Gegužės 19 d. Čiurlionio namuose Vilniuje Kompozitorių sąjungos muzikologų sekcija apdovanojo geriausius 2013 m. muzikologijos darbus.

Premijos teikiamos už darbus mokslinės muzikologijos srityse, taip pat už Lietuvos muzikinės kultūros tyrinėjimą ir populiarinimą. Premijų steigėjai – Lietuvos kompozitorių sąjunga, skirianti Onos Narbutienės premiją, ir Vytauto Landsbergio fondas.

2013 m. muzikologų darbus vertino 8 ekspertų komisija: Jūratė Gustaitė (pirmininkė), Edmundas Gedgaudas, Jonas Bruveris, Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, Vytautė Markeliūnienė, Austė Nakienė, Živilė Stonytė-Tamaševičienė ir Jūratė Katinaitė.

Onos Narbutienės premija apdovanotos Jūratė Vyliūtė ir Gaila Kirdienė už knygą „Lietuviai ir muzika Sibire", Vytauto Landsbergio premija paskirta Rimai Povilionienei už studiją „Musica mathematica. Tradicijos ir inovacijos šiuolaikinėje muzikoje". Kompozitorių sąjungos įkurta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio premija apdovanotas kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas už LRT „Klasikos" radijo laidų ciklus „Čiurlionio metai" ir „Bacevičiaus laikai".

Veikalas „Lietuviai ir muzika Sibire" LM jau buvo pristatytas. Siūlome kitų dviejų premijuotų kūrinių laudacijas.

Šiandien man ypač džiugu tarti laudacijos žodžius Rimai Povilionienei, kuri savo daugiau nei dešimtmetį trukusius muzikologinius tyrinėjimus įprasmino skambia gaida – moksline studija „Musica mathematica tradicijos ir inovacijos šiuolaikinėje muzikoje". Organiškos kūrinio visumos (pasak Josepho Kermano) paieškos Rimos Povilionienės tyrinėjimus pasuko dar aštresniu kampu – čia gvildenama dar antikoje suformuotos muzikos, kaip kosmoso sąrangos dėsningumų, atitikmenys. Ir kosmosas, išvertus iš graikų kalbos, čia traktuojamas kaip kūrinio tvarka", pavaldi išgrynintam matematikos mokslui ir atvirkščiai, matematikos formulėmis grindžiamos XXI a. kompiuterinio komponavimo praktikos atveria naują požiūrį į kūrinį, kai pirmiausia iškeliamas programuotojo (ir tik vėliau kompozitoriaus) vaidmuo. Taigi R. Povilionienės monografija, tapusi puikiu šiais laikais itin populiaraus interdiscipliniškumo pavyzdžiu, man asmeniškai pirmiausia sukėlė labirinto, kurį sukuria dvi M –­ muzikos ir matematikos – sankirtos. Tačiau kartą patekus į labirinto spąstus ir ypač į tokio intriguojančio labirinto spąstus, neišvengiamai atsiranda smalsumas, vedamas azartiško noro įveikti ir perprasti visas (arba bent jau kelias) labirinto posūkiuose slypinčias dvigubos „M" paslaptis. Turbūt simboliška, kad pasmalsavusi, kokias gi prasmes galėtų atskleisti šios dienos, t. y. 2014 m. gegužės 19 d. data, gavau manajam labirinto įvaizdžiui puikiai atliepiančią prasmę. Pasirinkusi bene paprasčiausią R. Povilionienės monografijoje minimą J. S. Bacho naudotą natūralios eilės skaitmeninę abėcėlę (kai 1 –­ tai A, 2 – B ir iki 24 –­ Z), gavau, jog šiandienės datos raidinis atitikmuo yra „voet", kas išvertus iš olandų kalbos reiškia „pėdą". Žinant, kad žmogaus pėda sudaryta iš 26 kaulų, ir šį skaičių suprastinus iki pirminio, t. y. sudėjus abu dėmenis, gauname skaičių 8. O antikos laikais 8 reiškė „kosmoso darną ir harmoniją" (p. 220). Taigi vėl neišvengiamai grįžtame į pradinį tašką... R. Povilionienės monografijoje pateikiama turbūt visa įmanoma muzikos ir matematikos sankirtų panorama. Pirmajame skyriuje „Musica mathematica tradicijos restrospektyva" preciziškai atskleidžiamos pitagoriškosios universalios muzikos ir matematikos ryšių sklaidos atodangos bei pateikiamos įvairiaprasmės muzikos ir matematikos sąveikos semantinės interpretacijos (nuo kabalos ir sakraliosios numerologijos iki skaitmeninių abėcėlių kodų prasmių). Ši konstruktyviųjų matematinių technikų ir semantikos dichotomija tapo atspirties tašku antrajame knygos skyriuje („Matematinių technikų revoliucija XX–XXI a. muzikos kompozicijose") analizuojant daugybę XX–XXI a. muzikos kompozicijų. Konstruktyvusis muzikos pradas identifikuojamas O. Messiaeno, S. Dikčiūtės, S. Reicho, S. Thiele, J. Cage'o, K. Stockhauseno ir kt. kompozitorių kūriniuose.

Kosmologiniai skaičių kodai, magiškojo kvadrato simboliai, sakraliųjų ir individualių skaičių prasmių semantikos įtaigiai interpretuojamos T. Johnsono, Š. Nako, D. Smirnovo, B. Kutavičiaus ir daugelio kitų kompozicijose.

Ištyrinėjusi „matematikos muzikoje" aspektą trečiojoje monografijos dalyje („Matematinių technikų inovacijos XX–XXI a. muzikoje"), R. Povilionienė imasi aktualaus XX a. pab.–XXI a. pr. rakurso – „muzika matematikoje". Čia autorė drąsiai skaitytoją įveda į šiuolaikinės matematikos teorijų labirintą ir atskleidžia stochastinės muzikos praktikas, Markovo grandinės, chaoso, tikimybių teorijos įtakas muzikos komponavimo procesui, fraktalų geometrijos analogus muzikos kompozicijų struktūrose, algoritminių procesų taikymą šiuolaikinėje muzikoje bei prototipinius grafikos modelius, kurie tapo struktūriniu kūrinio komponavimo įrankiu ir pan.

Šis apdovanojimas yra teikiamas už fundamentalius tyrimus. Fundamentalūs tiksliųjų mokslų tyrimų rezultatai paprastai nepalieka erdvės atsitiktinumams. Rimos Povilionienės monografijoje „Musica mathematica tradicijos ir inovacijos šiuolaikinėje muzikoje" atskleisti matematinių procesų dėsningumai ir semantinių pras­mių horizontai muzikos kūriniuose nevalingai priverčia patikėti, kad visi muzikiniai procesai turi savo logiką ir skaitmeninę išraišką. Belieka iš dalies sutikti su Leibnizo ištartais žodžiais, kad „muzika yra nesąmoningai skaičiuojančios sielos slėpiningos pratybos"; belieka tik liudyti, kad muzika –­­ tai sąmoningai arba nesąmoningai, bet vis tiek skaičiuojančios sielos pratybos.