2020-ųjų Prancūzijos literatūros premijos

 

Prancūzijoje 2020 m. pradžioje geltonųjų liemenių judėjimas kiek aprimo, bet visą šalį sukrėtė geležinkeliečių ir metro traukinių vairuotojų streikas. Kiek vėliau ėmė plisti koronaviruso židiniai, o kovo mėnesį šalyje paskelbtas karantinas užtruko iki birželio vidurio.

Literatūrinį Prancūzijos gyvenimą sukrėtė sausio 2 d. pasirodžiusi Julliard’o leidyklos vadovės Vanessos Sprin­gora knyga „Abipusiu sutikimu“. Skaudi išpažintis pranoksta autorės gyvenimą, nes susijusi su tam tik­ros prancūzų visuomenės dalies atlaidumu pedofilijai XX a. pabaigoje. Beje, knyga spalio pabaigoje jau puikavosi Lietuvos knygynų lentynose („Baltos lankos“, iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė). 

Prancūzijoje literatūros pirmenybė prieš moralę įtvirtinta po 1968 m. studentų maišto, skelbusio „Draudžiama drausti!“. 1977 m. peticiją „Apie teismo procesą“, pasisakančią už nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinių santykių dekriminalizavimą, pasirašė tokie intelektualai kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Roland’as Barthes’as, Gilles’is Deleuze’as. Po 36 metų išaiškėjo, kad šios peticijos autorius buvo rusų kilmės rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936), V. Springo knygoje vadinamas G. M. Nors rašytojas nebuvo pirmo ryškumo žvaigždė, turėjo savo skaitytojų ratą (pavyzdžiui, jo kūrybą vertino prezidentas François Mitterand’as) ir gebėjo naudotis padėtimi. Tiesa, dar 1990 m. televizijos laidoje „Apostrofai“ Kanados rašytoja Denise Bombardier kritikavo G. M. už kūryboje propaguojamą pedofiliją, tačiau buvo išjuokta ir išvadinta kvaile.

Romane V. Springora atskleidžia priežastis, įstūmusias į G. M. glėbį: tėvų barniai ir skyrybos, tėvo abejingumas dukrai, leidykloje dirbusios motinos susižavėjimas G. M. Trylikametė Vanessa patiki, kad 49 metų vyriškis ją įsimylėjo. G. M. net nuveda Vanessą pas ginekologę Michèle Barzach, kad ši išrašytų merginai kontraceptinių piliulių – vėliau Prancūzijos sveikatos apsaugos ministre tapusios gydytojos toks prašymas nė kiek nenustebina. Dėl santykių su G. M. nukenčia Vanessos sveikata ir mokslai. Be to, ji sužino nesanti vienintelė rašytojo mergina, taip pat išsiaiškina, kad jis, kaip sekso turistas, vyksta į Tailandą ar Filipinus. Suvokusi, jog pateko į grobuonio nagus, Vanessa pradeda sapnuoti žmogžudystes, kerštą, bet tik po daugelio metų nusprendžia „uždaryti jį į knygą“, nes G. M. aprašinėjo savo santykius su Vanessa dienoraščiuose ir tai žeidė jos savimeilę.

Beje, 2004 m. kita G. M. suviliota mergina Francesca Gee norėjo išleisti knygą apie rašytojo pedofilišką aistrą, tačiau tuomet jai nepavyko. V. Springora šią knygą suvokia ir kaip atpildą, ir kaip pamoką kitiems. O G. Matzneffas kūrinį skaityti atsisakė, nors 2021 m. vasarį jo laukia teismas...

Sausio 2 d. išėjo ir Lietuvos skaitytojams gerai pažįstamo Frédérico Beigbeder romanas „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ – paskutinė trilogijos apie Oktavą Parango dalis (kitos dvi – romanai „14,99 €“ ir „Gelbėkit, atsiprašau“). Kūrinys įdomus tuo, kad jame kalbama apie Prancūzijoje (ir ne tik!) įsigalinčią humoro diktatūrą, užgožiančią esmines problemas. Parango įsitikinęs: pamažu humoras sunaikins žmogaus teises ir laisves. Šis romanas taip pat jau išleistas lietuviškai („Tyto alba“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).

Knygų leidybą sulėtino kovą įvestas karantinas. Vėlavo netgi „Plejados bibliotekos albumo“ renginys, paprastai vykstantis gegužės pabaigoje. Renginyje pristatomi nauji „Plejados bibliotekos“ tomai ir kokiam nors rašytojui skirtas albumas. Šiais metais prancūzų rašytojo Josepho Kesselio (Šiaulių litvakų palikuonio) dvitomis ir jam skirtas albumas pasirodė birželio 4-ąją.

Tik rudenį išleistas ir ilgai lauktas S. de Beauvoir nebaigtas romanas „Neišskiriamosios“ apie autorės meilę Zara vadintai Elisabeth Lacoin, mirusiai vos 21 metų nuo virusinio encefalito. Abi moterys priešinosi nusistovėjusioms visuomenės normoms, nenorėjo tenkintis tik sutuoktinės ir motinos vaidmeniu.

Artėjant premijų teikimo metui išaiškėjo, kad Prancūzijos leidyklos ruošiasi išleisti 511 romanų (366 prancūzų autorių ir 145 verstinių romanų). Tačiau dėl antrosios karantino bangos buvo uždaryti knygynai, tad trijų svarbiausių literatūros premijų – Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot ir „Interallié“ – žiuri nutarė, kad premijas skirs, kai knygynai atsidarys. Knygynų savininkai pasipiktino, kad uždarius knygynus knygomis toliau prekiavo didieji prekybos centrai – tuomet valdžia knygas pardavinėti uždraudė ir jiems. Knygynų savininkų rūpestis suprantamas, nes paskutinis metų mėnuo sudaro 25 proc. metinės apyvartos. Dar viena šiemečių premijų ypatybė – apdovanojimai įteikti ne restoranuose, o nuotoliniu būdu.

 

 

Žmogus ir gamta

Lapkričio 2 d. „Femina“ premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys, laureatu paskelbė Serge’ą Joncourą (g. 1961) už romaną „Žmogiškoji gamta“. Kūrinio pavadinimas sunkiai išverčiamas: gali būti interpretuojamas ir kaip „žmogaus prigimtis“, ir kaip „nužmoginta gamta“. Pats autorius teigia, kad knyga vadinasi „Žmogiškoji gamta“, nes žmonės ir gamta yra vienis, tačiau žmogus nuolat trikdo gamtą, o ji yra priversta į tai rea­guoti.

Romanas primena kaimo sagą – veiksmas vyksta Pietvakarių Prancūzijoje ir apima tris dešimtmečius (1970–2000). Istorija prasideda paskutinę 1999 m. dieną, kai kaimo vietovę, kurioje yra Aleksandro šeimos ferma, užklumpa audra. Aleksandras mąsto apie globalizacijos lemtą pastaruosius dešimtmečius trukusį kaimo žlugimą – naujų kelių statyba, mėsos pramonė, agresyvi žemdirbystė. Vyras prisimena šimtmečio sausra laikytą 1976 m. laikotarpį ir pastebi, jog panašios sausros dabar kartojasi dažnai. Tais pačiais metais netoli Aleksandro fermos pastatytas didžiulis prekybos centras „Mamutas“, kuris, vyro nuomone, žlugdo ūkininkų gyvenimus.

Femina premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko iš PAR kilusiai anglei Deborah Levy už dilogiją „Ko nenoriu žinoti“ ir „Gyvenimo kaina“, kurią autorė vadina gyva autobiografija, nes aprašo savo gyvenimą. „Femina“ esė premija skirta Christophe’ui Granger už knygą „Žozefas Kabrisas, arba Gyvenimo galimybės“ apie 1780 m. Bordo gimusį šios knygos herojų. Tapęs jūreiviu, jis patyrė įvairiausių nuotykių, susidūrė net su kanibalizmu. Speciali „Femina“ premija atiteko Charifui Majdalani už knygą „Beirutas 2020“, vaizduojančią ant bedugnės krašto atsidūrusį Libaną.

 

  

 

 

Adelaidės rūpesčiai

Lapkričio 6 d. Médicis premijos žiuri, kuriai šiemet pirmininkavo rašytoja Marie Darrieussecq, laureate paskelbė Chloé Delaume (g. 1973) už knygą „Sintetinė širdis“. Tai 28 autorės kūrinys. Tikroji rašytojos pavardė – Nathalie Dalain. Kai būsimai menininkei buvo 10, tėvas jos akivaizdoje nužudė motiną ir nusižudė pats. N. Dalain trumpai studijavo universitete, tačiau mokslai ją nuvylė. Moteris porą metų net vertėsi prostitucija. Pradėjusi rašyti pasirinko naują tapatybę: vardą pasiskolino iš Boriso Viano romano „Dienų puta“, o pavardę – iš Lewiso Carrollio romano „Alisa Veidrodžių karalystėje“ 6 skyriaus.

Romane „Sintetinė širdis“ vaizduojama 46-erių leidyklos spaudos atstovė Adelaidė Bertel, kuri po 7 vedybinio gyvenimo metų išsiskiria su vyru. Nors iš pradžių moteris džiaugiasi laisve, greitai vienatvė pradeda kelti baimę. Adelaidės amžiaus vyrai dairosi į jaunesnes arba yra tokie, kurie moteriai būtų našta. Todėl N. Dalain Adelaidę vadina visuomenėje nebematoma moterimi. Problemų kelia ir darbas leidykloje: vadovai vargina reikalavimais, autoriai teikia vis kitokius pasiūlymus, ramybės neduoda žurnalistai. Be to, leidėjų pasaulyje irgi egzistuoja konkurencija.

Nors Adelaidė laiko save feministe, jai netrūksta sentimentalių troškimų. Romano autorė tikisi, kad Adelaidę išgelbės moteriškas solidarumas, tikra seserystė (mintis, atėjusi iš jos esė „Mano brangiosios seserys“), bet požiūris į protagonistę itin pesimistiškas. Ar tikrai šiais laikais 46-erių moteris negali atrodyti jauna ir graži, atkreipti kitų dėmesio? Romano pasakojimas nepretenzingas, nemažai humoro ir pikantiškų detalių, nors kartais tampa ciniškas ar net sarkastiškas.

Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko ispanui Antonio Muñozui Molinai už romaną „Vienišas slampinėtojas minioje“ – kūrinio pasakotojas vaikščioja po Paryžių, Niujorką ar Lisaboną ir netikėtai sutinka Charles’į Baudelaire’ą, Edgarą Allaną Poe ar Fernando Pessoą... Médicis esė premija skirta norvegui Karlui Ovei Knausgårdui už paskutinę romanų serijos „Mano kova“ knygą „Kovos pabaiga“. 

 

 

 

 

Ne tik lėktuvo skrydis

Lapkričio 30 d. Goncourt’ų premijos žiuri prezidentas Didier Decoinas laureatu paskelbė rašytoją Hervé Le Tellier (g. 1957) už romaną „Anomalija“. Laimėtojas paskelbtas per „Zoom“ programą, o ne „Drouant’o“ restorane, kur premija tradiciškai įteikiama (10 eurų čekį rašytojas gaus vėliau). Kai kas išsyk atkreipė dėmesį, kad premija vėl atiteko vyrui – per 117 Goncourt’ų premijos gyvavimo metų laureatėmis tapo tik 12 moterų.

„Anomalijos“ veiksmas prasideda 2021 m. kovo 10 d. „Air France“ lėktuve, skrendančiame reisu Pa­ryžius–Niujorkas. Nors lėktuvu keliauja 243 keleiviai, tik 11 personažų yra pagrindiniai: tarp jų – samdomas žudikas Bleikas, homoseksualus muzikantas iš Nigerijos, ambicinga advokatė Žoana, septyniasdešimtmetis architektas Andrė ir jo gerokai jaunesnė palydovė Liusi, mažylė Sofija, keliaujanti su žaisliuku varlyte ir tėvu, rašytojas Viktoras Mizelis, rašantis romaną „Anomalija“. Skrisdamas lėktuvas patenka į blaškos zoną, tačiau netrukus ją palieka ir sėkmingai nusileidžia. Keleiviai tęsia savo gyvenimus, bet po trijų mėnesių pastebi, kad blaškos zonoje laikas patyrė anomaliją.

Pasitelkdamas 11 personažų autorius paliečia daugelį temų – karą, ligą, seksualinius piktnaudžiavimus, meilės santykius, aplinkos apsaugos problemas. Literatūros žanrais žaidžiantis kūrinys parašytas kaip televizijos serialo scenarijus. „Anomalija“ iškelia hipotezę, ar pasaulis nėra milžiniškas informacinis simuliavimas, o žmonės – paprasčiausios programos?

 

 

Šeimos paslaptis

Théophraste’o Renaudot premijos laureate tapo rašytoja Marie-Hélène Lafon (g. 1962) už romaną „Sūnaus istorija“. Tačiau premiją skirianti žiuri pateko į keblią padėtį. 2013 m. Renaudot premiją už esė gavo V. Springora autobiografinės knygos pagrindiniu veikėju tapęs pedofilija kaltinamas G. Matzneffas. Sužinojęs V. Springora istoriją 2020 m. kovą iš komisijos atsistatydino rašytojas Jerôme’as Garcinas. Apskritai iki gyvos galvos skiriami Renaudot premijos komisijos nariai dažnai įsipainioja į interesų konfliktus, nes remia savo bičiulius ar leidėjus. Tačiau kai buvo pasiūlyta atsistatydinti visai žiuri, nė vienas nesutiko. Kai kas net skatino M.-H. Lafon atsisakyti premijos, bet ar ji čia kalčiausia?

„Sūnaus istorija“ – trumpas (176 p.) sodrus romanas, apimantis trijų vienos šeimos kartų gyvenimus nuo 1908 m. iki 2008-ųjų. Romano veiksmas plėtojamas tarp Lo, Kantalio departamentų ir Paryžiaus. Protagonistą Andrė pirmą sykį išvystame, kai jam penkeri. Jo 37 metų motina Gabrielė, dirbanti Paryžiuje slaugytoja, susilaukia sūnaus su 21 metų jaunuoliu ir paprašo sesers Elenos laikinai pagloboti pirmagimį, kol geriau įsikurs Paryžiuje. Andrė auga tetos šeimoje, motina jį aplanko tik per vasaros atostogas, o tėvas Polis taip ir lieka nematomas. Suaugęs Andrė ieško tėvo, tačiau jiems susitikti nelemta. Andrė svajonę bandys įgyvendinti jo sūnus Antuanas, siekiantis išsiaiškinti šeimos paslaptį...

Renaudot esė premija atiteko Kvebeko rašytojai Dominique Fortier už knygą „Popieriniai miestai“, vaizduojančią amerikiečių poetės Emily Dickinson gyvenimą. Renaudot premija už kišeninio formato knygą skirta žurnalistui ir politologui Ericui Rousseliui už kūrinį „Šarlis de Golis“.

 

 

 

Abejingumo pasekmės

Gruodžio 3 d. skirta paskutinė iš penkių garbingiausių premijų – „Interallié“. Ji paprastai atitenka žurnalistui už romaną. Šiais metais premija įteikta rašytojai Irène Frain (g. 1950) už knygą „Nereikšmingas nusikaltimas“. Premijuotoje knygoje pasakojama, kaip savo namuose užpulta ir nužudyta 79 metų moteris – rašytojos sesuo Deniza. I. Frain kūrinį pradėjo rašyti praėjus metams ir dviem mėnesiams po žmogžudystės, nes tyla tapo nepakeliama. Knygą autorė dedikuoja „Tiems, kurių niekas neklauso / Ir tiems, kurie išgirdo“.

Deniza gyveno priemiestyje, nutolusiame 25 km nuo Paryžiaus centro. Po užpuolimo ištikta komos moteris ligoninėje praleido septynias savaites ir tik tada mirė. Rašytoja apie šį nusikaltimą sužinojo daug vėliau ir buvo priblokšta, jog net giminės turi kažką slėpti... Jai neduoda ramybės ir policijos abejingumas – net po metų tyrimo išvados nepaskelbtos. Be to, panašus nusikaltimas priemiestyje jau buvo įvykdytas anksčiau. Svarbu ir tai, kad, nors nužudytosios namo durys po nusikaltimo užantspauduotos, antspaudai buvo nuplėšti, vadinasi, kažkas name apsilankė. Kokiu tikslu? I. Frain teigia, kad žurnalistai susidomėtų nusikaltimu, jei jis būtų susijęs su seksu ar pinigais. Rašytojos manymu, toks abejingumas pakerta žmoniškumo šaknis.

Nors Prancūzijos literatūros pasaulis, kaip ir visa šalis, atsidūrė pandemijos gniaužtuose, dėl kurių uždaryti knygynai, vėlavo leidyba, premijos skirtos nuotoliniu būdu, net koronavirusas negali nuginčyti knygų meninės vertės. O tai, ar apdovanoti kūriniai išliks aktualūs ateityje, įvertins visagalis teisėjas Laikas...

 

 

Tai jau 40-oji Vytauto Bikulčiaus kasmetinė Prancūzijos literatūrinių premijų apžvalga. Pirmoji išspausdinta 1980-aisiais.