Begalybė tų knygų, į rūką ir dūmus gūdžios atminties nudūlavusių... Niekur nedingusių, likusių! Man pirmiausia tokia – tritomė Tado Ivanausko monografija „Lietuvos paukščiai“. Taip jau dešimtmečius. Kartais net dilgteli: o jei juos, tuos tomus, būsiu įsikalbėjęs, juos galvon vis stipriau beįsikalantis, per daug gal sureikšminęs, juk patogu juos laikyt po ranka atminty – kaip mokiniukas laikiau vis ant stalo.

 

 

Ir dabar va tereikia kilstelėt smakrą nuo klaviatūros, kad vėlei išvysčiau tą knygą, jos antrąją laidą, atskirais tomais išleistą 1957, 1959 ir 1964 metais. Iš kur Pasvaly jie išdygo, dabar jau bergždžia spėlioti. Vaikas skaičiau ištisai, ypačiai trečią tomą, man įdomiausią, gal kliuvusį jau septintokui. Tomo paant­raštė skamba lyg slaptingiausias eilėraštis – vien iš drabnųjų paukštelių: gegutės, leliai, žalvarniai, bitininkai, tulžiai, kukučiai, geniai, čiurliai, varnos, varnėnai („dėl apgraužtos kiaulės strėnos / pešas varnos su varnėnais“, – Binki tu Binki, irgi mano anuometinis!), volungės, kikiliai, startos, audėjai, vieversiai, kielės, lipučiai, bukučiai, zylės, uodeguotosios zylės, medšarkės, musinukės, svirbeliai, nykštukai, devynbalsės, erškėtžvirbliai, karietaitės, vandeniniai strazdai, strazdai, kregždės... Kai kas matyta, žinota, pažinta, bet viskas norėta ir geista: regėt, prisiliesti, padėti.

Tada išgyvenau pasaulio platybę, tikrybę, juoba Verne’as, Defoe, Cooperis, Londonas, Mayne’as Reidas ir kiti pasakojo apie geografines keliones, atradimus, nuotykius, indėnus. Tikras indėnas privalo pažint ir paukščius. „Lietuvos paukščiai“ užtat ilgam buvo tapę kasdiene mano maldaknyge irgi kviesliu į jau brandesnę praktiką. Tiesa, tetė yra pašiepęs, esą gamtininkas aš knyginis. Matau, tetės būta teisaus: toks iš esmės ir likau.

Bet prie Ivanausko knygų ir asmenybės vis grįždavau, žinojau jaunystėj jį ryžtingai pasukus į lietuvybę. Jo mirties metais, 1970-aisiais, dalyvavau Norberto Vėliaus ekspedicijoj Baltarusijoje, Gervėčių krašte, keliese sumanėm sienlaikraštį, rašėm ir apie Ivanauską, lietuvius savo gimtojo krašto palaikiusį, iš savo lėšų lietuvišką spaudą jiems užsakinėjusį, pakabinom mokyklos verandoj, teko nuimti, liko dalis kažkur mano „archyvo“ podėliuos... Porąkart teteko būti Musteikoj, Ivanausko su žmona 1918-aisiais įkurtoje pirmoje privačioje lietuviškoje mokykloje, pasijutau lyg savybėj, lyg savo augtiniam kaime. (Emocijos, aišku: gyvo žmogaus akyse neregėjau, tad ir gyvenimo klaidos, silpnybės, bjaurystės ar kokie akiūk­liai ideologiniai – nors apmaudu, bet knygų nekeičia.)

Po šiai dienai man atsiverst Ivanauską yra malonumas. Dar ir dėl tikro senobinio inteligento kalbos, moksliškai tikslios, bet ir žavingai laisvos, paprastos, net kartais, atrodytų, negrabokos. Minėjau trijų „Lietuvos paukščių“ tomų antrosios laidos metus. Bet buvo dar ir pirmoji laida: du tomai išėjo prieš karą, o trečias 1955-aisiais. Pirmųjų dviejų tos laidos nemačiau, bet trečią turėjau, turiu. Kartą jis, tas trečiasis, mano eilėraštį „Vigilija“, pirmosios knygos „Slenka žaibas“ paskutinįjį, net išvadavo... iš cenzūros grėsmingo dėmesio. Aš ir pats jau jį, kaip ir visą knygą, stengiausi vaduoti pėdas pamėtydamas, šį sykį gal iki šiol pačiam ilgiausiam savo eilėraščiui (su tokiom ir panašiom eilutėm: „priglaus jų paskutinį šuolį / švelnioji Rusijos ranka // paskui jau kam bepasiskųsiu / riedės keliai į vieną pusę / ten kur saulelė iš rytų“) užrašiau grėslų moto: „Pallas per savo keliones Rusijos rytuose XVIII a. rado prie kanalizacijos vamzdžio kukučio lizdą Staliningrade, tuomet Carycine, o kitur tas pats autorius mini kukučio lizdą su septyniais vaikais žmogaus supuvusio lavono krūtinės ląstoje“. 1964-ųjų laidos tomas redaktorių buvo sušukuotas man per dailiai: už jo eilučių nepasislėpsi. Su savo knygos redaktore Janina Riškute sutarėm tą citatą palikti, tik įrašyt, kad čia iš 1955-ųjų, taigi jau irgi sovietinės, laidos.

Gyvą velnią dar visa ko rasčiau savo eilėraščiuos pripėdeliuota. Bet užtenka tik žvilgtelėt kad ir į knygų vaikams pavadinimus: „Uosio kuosos“, „Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai“, „Kuosos Kro namai ir atvirkščiai“ (girdžiu ausin man kranksnojant Krumką, Ivanausko žavų augintinį juodvarnį). Ir šiaip jau aiškiai matau, koks teisus Jeanas-Claude’as Carrière’as, teigęs, kad „vaikų literatūros patirtis veikia mūsų likimus“. O kartais tos knygos, laiku patekusios į būsimų rašytojų rankas, nejučia ima rašyti ir juos. Mane, be kitų, teberašo ir Tadas Ivanauskas. Tas iš paauglystės.