Lapkričio 23 d. Bažnytinio paveldo muziejuje, Vilniuje, atidaryta paroda „Corpisanti: Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“, grįsta Ruth Sargent Noyes ir Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės 2018–2022 m. tyrimais. Parodos dėmesio centre – Valkininkų šv. Bonifaco ir Buivydžių šv. Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais dviem Lietuvoje išlikusiais corpisanti fenomeno atvejais. Paroda veiks iki 2023 m. vasario 15-osios.

 

Buivydžių šv. Florijono relikvija-skulptūra

 

It. corpisanti – šventieji kūnai, t. y. šventųjų palaikai, dėl asmens šventumo įgiję svarbų viso kūno relikvijos statusą. Šis reiškinys prasidėjo 1578 m., kai Romoje, vynuogynuose netoli Via Salaria, buvo atkasti iki tol nežinomi senųjų katakombų plotai: iš pradžių jordaniečių, o netrukus ir Priscilos katakombos. To meto katalikiškoje Romos visuomenėje šis atradimas nuvilnijo kaip didis įvykis. Manyta, jog katakombose palaidoti II–V a. krikščionys, persekioti ir nužudyti, nes neatsižadėjo Kristaus net kankinami, savo narsos ir tvirtumo pavyzdžiu prisidėję prie krikščionybės plitimo pasaulyje. Reikšminga buvo ir aplinkybė, kad „šventumo kasyklos“ atsivėrė netrukus po Tridento susirinkimo (1545–1563), kuriame aptarti įvairūs katalikiškosios tapatybės klausimai. Susirinkime aptartas relikvijų ir šventųjų gerbimas, kurį reformatai lygino su stabmeldiškomis praktikomis ir teigė, kad pagrindo tokiam elgesiui Šventajame Rašte nėra. XVI a. viduryje, per Valstiečių ir Šmalkaldeno karus Vokietijoje, pasitaikė net tokių atvejų, kai relikvijos aktyviai naikintos. Tridento susirinkime nutarta, kad gerbti šventųjų relikvijas yra „gera ir naudinga“, nes „per jas Dievas suteikia žmonėms daug malonių“, įtvirtinta, jog „gerbtini yra šventi kūnai šventųjų kankinių ir kitų, dabar su Kristumi gyvenančių, kurių kūnai buvo gyvieji Kristaus nariai ir Šventosios Dvasios šventovė ir kurie bus Jo prikelti amžinajam gyvenimui“. Tad naujų katakombų atradimas 1578 m., anot S. Maslauskaitės-Mažylienės, buvo sutiktas kaip „liudijimas, kad Romos bažnyčia stovi ant pirmųjų amžių kankinių kaulų“; palaikai imti kelti iš katakombų, kad viso pasaulio tikintieji galėtų juos gerbti kaip relikvijas.

 

Šv. Bonifaco relikvija-skulptūra iš Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios

 

XVI–XVII a. iš katakombų šventųjų relikvijos pasklido po visą pasaulį. Viso skeleto relikvijos buvo laikomos itin reikšmingomis (insignes), mat, remiantis dar III a. popiežiaus Felikso I įsaku, Mišios turi būti švenčiamos „virš kankinių kapų“, tarsi jie būtų fizinės ir dvasinės Bažnyčios pamatas, šventojo kūno buvimas altoriuje teikė pastatui ypatingą sakralumo statusą. Nuo Romos nutolusiose parapijose esant dideliam poreikiui turėti šventojo kūną ar mažesnę relikviją ir Bažnyčios veikėjams ar įtakingoms didikų šeimoms prašant, iš katakombų iškelti palaikai gaudavo krikščioniškus vardus, relikvijų autentiškumą patvirtinančius dokumentus, būdavo dedami į medines užantspauduojamas dėžes ir išsiunčiami. Tuomet gautus ir vyskupo patikrintus karstus vietos meistrai parengdavo įspūdingoms iškilmėms. Po relikvijų įnešimo iškilmių, vietinės svarbos įvykio, tikintieji altoriuose išvysdavo katakombų šventuosius visa barokine didybe ir spindesiu: ramiai besiilsinčiųjų pozomis, karūnuotus diademomis ar vainikais, apvilktus iš prabangių audinių siūdintais drabužiais, išpuoštus brangakmeniais, kurie neretai žvilgėdavo ir kaukolių akiduobėse, laikančius įvairius savo kankinystės simbolius. Reginys bylojo apie kankinio pergalę, iškovotą įveikus savo kūno silpnybę, kai nepabūgo kankinimų, mirties ir neišsižadėjo Kristaus, taip pelnydamas amžiną gyvenimą Dangaus karalystėje.

 

Šv. Bonifaco relikvija-skulptūra iš Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios

 

XVIII a. viduryje prasidėjo antroji katakombų šventųjų relikvijų banga – išsivystė parodoje pristatomas corpisanti relikvijos-skulptūros tipas. Tuo metu Romos katakombose integralių viso kūno palaikų mažėjo, o pasaulinis poreikis turėti viso kūno relikvijas išliko, todėl specializuotose Romos dirbtuvėse pradėtos gaminti „viso kūno“ relikvijos: iš katakombų būdavo renkami paskiri palaikų fragmentai, kurie paskui sutvirtinti viela ir inkorporuoti į žmogaus pavidalo skulptūras, suformuotas iš vaško, popieriaus, audinių ar kt. medžiagų; tokios relikvijos-skulptūros būdavo apvelkamos, papuošiamos, sumodeliuojamos lyg trimis ketvirčiais pasisukę miegantieji ir antspauduotose dėžėse siunčiamos užsakovams su autentiškumo liudijimais. Kadangi jų gamyba telkėsi viename centre – Romoje, bendrieji bruožai leidžia atpažinti ir tam pačiam reiškiniui priskirti corpisanti relikvijas-skulptūras, gabentas į Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Vokietiją, Kanadą, Meksiką ar kitus kraštus. Būta dviejų pagrindinių tipų: corpisanti, vaizduojančių pergalingą Kristaus karį (Miles Christi), persekiojimų laikais į krikščionybę atsivertusį ir už tai mirusį Romos kareivį, arba Kristaus sužadėtinę (Sponsa Christi), mergelę kankinę, atsisakiusią tekėti už kito jaunikio nei dvasiškasis sužadėtinis Kristus. Kristaus kariai paprastai būdavo apvilkti Romos kario drabužiais, Kristaus sužadėtinės – baltais apdarais, visi vainikuoti pergalės vainikais, rankose kankinystės simboliai – palmės šakeles, kalavijus, šalimais – pralietojo kraujo ampulė. Jų kūnai būdavo įtaisomi stikliniuose karstuose, tarsi gulėtų ant minkštų priegalvių.

 

Šv. Florijono relikvija-skulptūra iš Buivydžių Šv. Florijono (Radziševskių) koplyčios

 

Šiam, antrajam, katakombų šventųjų relikvijų tipui priklauso Valkininkų šv. Bonifacas ir Buivydžių šv. Florijonas, XVIII a. antroje pusėje pasiekę Lietuvos žemes. Kaip ir kituose pasaulio kraštuose, katakombų relikvijų atsigabenimu į Lietuvą rūpinosi Bažnyčios atstovai arba didikai, siekę per katalikybę stiprinti ryšius su amžinuoju miestu Roma. Ne mažiau buvo svarbu aprūpinti savo parapijas ar šeimas šventaisiais užtarėjais, sutelkti vietinius pamaldumo centrus. Nors viso kūno relikvijos gabentos jau nuo XVI a. pradžios, tačiau iki mūsų dienų pirmojo tipo relikvijų pavyzdžių neišliko, o tai, ką turime, priklauso XVIII a. corpisanti tradicijai. Šv. Bonifaco relikviją-skulptūrą, kurios karkasą sudaro iš Šv. Agnietės katakombų išimtų palaikų fragmentai, 1766 m. į Valkininkų Pranciškonų bažnyčios Loreto koplyčią iškilmingai atgabeno Lietuvos pranciškonų provincijos provincijolas Antanas Bonaventūra Bujalskis. Šis atvejis – ankstyviausias iš žinomų Lietuvoje ir, kaip teigia R. Sargent Noyes, vienas ankstyviausių išlikusių pavyzdžių net pasaulio mastu. Antras mūsų dienas pasiekęs atvejis – šv. Florijono corposanto – į Lietuvą pateko apie 1794 m. Bžostovskių giminės iniciatyva. Radziševskiai-Bžostovskiai nuo XVII a. valdė miškingą Buivydžių miestelį, kuriame iniciavo Šv. Jurgio bažnyčios statybą, pasistatydino rūmus ir neįprastos – keturšonės – piramidės formos koplyčią, tapusią giminės mauzoliejumi. Būtent šioje koplyčioje atsidūrė šv. Florijono relikvija-skulptūra, davusi koplyčiai dabartinį vardą. Įstabu, kad, nepaisant istorinių neramumų, dėl kurių XIX–XX a. dingo diduma Lietuvoje turėtų viso kūno relikvijų ir relikvijų-skulptūrų, šv. Florijono ir šv. Bonifaco corpisanti išsilaikė. Šv. Florijono karstelis su relikvija-skulptūra tebestovi Buivydžių koplytėlėje, o šv. Bonifacą, nors ir pakeitusį vietą po 1945 m., kai pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią susprogdino atsitraukiantys naciai, vis dar galima išvysti Valkininkų bažnyčioje.

 

Šv. Florijono relikvija-skulptūra Buivydžių Šv. Florijono (Radziševskių) koplyčioje

 

Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ supažindina su ritualiniu relikvijų perkėlimu (translatio) į Valkininkų ir Buivydžių bažnyčias, simboline-religine plotme, istorine aplinka ir meniniais bruožais. Eksponuojami rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, palaikų rentgeno tyrimai, pateikiami ir kiti geografiškai artimi atvejai apie sunaikintas, dingusias arba už šalies ribų išlikusias tokio tipo relikvijas, patvirtinančias mūsų kraštus pasiekusį fenomeną. Taip pat siekiama paskatinti susimąstyti apie pačią relikvijos sąvoką, jos istorinę svarbą katalikiškoje doktrinoje ir aktualumą dabar, raginama užduoti nepatogius, rūpimus klausimus ir naujai pažvelgti į paslaptingą, pačias krikščionybės šaknis siekiantį reiškinį.