,,(...) tik ieškantys savo namų jau juos turi ir gyvena juose.“
                                                                                                  V. Martinkus

 

,,Eiti – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sienas. (...) Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, sugriauti, nė sudeginti negali“ (Valdas Papievis, ,,Eiti“, 2010, p. 57). Jei tęstume šią V. Papievio mintį, būtų galima pridėti, kad eiti – tai brėžti savo miesto ar kaimo topografinį žemėlapį, reflektuoti savo patirtis. Tas, kuris eina, renkasi judėjimo greitį, kryptį, erdvę. Keliaudamas erdve, jis gali judėti ir dvasiškai – prisiminti, galvoti, stengtis suvokti, bandyti atsakyti į sau užduodamus klausimus. Naujausios Vytauto Martinkaus knygos ,,Vidaujos link“ paantraštėje nurodoma: ,,Užrašų ir pašnekesių žingsniais.“ Pavadinime aptinkame judėjimo kryptį – Vidaujos upelį, o paantraštėje būdą – mintis, pokalbius. Kelionės intriguoja. Ypač kai besikeičiantys vaizdai matomi kito akimis, o judėjimo kryptis parenkama.

 

Vytautas Martinkus. ,,Vidaujos link“. Dailininkas Bronius Leonavičius. – V.: ,,Homo liber“, 2018.

 

Vidauja, regis, galėtų tapti takoskyra tarp to, ką laikome namais (juos galime įsivaizduoti stovinčius vienoje upės pusėje), ir to, ką suvokiame kaip išorinį pasaulį (viską, kas lieka priešingame upės krante). Įdomu tai, jog V. Martinkaus atveju upė ne skiria, o sujungia abu krantus kultūros tiltais. Vidinio (namų) ir išorinio (kultūros) pasaulių jungtys aptinkamos jau pirmame knygos skyriuje ,,Asmeninės esė: trumpos (proginės) ir apyilgės, net ilgos – iš gyvenimo“. Pirmosiose šio skyriaus esė ryškėja autoriaus namų kontūrai. Kelio pradžia – Eržvilko vidurinė mokykla, bandymai kovoti prieš sovietinę sistemą, KGB areštinė, grįžimu namo pasibaigęs sulaikymas. O namai V. Martinkui – ne tik erdvė, bet ir jausmas, tvirtesnis už materiją, nesunaikinamas net tada, kai nebelieka pastato ir jame gyvenusių artimųjų: ,,Namai – ne vienkartiniai gyvenimo indai, kuriuos išmeti į šiukšlinę ir ramiai lauki, kol išveš. Tuštėja, kas buvo ir yra tikra. Sunku rasti daiktą, tikresnį už mūsų namus. Gal jie ir tuštėja tik todėl, kad yra vieninteliai, kiekvienam tikri. Nesvarbu, kokie – nudrėbti iš molio, suręsti iš rąstų, sumūryti iš akmenų ar plytų, sumontuoti iš betono, plieno ir stiklo“ (p. 35). Namai sakralūs, net ir sugriauta autoriaus tėvų sodyba taurina ją prisimenantį. Senoji sodyba iš dalies suvokiama kaip šventovė, o tai leidžia be baimės žvelgti į išorinį pasaulį, vertinti politinius ir kultūrinius reiškinius – juk mintimis jis visada gali grįžti namo. Tad nuo namų pamažu pereinama prie politinių, literatūrinių temų. Įtraukiamos eseistikai būdingos realijos – Sausio 13-osios įvykiai, tautiškumas, ,,lietuviškoji Nobelio literatūros“ (o išties – A. Vaičiulaičio) premija ir kt.

Nuo knygos pradžioje matytos namų temos nutolstama antrojoje (,,Straipsniai: iš literatūros paraščių“) ir trečioje (,,Recenzijos: tarp gerų knygų, kurių pats neparašytum“) dalyse. Šios iš dalies moksliškos. Vertinamos skirtingų laikų autorių knygos, o cituojama V. Daujotytės ir M. Kvietkausko knygoje ,,Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“ (2011) aptikta mintis (,,Jau praėjęs laikas kaimyninėms, daugybe istorinių ir likiminių santykių susaistytoms tautoms žymiuosius vardus griežtai dalintis, juolab mažesnei tautai ką nors atsiimti. Galime turėti tiek, kiek pasiimame versdami, interpretuodami, tirdami. Didieji kūrėjai yra atviri“, p. 225), regis, tampa abiejų V. Martinkaus knygos dalių ašimi. Recenzijose veikia kultūros laikas, šv. Aurelijaus Augustino vadinamas ,,amžinąja dabartimi“. Niekas, pasak V. Martinkaus, neišnyksta be pėdsakų. Kultūros laukas įtraukia savin kūrinius, asmenybes, kad išlaikytų tai, kas yra atrasta ar sukaupta ir galės būti pritaikyta ateityje. Todėl neverta stebėtis, kodėl knygoje pateiktos recenzijos, parašytos apie visai iš pažiūros skirtingų rašytojų knygas. Pavyzdžiui, ką bendra turi L. Eltang ,,Akmeniniai klevai“ (2011) ir J. Mikelinsko ,,Temidė ir Niurnbergo sindromas“ (2015)? Atrodo, nieko, bet autorius jungia tas pats kultūros laukas. O laukas, vaizduojamas ,,Vidaujos link“, itin platus ir spalvingas. Antroji ir trečioji dalys reikalauja didesnio skaitytojo dėmesio ar kritinio mąstymo, bet nėra nuobodžios, nes sąmoningai bandoma vengti klišių ir išankstinių (kaip dažnai pasitaiko – klaidingų, bet giliai įtikėtų) nuostatų.

Panašios pozicijos laikomasi ir ketvirtojoje dalyje (,,Pašnekesiai: raštu ir gyvai“). Pokalbių temos įvairios – nuo pirmųjų literatūrinių bandymų iki dabartinės rašytojo padėties visuomenėje vertinimo. Vėl aptinkami vaikystės, gimtųjų namų ir kultūros tiltai. Vis dėlto pagrindine pokalbių tema išlieka gyvosios literatūros ir paraliteratūros sankirtos bei sąveikos: ,,Gyvojoje literatūroje rašytojas ir skaitytojas yra nuogi, tai yra, kiekvieną sykį abu pradeda nuo nulinio lygmens, jiedu atrodo labai silpni tokios panliteratūros (arba paraliteratūros, – V. V.) akivaizdoje, tačiau neturi kitos išeities: savo siekimus, jausenas, potyrius tegali įgyvendinti žodžiais ir pagal savitą jų tvarką. (...) Viskas turi vykti, sakykim, pagal tam tik­rus meninius žodžio organizacijos dėsnius“ (p. 252). Vis minima panliteratūra suvokiama kaip neoriginali, bet populiari kultūros lauko dalis. Ji grįsta pasikartojimais, šablonais, bet svarbiausia – ji nekelia klausimų, pateikia nuspėjamus atsakymus ir neskatina skaitytojo leistis į dialogą su savimi. Autorius renkasi skaityti, analizuoti, o galiausiai ir rašyti gyvąją literatūrą, tačiau pripažįsta, kad ji neatsiejama nuo paraliteratūros. Pastaroji padeda įžvelgti gyvosios literatūros vertę ir ugdyti skaitytojo kritinį mąstymą (žinoma, jei skaitytojas pats to nori ir siekia). ,,Vidaujos link“ pateikti tekstai nenauji: V. Martinkaus kūrybos gerbėjai jau anksčiau radę juos kultūrinėje spaudoje, internetinėse svetainėse, todėl ši knyga, vargu, ar nustebins, tačiau to negalėtume laikyti dideliu trūkumu. Išties į vieną knygą sugulė įtaigūs, įžvalgūs, meniški tekstai. Norint juos perskaityti pirmą kartą ar grįžti prie jų po kelerių metų, nebereikia ieškoti atskirų leidinių.

Naujausios V. Martinkaus knygos skaitymas – tai intelektualus pasivaikščiojimas nuo namų iki tolimiausių kultūros horizontų. Jis refleksyvus: pirmiausia reflektuoja autorius, o vėliau skaitytojas. Kiekvienas knygos žingsnis apmąstytas, logiškai ir nuosekliai įkomponuotas į knygos turinį. Kiekvienas žingsnis lyg dėlionės detalė. Sujungus visas detales pamatomas kelionės žemėlapis, kurio ištakos – knygos viršelyje matoma slėpininga, daug atsišakojimų turinti Vidauja.