2019-ųjų Prancūzijos literatūros premijos

524 romanai ir Yanno Moix skandalas

Šiemečiame Prancūzijos literatūriniame gyvenime šurmulio netrūko. Pirmiausia alyvos į ugnį įpylė literatūros pasaulyje gerai žinomas rašytojas Yannas Moix: parašęs 10 romanų, o jo „Gimimas“ 2013 m. pelnęs Renaudot premiją. Šiemet jis išleido autobiografinį pasakojimą primenantį romaną „Orleanas“, kuriame guodžiasi, jog vaikystėje buvo kone kankinys, jį engė ir šiurkščiai elgėsi tėvai. Dar gyvas tėvas išsyk pasipiktino tokiu sūnaus kūriniu teigdamas, kad jei Yannas būtų buvęs auklėjamas vien diržu, pasek­mes būtų pastebėję ir kaimynai, ir draugai, ir gydytojai. Tiesa, tėvas pripažįsta: sūnus yra gavęs ir beržinės košės, nes pro langą iš antro aukšto bandė išmesti ket­veriais metais jaunesnį brolį. Šis savo ruožtu brolį irgi kaltino fantazijomis. Brolių santykiai virto tikru karu. Tiesa, rašytojas tarp vaikystės draugų rado porą liudininkų, teigusių, kad ant jaunojo Yanno kūno matė mėlynių. Rašytoją užstojo ir senelė: kartais dėl jaunesniojo brolio užgaidų Yannas nekaltai nukentėdavo.

Nespėjus visko išsiaiškinti iki galo, rašytoją užgriuvo nauji kaltinimai. Savaitraštis „L’Express“ priminė: dar studijuodamas rašytojas rašė antisemitinius ir rasistinius straipsnius, kuriuose aiškino, kad konclageriai neegzistavo, o filosofas Bernard’as-Henri Lévy galįs tik džiaugtis, jog „Adolfo draugams neparūpo jo kaukolė“. Į pagalbą rašytojui atėjo pats filosofas, pareiškęs, jog jaunystėje ne vienas yra padaręs klaidų, tačiau žmogus keičiasi, ir jis Y. Moix viską atleido, nes patikėjo šio atgaila. O Goncourt’ų premijos žiuri pirmininkas Bernard’as Pivot išvardijo tris priežastis, kodėl Y. Moix romanas negali pretenduoti į premiją: 1) romano antroji dalis yra daug prastesnė už pirmąją, kurioje pasakojama apie patirtas kančias namuose, 2) žiuri nepatinka, kad rašytojo tėvas ir brolis priešinasi knygai, 3) rašytojo jaunystės laikų antisemitizmas.

Rugpjūčio antroje pusėje pasirodęs „Orleanas“ buvo vienas iš 336 prancūzų autorių romanų, kurie turėjo būti išleisti per rudens literatūrinį sezoną, t. y. iki lapkričio, kai pradedamos dalyti literatūros premijos. Tiesa, pernai tokių romanų buvo 381, skaitytojų laukė 188 verstiniai romanai, o pernai jų buvo beveik tiek pat – 186. Žodžiu, 524 romanai turėjo nugulti knygynų lentynose, tačiau tiek galėjo sutalpinti tik du: Paryžiuje ir Lilyje.

Po Marcelio Prousto ženklu

2019-ieji pažymėti ir Marcelio Prousto ženklu: prieš 100 metų jis už ciklo „Prarasto laiko beieškant“ 2-ąjį tomą „Žydinčių merginų šešėlyje“ pelnė Goncourt’ų premiją. Šia proga pasirodė Thierry Laget knyga „Prous­tas, Goncourt’ų premija. Literatūrinis maištas“, kurioje atskleidžiama, kaip ant premijuoto rašytojo išsyk pasipylė purvai, jis kaltintas, kad nebėra jaunas, kad turtingas, nedalyvavo kare ir nerašė, kas dėjosi tranšėjose. Tuo laiku skaitytojų širdis buvo užkariavęs Roland’o Dorgelèso romanas „Mediniai kryžiai“, atskleidęs Pirmojo pasaulinio karo siaubą, ir kaip paguodą rašytojas už šį kūrinį pelnė „Femina“ premiją, o 1929 m. tapo Goncourt’ų akademijos nariu. Beje, šį romaną jau tarpukariu buvo galima skaityti ir lietuviškai.

Dar didesnis netikėtumas – šių metų antroje pusėje į skaitytojų rankas pateko M. Prousto knyga „Paslaptingasis korespondentas ir kitos nepublikuotos novelės“. Tiesą sakant, tos novelės turėjo būti paskelbtos pirmojoje knygoje „Malonumai ir dienos“ (1896), bet nepateko, nes tuomet rašytojas į homoseksualumą žvelgė kaip į tam tikrą prakeiksmą. Tik po M. Prousto mirties tyrinėtojai suvokė, kad „Malonumai ir dienos“ atvėrė kelią į garsųjį romanų ciklą. Dabar knyga įgyja naują perspektyvą, nes ryšys su ciklu tampa dar artimesnis.

Skaitytojus sudomino ir Ricardo Blocho knyga „Prarasto teksto beieškant“. Pasitelkęs „Google“ vertėją autorius išvertė pirmąjį M. Prousto romano „Svano pusėje“ puslapį į 50 kalbų, pradedant afrikanų ir baigiant zulų kalba. Pateiktas vertimas ir į lietuvių kalbą.

Paskui vertimą knygos autorius vėl vertė į prancūzų kalbą – jis tik iš tolo priminė originalųjį tekstą. Toks žaidimas, autoriaus nuomone, turėjo įrodyti, koks skurdus skaitmeninis pasaulis, deja, mūsų kasdieniame gyvenime užimantis vis daugiau vietos.

Michelio Houellebecqo parodija ir Emmos Becker „Viešnamis“

Nors populiariausias nūdienos prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas šį literatūrinį rudens sezoną nieko neišleido, tačiau tapo lengvai atpažįstamu protagonistu Marseliu Kluelbeku Pascalio Fioretto romane „Melatoninas“ (metų pradžioje pasirodė M. Houellebecqo „Serotoninas“). P. Fioretto sukūrė savotišką pastarojo romano parodiją, puikiai atskleidžia Paryžiaus literatūrinio pasaulio kasdienybę ir jo įpročius, politikų ir rašytojų santykius, literatų paklydimus, literatūrinės sėkmės išdaigas...

Tačiau visus labiausiai nustebino Emmos Becker (g. 1988) romanas „Viešnamis“, kurio veiksmas vyksta Berlyne; autorė svarsto, ar iš tikrųjų prostitutės parsidavinėja dėl įvairiausių priežasčių, neturinčių nieko bendra su malonumu, ar joms sunku patirti orgazmą, ar nori, kad kažkas jų glėbyje patirtų orgazmą tam, kad joms būtų ramiau. Kai kurios iš jų prisipažįsta: svarbiausia problema yra ta, jog kūnas vėl išmoktų jausti. Kai kurioms rūpi, kad apie tokią veiklą nesužinotų jų vyrai. Autorė taip pat bando įminti prostitutės Viktorijos paslaptį. Vis dėlto skaitytojas lieka priblokštas sužinojęs, kad romano autorė dvejus metus pati dirbo prostitute Berlyno viešnamyje ir aiškinosi visas jo veiklos peripetijas. Ji romaną dedikavo 2016 m. pagimdytam vaikui ir didžiuojasi, kad „pavyko tapti rašytoja, mylimąja, moterimi, kekše ir motina“. Beje, šis, anot kritikų, hipnotizuojantis romanas pateko ir į galutinę Théophraste’o Renaudot, ir į „Floros“ premijų atranką.

Visi šie literatūrinio pasaulio posūkiai neišvengiamai kreipė svarbiausio įvykio link – literatūros premijų skirstymo.

Už kalėjimo grotų

Lapkričio 4 d. tradiciškai „Drouant’o“ restorane B. Pivot vadovaujama Goncourt’ų premijos žiuri gavo rinkti laureatą iš 4 knygų: Amélie Nothomb „Troškulys“, Jeano-Paulio Dubois „Pasaulyje ne visi žmonės gyvena vienodai“, Jeano-Luco Coatalemo „Sūnaus dalis“ ir Olivier Rolino „Išorinis pasaulis“. Du balsavimo turai pradžiugino P. Dubois – jo romanui teko 6 balsai, A. Nothomb – 4 balsai, nors būtent ji laikyta favorite. Nors 28 metus iš eilės rašytoja pretenduoja pelnyti pagrindinę literatūros premiją (A. Nothomb kasmet prieš premijų skirstymą išleidžia romaną), šiemet viltis ir vėl teko atidėti. Literatūros kritikai išsyk ėmė peikti žiuri sprendimą, nes broliai Goncourt’ai testamentu premiją įpareigojo skirti jaunam rašytojui už geriausią metų romaną, o šiųmečiam laureatui jau 69-eri. Žiuri gali guostis nebent tuo, kad Marguerite Duras premiją pelnė būdama 70-ies...

„Pasaulyje ne visi žmonės gyvena vienodai“ – jau 20-asis P. Dubois romanas, 2004 m. jis už „Prancūziškąjį gyvenimą“ buvo pelnęs „Femina“ premiją.

Premijuoto romano veiksmas plėtojamas Monrea­lio kalėjime, į kurį prieš 2 metus pateko pasakotojas ir protagonistas Polis Hansenas už nusikaltimą, apie kurį skaitytojas sužino tik romano pabaigoje. Jis atsiduria vienoje kameroje su žudiku Patriku Hortonu, kuris vis grasina pasakotoją suplėšyti į gabalus. Vis dėlto Polis, mokantis išklausyti Patriko skundus, sugeba jį prisijaukinti, tuo labiau kad šis baisiai bijo žiurkių ir kirptis. Polis vienintelis pasakoja savo šeimos istoriją, tačiau į ją įterpiami epizodai iš kalėjimo.

Šis romanas yra tradiciškesnio pasakojimo, struktūros, kur svarbiausias dėmesys skiriamas intrigai. Gal kiek gaivos romanui teikia mintys apie žmogaus gyvenimą ir sąjungą su gamta, taip pat gamtos vaizdai, su kuriais yra tarsi suaugusi Polio bičiulė Vinona. Bet jis nėra toks įspūdingas kaip 2013 m. šios premijos laureato Pierre’o Lemaitre’o romanas „Iki pasimatymo ten aukštai“ (ką tik išleido „Alma littera“, vertė Pranas Bieliauskas) ar 2015 m. Mathiaso Enard’o „Kompasas“.

Snieginio leopardo pėdsakais

Tą pačią dieną tame pačiame „Drouant’o“ restorane, jau paskelbus Goncourt’ų laureatą, sprendimą pagarsino ir Théophraste’o Renaudot premijos žiuri, kuriai pirmininkavo rašytojas Patrickas Bessonas. Į šią premiją pretendavo E. Becker „Viešnamis“, J.-L. Coa­talemo „Sūnaus dalis“, Victorios Mas „Pamišėlių pokylis“, Abdourahmano Ali Waberi’o „Kodėl tu šoki vaikščiodamas?“ ir Jeano-Noëlio Orengo „Raudonosios džiung­lės“. Tačiau antrus metus iš eilės premija skiriama kūriniui, kurio nėra tarp pretendentų. Šįsyk ji atiteko 47-erių Sylvainui Tessonui už kelionių knygą „Snieginis leopardas“. Jai atiteko 6 žiuri komisijos balsai, po 2 balsus gavo A. A. Waberi knyga ir J.-L. Coatalemo romanas. Laureatas prisipažino: „Jaučiuosi it triušis, ištrauktas iš skrybėlės...“

 

 

Ne tik premijuotasis kūrinys, bet ir kitos S. Tessono knygos susijusios su kelionėmis. 2011 m. jis pelnė Médicis premiją už esė knygą „Sibiro miškuose“. 2015 m. pasirodė knyga „Berezina“, kurioje aprašo motociklu su lopšiu pakartotą Napoleono kelią. Kelionei per Lietuvą skirtas vienas knygos skyrius „Iš Vilniaus į Augustavą“. Jis, turėdamas geografo išsilavinimą, yra surengęs begalę kelionių: apkeliavo Himalajus, Kazachstaną, Uzbekiją, iš Sibiro pėsčiomis nuėjo į Indiją norėdamas pakartoti pabėgėlių iš gulago kelią.

 

 

Premijuotoje knygoje rašytojas pasakoja, kaip drauge su garsiu gyvūnų pasaulio fotografu Vincent’u Munier ir dar dviem pagalbininkais leidžiasi į Tibetą, kur Vincent’as nori nufotografuoti snieginį leo­pardą, nes jų pasaulyje likę tik apie 5 tūkst. Šie gyvūnai gyvena 5 tūkst. m aukštyje, be galo baikštūs, tad išvysti ir nufotografuoti – nepaprastai sunku. Laukimo valandos tykant snieginio leopardo tampa rašytojui dingstimi apmąstyti žmogaus ir gamtos santykį. Jis supranta, kad čia pateko į savotiškas vaišes, kur gali stebėti pasaulį, apie kurio buvimą net neįtarė; aptaria civilizuoto pasaulio tuštybę, kuriai priešpriešina amžinybe dvelkiančias akimirkas gamtoje. Knygoje pasitinka nesudėtingas pasakojimas, lydimas filosofinės įžvalgos, kultūrinės asociacijos, kupinas tam tik­ro poe­tinio skambesio... Šiais laikais tokios knygos lengvai randa savo skaitytoją, tai liudija ir faktas: per 4 savaites buvo parduota 60 tūkst. egzempliorių, ir leidėjas pasirūpino antru tiražu – 150 tūkst. egzemp­liorių.

Renaudot esė premija atiteko rico Neuhoffo knygai „(Be galo) brangus prancūzų kinas“, kurioje autorius aptaria katastrofišką dabartinio prancūzų kino situaciją ir su nostalgija prisimena XX a. 8 dešimt­mečio prancūzų kino kūrėjus. Renaudot premija už kišeninio formato knygą skirta Jonathanui Littellui už romaną „Sena istorija. Nauja versija“. Joje pateikiamos 7 vienos istorijos apie plaukiką versijos.

Kur veda kelionės

Lapkričio 5 d. „Femina“ premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys ir kuriai vadovauja rašytoja Camille Laurens, vėl pirmenybę atidavė vyrui (per pastaruosius 20 metų šią premiją gavo tik 5 moterys) – rašytojui Sylvainui Prudhomme’ui už romaną „Bekeliaujant“. Žiuri teko rinktis iš tokių autorių: laureato, Dominique Barbéris „Sekmadienio Vil d’Avrė“, Michaelo Ferrier „Žodžių loto“, Luco Lango „Pagundos“, Alexio Ra­gougneau „Opus 77“ ir Monicos Sabolo „Edeno“.

„Bekeliaujant“ – jau aštuntas S. Prudhomme’o romanas. Jame pasakojama apie rašytoją Sašą, kuriam netrukus sukaks 40, jis vis dar viengungis, bet pagaliau nusprendžia palikti Paryžių ir persikelti į nedidelį Pietryčių Prancūzijos miestelį V. (jo tikrasis pavadinimas romane taip ir neatskleidžiamas), kur tikisi pradėti naują gyvenimą, išsaugoti vienatvę ir tam tikra prasme atgimti, nes išgyvena vidurio amžiaus krizę...

Kūrinio pabaiga visiškai netikėta. Pasakojimas plaukia sklandžiai, tarsi banguoja kurdamas savotišką impresionistinę nuotaiką ir netikėtą skambesį.

„Femina“ premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko ispanų rašytojui Manueliui Vilasui už romaną „Ordesa“, kuriame jis pasakoja liūdną savo šeimos istoriją Franco valdymo metais. Be to, šiais metais specialia premija už viso gyvenimo kūrybą buvo pagerbta airių rašytoja Edna O’Brien. Taip sutapo, kad šiemet prancūzų kalba pasirodė jos romanas „Mergina“. „Femina“ premija, skiriama už esė, atiteko Emmanuelle Lambert knygai „Pašėlęs Giono“, kurioje tyrinėjamas prancūzų rašytojo Giono gyvenimas ir kūryba.

 

 

Kas slypi už medžioklės

Lapkričio 8 d. dėl Médicis premijos rungėsi Santiago H. Amigorenos romanas „Vidinis getas“, Brigitte Giraud „Drąsos diena“, Claudie Hunzinger „Didieji elniai“, Victoro Jestino „Karštis“, Guillaume’o Lavenant’o „Guvernantės elgesio taisyklės“, L. Lango „Pagunda“, Vincent’o Message’o „Kora, įtraukta į verpetą“ ir Christine Montalbetti „Mano pramotė Žuvis“. Po trijų balsavimo turų premija atiteko 63-ejų L. Langui, pelniusiam 7 balsus, po balsą gavo Santiago H. Amigorena, Brigitte Dubois ir Ch. Montalbetti.

„Pagundoje“ autorius atskleidžia protagonisto 56-erių chirurgo Fransua Rėjaus klajones po fizinę tik­rovę ir po vidinį pasaulį, kuriame pinasi prisiminimai, peizažai ir veidai. Romano pradžioje Fransua išsiruošia į medžioklę ir, išvydęs 16-os ragų elnią, pirmą sykį gyvenime prašauna, nes suvirpa ranka, pataiko tik į šlaunį. Fransua nusprendžia ne pribaigti elnią, bet išgydyti... Vis dėlto, autoriaus nuomone, svarbiausia – nepasiduoti nevilčiai. Neviltis lieka tik pagunda. Bet įveikta. Tokia yra Fransua pamoka sau ir skaitytojui. Romanas kupinas vaizdų, garsų ir kvapų, bet dar įspūdingesnė jo apokaliptinė nuotaika, šeimos romaną paverčianti metafiziniu romanu.

Médicis premija užsienio rašytojui teko islandei Auður Avai Ólafsdóttir už romaną „Mis Islandija“, nukeliantį į XX a. 7 dešimtmetį ir pasakojantį apie jauną moterį Heklą, kuri palieka tėvų ūkį ir iškeliauja į Reikjaviką, nes jos tikslas – tapti rašytoja. Médicis premija už esė įteikta aktorei Bulle Ogier ir jos bend­raautorei Anne Diatkine už knygą „Aš užmiršau“, kurioje aktorė prisimena savo gyvenimo peripetijas ir sutiktus žmones.

#MeToo aidai

Lapkričio 13 d. skirta paskutinioji iš garbingiausių – „Interallié“ – premija, atitekusi Karine Tuil už vienuoliktą romaną „Žmogiškieji dalykai“. Ji po pirmo turo nurungė du varžovus – Olivier Frébourg’o „Kur žengia sūnūs?“ ir Bruno de Cessole’io romaną „Paskutinio žmogaus sala“. Įdomu, kad žiuri turėjo paskelbti sprendimą „Lasserre’o“ restorane 13 val., tačiau 12 val. 34 min. tviteryje pasirodė žinutė: „Karine Tuil, „Interallié“ premija po pirmojo balsavimo rato.“ Išsyk imtasi ieškoti kurmio. Visi galvojo, kad nagus prikišo Gallimard’o leidykla, išleidusi laureatės romaną, tačiau, išaiškėjo, ji čia niekuo dėta. Matyt, tokį žingsnį žengė kažkas iš žiuri. Buvo nuspręsta ateityje iš jos narių laikinai paimti mobiliuosius telefonus.

 

 

„Žmogiškuosiuose dalykuose“ pristatoma įtakinga Farelių šeima. Žanas yra politikos žurnalistas, televizijoje skelbiantis savo prognozes, jo žmona Klerė garsėja kaip arši feministė. Bet Žanas gyvena dvigubą gyvenimą su Fransuaza, vis žada ją vesti, tačiau pažado netęsi ne tiek iš meilės žmonai, kiek norėdamas užtikrinti ramų gyvenimą sūnui Aleksandrui, studijuojančiam Stenfordo universitete... Klerė palieka Žaną ir ima gyventi su Adanu. Tačiau šio dukra Mila viename studentų vakarėlyje, kur vartotas alkoholis ir narkotikai, sutinka Aleksandrą. Po vakarėlio Mila pareiškia, kad Aleksandras siekė ją išprievartauti. Ima griūti ne tik Aleksandro, bet ir Žano bei Klerės gyvenimai... Autorė nepalaiko nei Aleksandro, nei Milos, keldama įtampą skaitytojams.

Taigi išdalytos svarbiausios literatūros premijos. Labiausiai pasisekė Gallimard’o leidyklai, pelniusiai 3 iš 5 garbingiausių premijų. Bet šis faktas dar negarantuoja, kad po daugelio metų premijuotos knygos domins skaitytojus. Prancūzijoje ir anksčiau kildavo klausimas, kas svarbiau – romano meninė vertė ar populiarumas. Tad premijos tam tikra prasme yra ir sėkmės dalykas. Bent jau Gon­court’ų premijos žiuri nepaisė gerokai didesnio A. Nothomb pasisekimo už J.-P. Dubois tarp skaitytojų. Tačiau galutinį nuosprendį paskelbs tik Laikas. Šiandien dar niekas negali pasakyti, koks jis bus.