų atsiribodamos trobelėje miške ar vienišame name siautėjant uraganui.

Neprijaukinamą, niekuomet iki galo nepažabojamą žmogaus prigimtį simbolizuoja Floridos – daugumos apsakymų veiksmo vietos – gamta. Nors valstijos gyventojai siekia atkovoti žemę iš pelkių, miškų, prerijų, išnaikinti grėsmingas būtybes (krokodilus, gyvates, pumas ir kraugerius vabzdžius), tačiau jų pastangos primena kovą su vėjo malūnais. Gamta nuolat bando atsiimti tai, kas jai priklauso – po namu atsiveria smegduobė, bandymai negyvenamą salą paversti namais patiria pralaimėjimą, aplink iš pažiūros jaukią poilsiavietę blaškosi puma, uraganai tik ir laukia progos viską nušluoti. Taigi prasminį apsakymų epicentrą sudaro situacijos, kai su neprijaukinama gamta, stichijų šėlsmu akis į akį susidūrę personažai pradeda geriau pažinti ir savo vidinius demonus, ir savo šviesiąją asmenybės pusę – suvokiamas žmogiškųjų ryšių trapumas ir svarba, taip pat pasaulio grožis, nenumaldomas gyvastingumas. Nepaisant stichijų šėlsmo, pasaulis ir žmogus išlieka. O tai puikus įrodymas, kad ir vidines audras, vidinius demonus nugalėti ar bent jau prisijaukinti įmanoma. Šias kolizijas prozininkė perteikia poetiškais vaizdiniais: „Mes gyvename namuose – o kas gyvena mumyse, kas pasakys? Ten, kur būta laiptų, ties pat atbraila – vienas kiaušinis, sveikas ir bežadis, oda sugėręs visą aušros šviesą“ (p. 88).

 

Virginija Cibarauskė. Tarptautinės šlovės  sulaukusios apsakymų  knygos
Lauren Groff. „Florida“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Dailininkas Zigmantas Butautis. - Vilnius: „Baltos lankos“, 2019.

 

Vis dėlto vertinant rinkinį kaip visumą negalima nepastebėti monotonijos ir schematiškumo – tiek veikėjų psichologiniai portretai, tiek juos supanti atšiauri gamta, tiek patiriami išbandymai gana panašūs, o moralas visuomet toks pats. Vienas ar keli L. Groff apsakymai greičiausiai tikrai padarys įspūdį meistriškai artikuliuojama įtampa tarp nejaukumo, grėsmės ir nebanaliai skaitytojui žadamos vilties. Tačiau perskaičius visą rinkinį, kurį sudaro 11 apsakymų, parašytų taikant tą pačią schemą ir iš esmės perduodančių tą pačią žinią (ypač į akis krinta beveik identiški, nors, be abejo, poetiški pasaulio ir žmogiškųjų ryšių vitališkumo pašlovinimai pabaigose), apima teisėtas pasipiktinimas – kiek galima kartoti tą patį?

Rinkinio vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė neabejotinai gabi ir kruopšti, tačiau kartais tikslios ir taik­lios frazės rasti nepavyksta, o tai ne tik sutrukdo pajusti iš tiesų grakštų, nors šiek tiek pretenzingą L. Groff stilių, bet ir suprasti, kas vyksta. Pavyzdžiui, apsakyme „Ties pramanytais Žemės apvalios kampais“ yra scena, vaizduojanti duoną ir bandeles vežusio sunkvežimio partrenktą Džudą. Po avarijos gatvėje aplink jį „voliojosi šilti duonos kupsteliai“ (p. 34, orig. „there were warm mounds of bread scattered around“). Net jei „mounds“ nuspręsta versti pažodžiui (pirminė reikšmė – kalva, kauburys), „kupstai“ paprasčiausiai negali voliotis – kupstas yra statiškas darinys, žemės ar ko nors, kas auga iš žemės, iškilimas. Todėl adekvačiau būtų „voliojosi šiltos duonos gabalai“, o kupstai galėtų nebent pūpsoti. Apsakyme „Debesų siena“ kyla uraganas, kurį pasakotoja stebi iš savo namų: „Stogas kliokė vandeniu, langas susiliejo“ (p. 77). Nors iš tiesų langas ne susiliejo, bet apsiblausė ar užtemo (orig. „the window blurred“). Tame pačiame apsakyme pasakotoją aplanko mirusio sutuoktinio vaiduoklis. Jie prisimena praeitį, flirtuoja, po to „[J]is mirktelėjo man, sustiprėjo mėtų kvapas ir kažkas suspaudė man burną, o paskui atleido“ (p. 79). Nors vertimas tarsi suponuoja nevykusį bandymą uždusinti („kažkas suspaudė man burną“), iš tiesų vaiduoklis pabučiuoja žmoną – tiesą sakant, tai supratau tik perskaičiusi tekstą originalo kalba (orig. „He winked at me, and the mint smell intensified, and there was a pressure on my mouth, then a lessening“). Taigi, vaiduoklis ne suspaudė moters burną, o prie jos burnos prisilietė, prisispaudė (lūpomis), o tada atsitraukė, nutolo. Kiek komiškai skamba frazė „Jokio palengvėjimo neteikė ir dangus, neaiškiai apsinešęs žvaigždėmis“ (p. 168, orig. „There was no relief in the sky vaguely filmed with stars“), nors „neaiškiai apsinešusį dangų“ galima lengvai transformuoti į neutralesnį variantą, pavyzdžiui, „jokio palengvėjimo neteikė ir dangus, padengtas negausiomis žvaigždėmis“ ar pan.

Tiesa, tokių ir panašių netikslumų nėra daug, todėl vertimo tikrai negalima pavadinti prastu, greičiau atvirkščiai – kai kurių sudėtingų fragmentų vertimai iš tiesų sužavėjo, pavyzdžiui, paskutinysis rinkinio apsakymas. Vis dėlto derėtų susimąstyti, kad net prestižinės leidyklos, leisdamos aukštos meninės vertės kūrinius, taiko konvejerio principą: kuo greičiau, kuo daugiau – tuo geriau. Tačiau geram vertimui parengti, nugludinti reikia laiko.

 

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“

Apsakymų rinkinio „Pilna burna paukščių“ autorė Samanta Schweblin (g. 1978) anotacijoje pristatoma kaip iš Buenos Airių kilusi ir šiuo metu Berlyne gyvenanti viena geriausių šiuolaikinių rašytojų ispanų kalba. Prozininkės apsakymai apdovanoti prestižine Juano Rulfo premija, o rinkinys „Pilna burna paukščių“ įtrauktas į tarptautinio „The Man Booker“ 2019 m. ilgąjį sąrašą. S. Schweblin neabejotinai galima vadinti tarptautinės šlovės sulaukusia rašytoja – jos knygos verstos į daugiau nei 20 kalbų.

Jei L. Groff „Florida“ yra atmosferinė proza, kurioje itin svarbus vaidmuo tenka subjektus supančiai aplinkai, aprašytai siekiant išryškinti smulkias, kasdiene akimi nepastebimas detales, tai S. Schweblin apsakymuose svarbiausias dėmesys tenka siužetui, kitaip tariant, įvykių dėstymui, skaidymui ir jungimui. Kulminacija čia – ne kruopščiai augintos įtampos išlydžiai, o netikėtumai, magiškos transformacijos, kurias sukelia iš pažiūros niekaip priežasties bei pasekmės dėsniais nesusiejami, tačiau kaži kokiu netikėtu būdu sukimbantys nutikimai. S. Schweblin sakiniai lakoniški, primena reportažo ar raporto kalbą: „Oliveris vairavo. Aš buvau taip ištroškęs, kad net tąsė vemti. Pakelės užeiga, kurią privažiavome, buvo tuščia. Baras buvo erdvus, kaip ir visose pakelės užeigose“ (p. 54); „Mano brolis Valteris serga depresija. Su žmona lankome jį kiekvieną vakarą, kai grįžtame iš darbo. Nuperkame maisto produktų (jis ypač mėgsta keptas bulves su vištiena) ir paprastai apie devintą jau skambiname jam į duris. Priėjęs jis paklausia: „Kas čia?“ (p. 98) Savitai intriguoja ir bent jau iš pradžių stebina, kad tokiu neutraliu tonu aprašomos ir kasdienės, ir fantastinės situacijos: „Sėdžiu uoste laukdama Danielio, kai staiga pastebiu, kad iš prieplaukos mane stebi vandenis. Maždaug už penkiasdešimties metrų jis plūduriuoja prigludęs prie pirmosios cementinės kolonos“ (p. 103). Iš dalies šią S. Schweblin prozos kalbos ypatybę galima sieti ir su tikslinga orientacija į tarptautinę publiką – rašoma taip, kad būtų nesunku versti.

 

Virginija Cibarauskė. Tarptautinės šlovės  sulaukusios apsakymų  knygos
Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“. Iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. Dailininkė Arūnė Ščiupokaitė. – Vilnius: „Sofoklis“, 2019.

 

Dar vienas svarbus S. Schweblin rinkinio skirtumas nuo L. Groff „Floridos“ – temiškai „Pilna burna paukščių“ apsakymai itin skirtingi. Skiriasi personažai (amžius, lytis, socialinė padėtis), veiksmo vieta, kaskart stengiamasi sukurti vis kitokią pradinę situaciją ir kūrinio atmosferą. Vieni apsakymai primena abstrakčias alegorijas („Kasėjas“, „Olingiris“), kiti metaforiškai vaizduoja subjektyvias traumines patirtis, tokias kaip represuotas seksualumas („Pilna burna paukščių“), psichikos ligos („Mano brolis Valteris“), reprodukcinės dilemos – neplanuotas nėštumas („Konservai“) ar nevaisingumas („Stepėje“). Rinkinyje yra ir feministinę potekstę turinčių kūrinių („Įskaudintos žmonos“), ir apsakymų skurdo, socialinės nelygybės tema („Maras“), ir meno, kūrybos fenomeną analizuojančių pasakojimų („Galvomis į asfaltą“, „Sunkus Benavideso lagaminas“).

Tačiau iš pažiūros skirtingose istorijose autorė taiko tas pat priemones, tuos pat efektus. Sugestyvumo siekiama skaitytojui sukeliant nuotolio efektą, t. y. aprašomas situacijas apgaubiant alegoriškumo šydu, o tada išmušant suvokėją iš vėžių, sutrikdant, nes tai, kas iš pirmo žvilgsnio sudarė opozicijas, pasirodo kaip takios, nepastovios kategorijos. Todėl personažai, o su jais kartu ir skaitytojas, niekada negali rinktis kurios nors vienos pusės, o pasiekę savų troškimų visuomet nusivilia. Pavyzdžiui, apsakyme „Laimingos civilizacijos link“ vyrų grupė stengiasi patekti į traukinį, kuris išvežtų juos iš niūraus, nykaus miestelio. Tačiau kai vargais negalais vyrai patenka į išsvajotą traukinį, kitaip tariant, išsigelbėja, paaiškėja, kad „galinėse duryse yra langas, ir pro tą langą jie dar mato tolstančią stotį. Ta stotis dabar pilna laimingų žmonių, pilna biuro darbuotojų, tarnautojų, ir tikriausiai smulkių pinigų. Vieta, kuri jiems buvo kupina kartėlio ir liūdesio, dabar – jie įsivaizduoja – tikriausiai visai panaši į laimingą civilizuotą Sostinę“ (p. 85). Viename įspūdingiausių rinkinio apsakymų „Olingiris“ kuriama numanoma įtampa tarp dviejų moterų. Suvokėjui sufleruojama, kad ryšys tarp šių moterų neabejotinai egzistuoja, kad greičiausiai viena iš moterų yra auka, kita – budelis. O gal jas sieja giminystė ar net meilė? Tačiau galutinis atsakymas taip ir nepateikiamas. Viena vertus, tokia apsakymo struktūra yra efektinga, ji stebina, glumina, tačiau efektingumas mažėja kaskart šią struktūrą kartojant.

Apibendrinant S. Schweblin „Pilna burna paukščių“ balansuoja tarp netikėtas gilumines sąsajas (arba būties absurdą atskleidžiantį sąsajų nebuvimą) išryškinančio magiškojo realizmo ir savitikslio mėgavimosi niekur nevedančiu, nieko neatveriančiu, tačiau savaip žaviu ir žaismingu netikėtumu. Kitaip tariant, jei tektų apibūdinti S. Schweblin stilių, sakyčiau, kad tai kažkas tarp Tomo S. Kondroto ir Haruki’o Murakami’o.

Draugai