Vitalij Binevič. Utopijos mirtis Margaret Atwood romane „Liudijimai“

„Kaip gerai, kad egzistuoja utopija, ten galima nusnūsti.“
                                                                    Grupė „Vilkduja“. „Utopija“

 

Filosofiniame Erazmo Roterdamiečio traktate „Pagiriamasis žodis kvailybei“ esti tokia dviprasmiška mintis: „Palaimintos būsią valstybės, kuriose įsakinėsią filosofai arba valdovai filosofuosią.“ Pasiteirauk istorikų ir įsitikinsi, jog nieko nebuvo pražūtingesnio šaliai, kaip tokie valdovai, kurie užsiiminėjo filosofija arba mokslais“ („Pagiriamasis žodis kvailybei“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 50). Ši citata puikiai pristato diskursą, kuriame bus aptartas naujausias Margaret Atwood romanas „Liudijimai“ („The Testaments“), jį lietuviškai išleis „Baltos lankos“. Manyčiau, šią knygą galima drąsiai vadinti vienu stipriausių antiutopinio mąstymo pavyzdžių per pastaruosius keletą metų.

Erazmo žodžiai aktualizuoja dvi svarbias temas. Pirma, jie kelia politinės vaizduotės ir jai būdingo idiotizmo klausimą. Prisiminkime, kad kategorija „idiotas“ kildinama iš senovės graikų žodžio idios, apibrėžiančio privatų asmenį, kuriam neįdomūs vieši polio reikalai. Idiotas nesugeba arba nenori derintis prie visuomenės poreikių, kartais net reikalauja, kad visuomenė derintųsi prie jo. Tokio idiotiško filosofo pavyzdžiu galėtų tapti Girolamo Savonarola, Leninas ar net Platonas. Visi jie bandė savo filosofines programas įgyvendinti praktiškai ir palenkti tikrovę proto sukurtoms idėjoms. Politinius idiotus kūriniuose neretai vaizduoja ir M. At­wood – kaip kitaip turėtume vertinti teokratinę santvarką įvedusius religinius ekstremistus? Antra, Erazmas kritikuoja pernelyg utopiškas idėjas, bandomas taikyti praktiškai. Verta prisiminti, kad filosofas bičiuliavosi su utopijos termino sumanytoju Thomu More’u. Intelektualine bendraminte iš ateities galėtų būti laikoma M. Atwood, nes jos tekstai tiesiogiai kritikuoja utopinį mąstymą. Dažnai sakoma, kad Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, Aldouso Huxley’o „Puikus naujasis pasaulis“, George’o Orwello „1984-ieji“ ir M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ sudaro reikšmingą antiutopinės (ar distopinės) literatūros kanono dalį. Ši banalus teiginys kaip tik parodo, kokį kultinį statusą įgijusi ir autorė, ir jos kūrinys, ir sušvelnina nuostabą, kylančią pažvelgus į šiemet pasirodžiusio tęsinio populiarumą. Vos tik atkeliavusi į knygynus, „Liudijimai“ trumpam tapo perkamiausia knyga pasaulyje. Skaitytojai įsigydavo po vieną kopiją kas 4 sekundes, o pati autorė net leidosi į reklaminį turą, per kurį 9 Kanados miestuose pristatė taip ilgai lauktą romaną. Susidomėjimą taip pat skatino „Bookerio“ premija, kurią M. Atwood gavo antrą kartą per netrumpą literatūrinę karjerą. Kuo gi ši knyga tokia ypatinga?

 

Margaret Atwood. Liamo Sharpo nuotrauka
Margaret Atwood. Liamo Sharpo nuotrauka

 

Abiejų M. Atwood distopinių kūrinių užmojai yra skirtingi. Prisiminkime, kad „Tarnaitės pasakojimo“ epicentre atsiduria Gileado komendantų šeimoms vaikus gimdanti Fredinė. Pasakojami subjektyvūs jos įspūdžiai nugula ateityje galbūt atrasimame dienoraštyje. Iki knygos pabaigos lieka neaišku, ar visa istorija perpasakota sąžiningai ir objektyviai, kadangi pati veikėja neretai abejoja savo jausmais, saugumu ar sveiku protu. Būtent susitapatinimas su tarnaitės patirtimi leidžia kūriniui atskleisti visą totalitarinio aparato siaubą – žmogų jis naikina iki pat dvasios gelmių. Netikrumą atkartoja ir knygoje vaizduojama politinė santvarka. Gileadas tarsi egzistuoja netolimame ateities pasaulyje, kuriame mokslinė pažanga sukuria begalę kontrolės mechanizmų. Tačiau santvarką legitimuoja valstybės gyventojų religija ir atsidavimas, todėl neretai susidaro įspūdis, jog tai yra teokratinė feodalinė visuomenė. Šį progresyvistinio laiko paradoksą patvirtina romane naudojami įvaizdžiai, pavyzdžiui, gyventojus šienaujanti lyg viduramžių buboninis maras radiacija.

Knygos tęsinyje pasakojimas kuriamas kiek kitaip. „Liudijimuose“ atsiranda trys veikėjos, atstovaujančios skirtingoms pozicijoms. Pirmoji – aukštas pareigas užimanti Gileado biurokratė, prisidėjusi prie santvarkos pagrindų kūrimo. Antrąja veikėja tampa tarnaitės pagimdyta mergaitė, gyvenanti komendantų namuose ir turinti ištekėti už aukšto rango respublikos biurokrato. O trečią poziciją reprezentuoja laisvoje Kanadoje gimusi ir viską iš šalies stebinti paauglė. Nors pasakojimui vėl suteikiama dienoraščio, prisiminimų forma, maždaug nuo vidurio tampa akivaizdu, jog šios trys pozicijos patvirtinta ir papildo viena kitą ir tampa rišlaus pasakojimo dalimis. Trys sub­jektyvios perspektyvos tarsi leidžia į situaciją žvelgti objektyviai. „Liudijimai“, priešingai nei „Tarnaitės pasakojimas“, pasižymi aiškumu – Gileadas praranda keistumą, veikėjai dažniausiai elgiasi logiškai ir pamatuotai, pagaliau tampa aišku, kad veiksmas plėtojamas mūsų dienomis.

Objektyvumo siekis trukdo susitapatinti su vidiniais veikėjų išgyvenimais, todėl „Liudijimai“ byloja ne tiek apie Gileade gyvenančius žmones, kiek apie politinę jo santvarką. Ar tai knygos privalumas, ar trūkumas, spręsti skaitytojui, tačiau, akivaizdu, pasakojimo aiškumas pasirinktas sąmoningai. Viename interviu autorė nuogąstavo, jog nebeliko laiko ginčytis, kadangi dabar jau būtina imtis konkrečių ir drastiškų veiksmų. Be abejo, ji kalbėjo apie artėjančią geologinę ir iš jos kilsiančią geopolitinę krizę. Tokios apokaliptinės nuotaikos pastebimos abejuose kūriniuose. Verta prisiminti, jog „Tarnaitės pasakojimas“ išleistas 1985 m., kai Vakarų pasaulyje visu gražumu pražydo neokonservatyvus ir neoliberalus mąstymas, kurį ryškiausiai personifikavo JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher. Tam laikotarpiui būdinga ne tik konservatyvių vertybių propaganda (R. Reaganas dažnai rengėsi kaip kaubojus), bet ir įvairių socialinių saugiklių – bedarbių pašalpų, užimtumo programų – naikinimas. Nors ir sklandė pesimistinės nuotaikos, dar buvo galima kalbėti apie kažin kokią politinę kovą. Tačiau nūdien, kai esame priversti svarstyti, kiek dešimtmečių dar liko iki totalaus Žemės bioįvairovės sunaikinimo, jau nebelieka kito pasirinkimo. Į antrąjį, ateities perspektyvos neturintį laikotarpį kaip tik taikomasi „Liudijimuose“. Ši knyga yra daug kategoriškesnis kūrinys – tiesiog nebepavyksta tikėtis, kad šį kartą viskas vėl baigsis gerai.

 

Margaret Atwood. Ugnės Žilytės piešinys, 2019.
Margaret Atwood. Ugnės Žilytės piešinys, 2019.

 

Nagrinėdamas „Tarnaitės pasakojimo“ fenomeną Slavojus Žižekas teisingai pastebėjo, kad romane žaidžiama būtinybės ir alternatyvos kategorijomis. Filosofas naudoja Fredrico Jamesono pasiūlytą dabarties nostalgijos idėją, apibūdinančią meno kūrinių suteikiamą pasitenkinimo dabartimi jausmą. Skaitydami „Tarnaitės pasakojimą“ galime pagalvoti: geriau gyventi mūsų dienomis, kai moterys gali laisvai siekti karjeros ir pasprukti iš dusinančios namų ūkio aplinkos. Tačiau taip dabarties nostalgija neutralizuoja alternatyvos galimybę, todėl iš viešojo diskurso pašalinamas kapitalizmo, demokratijos, technologinio progreso ir kitų svarbių procesų legitimumo klausimas. Šiuo atveju svarbu pastebėti, kad S. Žižekas ir F. Jamesonas atstovauja kairiajai pozicijai, kurioje įtvirtinta, kad menas turi ne reprezentuoti tikrovę, bet ją kritikuoti. Toks mąstymas būdingas kritiškai nusiteikusiems menininkams ir intelektualams, tokiems kaip Roberto Bolaño ar Herbertas Marcuse’as. Jis kultiniame veikale „Vienmatis žmogus“ rašo, kad vartotojiški meno kūriniai „tampa reklama – jie parduoda, ramina arba jaudina“ (p. 86). Ši reklama skelbia būtinybę mėgautis ir neigia alternatyvaus gyvenimo būdo paiešką. Štai kodėl kasdienybėje bet kokia kritika gali būti neutralizuojama banaliu teiginiu: kapitalizmas, demokratija arba neoliberali ekonomika gal ir netobula, bet tai geriausia, ką turime. Neieškok alternatyvų ir tiesiog mėgaukis!

Romanas „Liudijimai“ dalyvauja šiame ginče tarp esamos sistemos būtinumo ir alternatyvaus gyvenimo būdo galimumo. Tačiau priešingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kūrinyje patvirtinama pirmoji pozicija. Kaip ir „Tarnaitės pasakojime“, čia kuriama dabarties nostalgija, slepianti pasimėgavimo kontrabandą. Romano pabaiga patvirtina, kad alternatyva įmanoma tik jau sukurtos ir įtvirtintos sistemos viduje. Visiems, kurie šią knygą dar skaitys, siūlau atkreipti dėmesį, ką ir kada romano pabaigoje kalbės paskutinis veikėjas, praeities politines santvarkas nagrinėjantis mokslininkas. Šiame veikale pateikiama fiktyvi alternatyva, kuri atsisako kelti kategorišką klausimą, ar ne pati visuomenės sukurta sistema yra atsakinga už artėjančią katastrofą. Manau, norėdami išvengti apokalipsės, turėtume svarstyti ne tai, kaip išsaugoti patogų, saugų gyvenimą ir tuo pačiu metu išgelbėti pasaulį, bet kaip pakeisti išnaudotojišką sistemą, kuri yra pagrindinė artėjančios katast­rofos priežastis. Romanas nagrinėti radikaliai naują sprendimą atsisako.

Dažniausiai naujos ir drąsios idėjos vadinamos utopijomis, todėl vertėtų atkreipti dėmesį į šios kritinės kategorijos istoriją. Utopinius projektus kūrė ne tik Platonas ar Th. More’as, bet ir Tommaso Campanella, Francis Baconas ar Al Farabi. Galima teigti, utopinis mąstymas yra gan svarbi politinės filosofijos tema. Tačiau toks dėmesys neapsaugo jos nuo dviprasmiškumo. Leonidas Donskis pastebėjo, kad terminas „utopija“ gali apibūdinti tiek žmogišką kvailybę, tiek kraštutinę viltį – Utopijos sala gali būti ir „niekur“ (sen. gr. ou-topos), ir „geriausia vieta“ (sen. gr. eu-topos). Nerijus Milerius pritaria, kad utopija yra nevienareikšmė filosofinė kategorija, aktualizuojanti artima ir tolima perskyrą: Utopijos sala yra toli, todėl jos turbūt nėra, bet ji nepakankamai nutolusi, kad galėtume visiškai atmesti jos galimybę. Toks dviprasmis santykis būdingas ir pirmajai aiškiai suformuluotai filosofinei utopijai – Platono „Valstybei“. Šiame dialoge Sokratas vis prasitaria, kad jie geriausios valstybės modelį svarsto nerimtai, tarsi ji būtų tik dialogo dalyvių žodžiuose ar mąstyme. Štai kodėl vienas įtakingiausių XX a. politinių filosofų Leo Straussas naujai aktualizavo Platono olos alegoriją teigdamas, kad pastarajam filosofui politika visada vyksta olos viduje (t. y. iliuzijos ir šešėlių sferoje). Beje, paskutiniame Platono politiniame traktate „Įstatymai“ filosofai, svarstantys geriausios valstybės modelį, eina apžiūrėti Dzeuso olos.

Utopinės idėjos visada pasižymėjo keistumu, dviprasmiškumu ar neįtikėtinais užmojais, ir būtent tai kuria kritinį jų potencialą. Utopija yra tai, kas išmuša iš kasdienybės vėžių ir verčia mąstyti apie neįmanomus siekius, apie išsigelbėjimą anapus įtvirtinto status quo. Šiuo atveju „Liudijimai“ yra tobulai antiutopinis romanas, kadangi pernelyg logiškas, pamatuotas ir aiškus. Kūrinys tarsi liepia skaitytojui – mąstyk neabejodamas, kovok nekovodamas, daryk žygdarbius nerizikuodamas savimi.

Atėjo laikas atsakyti į bene banaliausią, bet kartu svarbiausią klausimą. Ar „Liudijimai“ yra gera knyga? Tai nebūtinas, bet malonus tęsinys, papasakosiantis, kas ateityje nutiks Gileado valstybei. Manau, šis romanas tikrai nevertas „Bookerio“ premijos, tačiau abejoju, ar jam jos reikėjo. Svarbiausia, kad tai geras ideologinis priešas, su kuriuo norisi diskutuoti.


Slavoj Žižek. „Margaret Atwood kūryba rodo mūsų poreikį mėgautis kitų žmonių skausmu“ čia

Margaret Atwood: „Autorius yra negyvas briedis“ čia

Margaret Atwood. „Rytas sudegusiame name“ čia

Draugai