Berlyno elektronika Vilniuje

 

Nilsas Frahmas. Karolio Bingelio nuotrauka. 

 

Vilnius. Spalis. „Gaida“. Vienas geriausių man žinomų šiuolaikinės muzikos festivalių. Vien dėl jo galima atvykti į Vilnių vėlyvą rudenį. Nilsas Frahmas. Naktinis koncertas. Vokiška sekvencerinė elektronika Filharmonijoje. Ši muzika man Vokietiją apibūdina daug labiau nei šlageris ar „Deutschrap“. Čia Bacho kontrapunktas susitinka su Berlyno mokyklos sekvencerių muzika ir „Kraftwerk“ motorika. Patyrusiam klausytojui čia paprastai būna nedaug staigmenų. Tačiau sunku atsisakyti malonumo nuplaukti ant besikartojančios garso bangos kažkur toli. Frahmo koncertas Vilniuje iš po mano kompleksų ir kasdienybės kiauto ištraukė melancholiją, nostalgiją ir dar šį tą. Šį tą nenusakoma, ką žino Carla Bley ir Ryuichi Sakamoto.

Užprogramuota stiklo armonika įtraukia į transą. Labai pamalonino, kad scenoje neišvydau beveik visuose elekt­roniniuose pasirodymuose būtino „laptopo“. Šamanas Frahmas atlieka savo „сasual-ritual“ naudodamasis moduliniais sintezatoriais ir sekvenceriais: „Fender Rhodes“, „Roland“, „Mini-Moog“. Elektroninė muzika, kuriama gyvai, be kompiuterio – kūniška, chtoniška, tikra. Tai analoginės elektronikos magija. Frahmas sujungė Berlyno ir Diuseldorfo elektroninės muzikos tradicijas su Hamburgo ilgesiu. Vokiškoji elektroninė muzika jau savaime yra tradicija. Net patys originaliausi jos atstovai remiasi į milžinų pečius. Frahmo muzikoje Klauso Schulze’s garsinės erdvės susitinka su Keitho Jarretto meistriškumu. Nes jis ne tik eksperimentuojantis muzikantas, bet ir puikus pianistas. 

Iš pradžių atrodė, kad nesunku įsivaizduoti, ką Frahmas gros, remiantis jo albumais – ypač neseniai išleistu koncertiniu „Tripping with Nils Frahm“ arba ambientiniu „Music for Animals“. Tačiau nuspėjama tapo nenuspėjama. Frahmas Vilniaus filharmonijoje skambėjo šviežiau ir įdomiau nei studijos albumuose. Kaip ir turėtų būti gerame koncerte. Improvizacijos drama, kontroliuojama muzikanto, priartino jį prie laisvojo džiazo.

Dialogas su auditorija. Mėgėjišką klausytojų chorą kompozitorius paverčia dangiškomis harmonijomis, išlaisvinančiomis rudenišką egzistenciją. Melomano atmintyje pažadinamos šios muzikos ištakos: nuo Göttschingo ir Froese’s proto New Age kadencijų, kosminių Stearnso ir Roacho harmonijų iki „Warp“ IDM „bažnyčios“ garsinių „mišių“. Žinoma, galima be galo lyginti ir ieškoti ištakų. Žinoma, kad Frahmo skambesys dera su Hilmarsono, Arnaldso ir Johanssono šiaurietiškuoju minimalizmu. Tačiau koncerte visa tai nebuvo svarbu. Ir nesvarbu tekstui. Tekstui svarbu, kad autorius permiegotų su savo mintimis.

Rytas po koncerto. Keliauju tarp rudeninių kalvų netoli Vilniaus į Nostalgiją, klausydamasis Frahmo įrašų. XIX a. pradžioje Prancūzijoje nostalgija buvo laikoma nežinoma liga, išgydoma pakeitus vietą arba grįžus namo po ilgos kelionės. Sintezatoriaus arpeggio, džeržgiantis repetityvinis fortepijonas ir laužytas ritmas tempia gilyn. Aš grįžtu namo. Vakaras, Berlynas, ankstyva vakarienė vietnamietiškoje užkandinėje. Po Kudamą besibastančios minios. Berlyne, kur Cluster ar Rodelius yra savaime suprantamas dalykas, Frahmo vakaras Vilniuje jau savaime atrodo legenda, Čiurlionio pasaka, kažkas tokio tolimo ir šilto, kaip vaikystės prisiminimas, artimas ir tolimas tuo pačiu metu.

Tokia ši sintezatoriaus polifonija, skambanti su strobo šviesomis Filharmonijos klasikinėje salėje, yra įrašyta į pilkąsias mano atminties ląsteles. Ir, nepaisant trumpalaikės laimės, dabar, artėjant nuo Berlyno prie Jutlandijos tarpmarių, jaučiu savotišką tuštumą, kurią paliko šis koncertas. Tuštumą tyrėjo, ieškančio atsakymo, kurio dar nepavyko rasti. Gal tai potvynio, išsklaidžiusio jachtas gatvėse netoli mano namų Šlėzvige, tuštuma? Frahmo muzika, potvynis auštant, melancholiško ambiento tuštuma. Tuštuma gali būti užpildyta garsu, garsas gali būti užpildytas tuštuma. Ir to vis tiek neužteks. Kaip nostalgijos ateičiai, kuri niekada neįvyks.

 

 

Romanas Shiroukhovas – archeologas, melomanas, poetas, eseistas, užaugo Karaliaučiuje, gyveno Lietuvoje – 2013–2017 m. buvo Klaipėdos ir Vilniaus universitetų mokslinis darbuotojas, šiuo metu – Šlėzvigo-Holšteino Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro bendradarbis.