Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo (su dedikacija Fechteriui)

„Cornelia buvo savo epochos kūdikis: modernią ekspresionistinę meno kryptį pasirinkusi ne tik kaip meninę išraiškos priemonę, bet ir kaip egzistencinę filosofiją, ji visiškai atitiko vokiškojo ekspresionizmo liniją, kurioje asmuo kaip kūrėjas suvokia savo vienišumą ir atskirtį, nesugebėjimą išspręsti visuomenės problemų, o nerimas ir vidiniai prieštaravimai perkeliami į kūrinius deformuotomis, lūžtančiomis linijomis, grubiai stilizuotomis formomis, apnuoginant meno kūrinį, kartu ir save patį. Kankinančias emocijas atspindinčią realybę, vidinį šauksmą Cornelia perteikia lakoniškomis grafikos priemonėmis: vien neramiomis linijomis, energingais štrichais, šviesotamsa ir monochromine juoda ir balta palete. Spalvomis ji negražina tikrovės.

Karas atskleidžia visuomenės piktžaizdes: Vilniaus gatves užplūsta elgetos, luošiai ir prostitutės. Atstumtieji ir nuodėmingieji tampa Cornelios kūrinių herojais (pvz., 1917 m. litografijoje be pavadinimo su autorės įrašytu komentaru: „Jūs, kurios naktimis išeinate į gatves"). 1915–1917 m. visomis prasmėmis patys intensyviausi Cornelios gyvenime: ji atsidavusi slaugo sužeistus kareivius, laisvu laiku kuria, išgyvena stiprią ir užgintą meilę, netikėtai atranda poreikį domėtis Vilniaus žydų gyvenimu ir judaizmu, ieško savo dvasinių žydiškų šaknų (Cornelios senelė iš tėvo pusės buvo žydė). Viskas vyksta „Tolimajame Rytų fronte", miškingose Vilniaus Antakalnio kalvose, jaunosios ekspresionistės vaizduotės sutaurintose skurdžiose miesto gatvelėse, glaudžiančiose būrius išmaldos prašančių žmonių, daugiausia žydų, kurie neturi ko valgyti, bet garsiai skaito Talmudą. 1917 m. Cornelia Vilniuje eksponuoja savo kūrinius kartu su kitais vadinamojo Oberosto menininkais." (Ieva Šadzevičienė)

Apie C. Gurlitt skaitykite čia