Vidas Morkūnas. „Reportažas iš kiaušinio". –­ Vilnius: LRS leidykla, 2012.

Giluminius, kasdienei logikai nepavaldžius reiškinius (svarbiausias iš jų, be abejo, yra mirties mįslė) apčiuopti siekiančios Morkūno prozos išskirtinis bruožas – daiktų pasaulio detalumas, ryškumas, autonomiškumas. Erdvės ir daiktai išlaisvinami personažų sąskaita: kyla įspūdis, kad personažas tėra pretekstas, judantis taškas, reikalingas tam, kad judėdamas aprodytų jį supančias kalėjimą ar nepramušamą kiaušinio lukštą primenančias erdves. Trumpai tariant, Morkūno pasaulėvaizdis grindžiamas prielaida, kad esminiai atsakymai glūdi ne žmoguje, ne jo į pasaulį nukreiptoje sąmonėje, o kažkur kitur, anapus žmogaus. „Reportažas iš kiaušinio" ir yra bandymas aprašyti kelionę anapus to, kas pažįstama ir įprasta.

Žavingomis Letos panoramomis („Mė­sa ir musės", p. 7–12) prasidėjusi kelionė greitai virsta maklinėjimu anapus blogio ir gėrio ribos. Kadangi šis nepasaulis nepavaldus žmogiškai logikai, keliautojai negali jo apmąstyti, suprasti, įvertinti, tik patirti. Pavyzdžiui, apsakyme „Vienatvės g-vė" (p. 47–55) duonos kepalu nešinas pasakotojas į miestelį grįžta tam, kad pagaliau pasakytų savo motinai jį slėgusią „tiesą". Mintyse rinkdamas žodžius jis braunasi per gatvių, kiemų, aplūžusių, apleistų namų labirintus, sutinka nebeatpažįstamus seniau pažinotus žmones, kol galų gale pamiršęs, ką ir kam turėjo pasakyti, atsiduria motinos kieme stovinčioje tuščioje šuns būdoje. Ir tik tuomet, kai sūnaus žmogiškoji savastis (protas, valia, net rega) pradeda nykti, pasirodo monstriška motina: „Nė nepajuntu, kaip užsnūstu, o kai pakirstu, į būdą jau smelkiasi blausi drumzlėta ryto šviesa. Bet iš tikrųjų mane pažadina ne ji ir ne žvarba, o sunkus, lėtas čiuženimas į sueižėjusį kiemo betoną ir slogūs dvoksniai: veikiausiai motina jau nelaiko šlapimo, veikiausiai retai kada prausiasi, veikiausiai negydo seną žmogų spiste apspintančių ligų. Pro angą matau, kaip ji pasilenkia ir padeda prie būdos dubenėlį. Sprendžiant iš kvapo, putra jame prarūgusi" (p. 55). Groteskiška motina Morkūno apsakymuose – slogučio, irimo, puvimo, nešvaros šaltinis –­ nemirtinga, nesunaikinama. O su tvarka, šviesa, protu tradiciškai sietinas tėvas numarinamas jį išskaidant į atskiras dalis, išpreparuojant („Angelas nulūžusiu pimpaliuku", p. 89–107).

Jokio tęstinumo ar atsinaujinimo šiame pasaulyje būti negali: tėvas per klaidą nužudo gyvūnu paverstą sūnų („Visuomenės mokslas fazanams", p. 77–88), moteris savo noru pasirenka negyvenimą, paskutinio vaikystės gimtadienio šventė pasirodo esanti iliuzinė – visi švęsti susirinkę šeimos nariai jau seniai mirę: „Ak, tas paskutinis vaikystės gimtadienis. Mes susėdę prie ilgo stalo. (...) vienas mano broliukų sėdi stalo gale, smarkiai palenkęs galvą – pakaušyje žioji geroka kiaurymė. Žinau, kad kumštuke, kurį laiko pakišęs po stalu, brolis gniaužia sniegą. Teta... neprisimenu jos vardo... šypsodamasi stovi palinkusi virš stalo. Ties dilbiu nulūžusi ranka su visu surūdijusiu peiliu voliojasi dulkėse, todėl teta negali padalinti paskutinio mano vaikystės torto. Tėvas šypsodamasis žvelgia į mane, tik jo akys seniai išbyrėjusios. Iš mamos plaukų, kuriais taip didžiuodavomės, likę tik iškandėjusios pakulos. Įstrigęs tose apgailėtinose liekanose zvimbčioja vabzdys. Jis jau kadais netekęs juslių, bet žino esąs vis dar gyvas, ir jo sparnelių auksas dar spindi." (p. 77–78). Net gamta – nuolat gimdanti ir savo vaisius naikinanti motina – bergždžia ir beprasmė: metų laikai keičiasi, tačiau tai neturi jokios prasmės, viskas kartojasi iš aklos inercijos.

Vienintelė kalba nepasiduoda mirčiai: kol daiktų ir kūnų pasaulis dūla, ji – barokiškai vaizdinga, rupi, tarmybių, neįprastų epitetų prisodrinta – išlieka tarsi tas spindintis vabzdys. Ir vis dėlto „Reportažas iš kiaušinio" dvelkia monotonija, nuoboduliu. Visi be išimties apsakymai konstruojami pagal tą patį modelį, kuriam apibūdinti užtenka kelių raktinių žodžių (kelionė į niekur, miręs gyvasis, transformacija), todėl nuostaba, ambivalentiškas žavesio ir pasibjaurėjimo įspūdis kyla skaitant pirmą, antrą, gal dar trečią kūrinį, o toliau – tas pats per tą patį. Kliše, štampu galų gale tampa ir barokiškai vingrus sakinys, ir neretai itin perdėta bjaurumo estetika.

 

Tomas Šinkariukas. „Kaip vaikai". – Kaunas: „Kitos knygos", 2011.

Kelionės į mirtį tema varijuojama ir kiek daugiau nei prieš dvejus metus pasirodžiusiame Šinkariuko romane „Kaip vaikai". Morkūno personažai abstraktūs, tačiau erdvė – itin detali, o Šinkariukas linksta į abstraktumą visuose lygmenyse: tiek erdvė, tiek veikėjai, tiek kalba maksimaliai nuasmeninti. Romanas primena dekonstruotą, moralinio turinio netekusią, save pačią vis iš naujo aiškinti bandančią alegoriją: Studentas, Duktė ir Kaimynas, kuriam dėl gebėjimo gražiai kalbėti suteikiamas Mokytojo vardas, keliauja į Pensioną. Kam ir kodėl jie ten keliauja? Kodėl Studentas nužudo Tėvą? Ką visą kelią bando pasakyti Mokytojas?

Romano veikėjai, tarsi antikinės tragedijos kaukės, išlieka nepakitę iki pat pabaigos, o priežasčių ir pasekmių grandinėlės tiesiog nėra – skaitant niekada nežinai, kaip pasielgs vienas ar kitas personažas, nes iš tiesų tai net ne personažai tradicine prasme, o tušti kevalai. Sunku pasakyti, ar šis „statiškas nenuspėjamumas" yra romano privalumas, ar – trūkumas. Vis dėlto šiandieninės lietuvių prozos kontekste tokia pasakojimo strategija garantuoja šiokį tokį išskirtinumą. Vien todėl paklausta, ar verta skaityti Šinkariuką, atsakyčiau teigiamai ir pridurčiau: verta net tuo atveju, jei knyga nepatiks.

Romano anotacijoje skelbiama, kad „knygos herojai nėra supančioti jokių moralės dogmų, todėl elgiasi kaip vaikai –­­ žudo ir griauna viską aplinkui". Tačiau iš tiesų Šinkariukas nėra nei Jeanas Genet, nei Georges'as Bataille'is, o ir laikai, kai moralės dogmos egzistavo, matyt, jau praeityje – iš tiesų Šinkariuko herojai nieko negriauna ir niekuo rimtai nesimėgauja (sekso scena su pele yra bene „perversiškiausia" romane), tik plepa, plepa, plepa. Plepama apie laisvę ir naująjį humanizmą, patirties neišreiškiamumą, meno bergždumą, paviršiaus ir gylio bei kopijos ir originalo santykį, tyros meilės (ne)įmanomumą, mito dekonstrukciją, Dievą, mirtį, atsakomybę, vaikystę – trumpai tariant, pokalbių temos yra tradicinės aukštąjį humanitarinį išsilavinimą įgijusio pagyvenusio jaunuolio ar jaunuolės prie taurės ar bokalo. Monologų ilgiu (bet ne gebėjimu kurti intrigą) Šinkariukas prilygsta Dostojevskiui, tačiau kalbėtojai nebeturi jokių konkrečių idėjų, jų monologai nieko nepasako nei apie juos pačius, nei apie pasaulį – kalbėjimas tėra būdas išvaikyti nuobodulį, prastumti dieną, nieko neveikti, tai užuolaidos, skafand­ras nuo gyvenimo.

Studentas, Duktė, Mokytojas, Šeimininkas, Abatas yra „kaip vaikai" ne dėl žiaurumo ar laisvės, nes jie nei žiaurūs, nei laisvi, o dėl gebėjimo valandų valandas čiauškėti sau pačiam, su savimi pačiu („Aš kalbu, nes tyla yra siaubas, – sušnabždėjo jis. – Tylą atlaiko tik herojai", p. 88). Tai egzaltuoti vaikai, viešai deklaruojantys norą suaugti, tačiau iš tiesų trokštantys, kad vaikystė niekada nesibaigtų: „Visada norėjau ne daryti vaikus, bet pats atgimti surydamas save. Ir tokios transmutacijos geismas, tegul ir betikslis, man atrodė nekvestionuojamas. Aš visaip vaipydamasis ir gundydamas šypsausi savo atspindžio kaukei, bet niekad nesu tikras, kas už jos slepiasi ir ar ten, už jos, yra daugiau manęs ar kažko kito, ir kas yra tas aistros objektas, ar tai aš, ar kažkas visiškai kitas, pavyzdžiui, tu. Sueitis su savim turbūt bedugnė duobė, bet kartais būtent ten mane traukia" (p. 40).

Vis dėlto pasirinkimas likti vaiku (Studentu, Dukra, Mokiniu ar iš namų išėjusiu Šeimininku) paradoksaliai užkerta galimybę patirti Tikrovę, t. y. galimybę tikram įvykiui įvykti. Todėl pabaigoje norisi pakartoti retorinį Šeimininko klausimą, puikiai apibūdinantį tiek romano privalumus, tiek ir trūkumus: „Ir... kaip geriau pasakyti... toks pseudoegzistencinis onanizmas jus visiškai patenkina? Jums nesinori veiksmo?" (p. 149).