Milda Arčikauskaitė. „Vilnius Jazz 2019“ iš pirmos eilės

Kabala vis dar kaitina žmonių širdis. Džiazas – irgi.

Spalio 16–20 d. vyko 32-asis „Vilnius Jazz“ festivalis. Kiek daug muzikantų, kiek daug džiazo svečių! Prancūzija, Portugalija, Vokietija, Belgija, Izraelis, Norvegija, Latvija, Nyderlandai ir, žinoma, JAV – visi tilpo mūsų mažoj šalyje, romantiškajame Lietuvos rusų dramos teatre! O klausytojai? Kai kurie avangardinės muzikos mylėtojai apsilankė keturiuose koncertuose, kiti skyrė šiam socialiniam reiškiniui vieną vakarą, buvo ir tokių, kurie atlaikė visų penkių vakarų gyvos muzikos ir bendravimo krūvį – gėrė kiekvieną garsą, lingavo į taktą, fotografavosi su garsenybėmis, pirko kompaktinius diskus ir vinilus, rinko autografus, vertino, balsavo, dalijosi nuomonėmis ir emocijomis, aktyviai plojo, aršiai diskutavo, kartais trumpam nusigąsdavo ar net įsižeisdavo, priimdavo asmeniškai, o ilgainiui štai ir vėl bandydavo pateisinti kai kurias scenos monstrų kūrybines išraiškas ir gal net išpuolius. Kodėl šių metų festivalis toks ilgas? Direktorius ir organizatorius Antanas Gustys sako: „Negalvoju, daug tai ar mažai, tiesiog darau, kad būtų gerai.“ Festivalis išties geras, festivalis gyvas! Profsąjungų kultūros rūmai pavirto į miltus, tačiau laisvasis džiazas gyvena toliau.

Vienas didžiausių avangardinio džiazo muzikantų Marshallas Allenas – saksofonistas ir „Sun Ra Arkest­ra“ vedlys – negali palikti mūsų abejingų. Tie improvizacijas ištinkantys spazmai – ne senatvė, o gyvastis, aštri reakcija, tai M. Alleno kalba. Būdamas 95 metų senolis, M. Allenas išsiruošia į pasaulinį turą, kas vakarą velkasi „išprosytus“ marškinius ir kelnes, auksu tvis­kančias sutanas, brangakmeniais nusagstytas beretes ir dvi valandas nepailsdamas veda savo spalvingą papūgyną pirmyn. Iš kur tiek jėgų, iš kur ši energija? Jis susikaupęs, harmoningas, disciplinuotas, taigi – profesionalus. Svarbiausia – jau beveik šimtametis M. Allenas yra kupinas meilės – štai ir atsakymas. Jis iš tikrųjų myli klausytoją, myli muziką, myli džiazą, ir nėra čia jokio kosmoso, tik pati tikriausia žemiška meilė, todėl jo energija groti ir apdalinti mus džiazo užkratu – nesibaigianti, gal net amžina. Kol kitas džiazmenas, sirgdamas savimeile, gailisi savęs, M. Allenas tiksliai įpaišo stafkę, nes jo protas veikia blaiviai, o akys – pilnos gelmės ir rūpesčio, nes jam svarbu, ką pagroti – ką pasakyti. Staiga ima ir nušviečia stebuklingo senio veidą šypsena, tokia šilta, nes jis gi jaučia – „Vilnius Jazz“ publika ekstazėj. Šio muzikanto ilgaamžiškumas – dovana mūsų šalies džiazo scenai.

 

Marshallas Allenas. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Marshallas Allenas. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Lietuvoje jau keleri metai plinta avies efektas. Ką bendra turi džiazas ir avis? Sąsajų randa mūsų saksofonistas Simonas Šipavičius – kupinas įdomių idėjų, su atsidavimu dirbantis ir nestandartiškai mąstantis. Kitaip nei daugeliui džiazo muzikantų, pajėgių geriausiu atveju sulipinti tris ar keturias pavardes ir tuo junginiu įvardinti savo kolektyvą (šiais metais festivalyje tokių pavadinimų buvo apstu), Simonui patinka kurti įdomesnius pavadinimus, pvz., „Sheep Got Waxed“, „Sheep Effect“, „Saxual Harrasment“. Akivaizdu, šis muzikantas mąsto ne tik natomis ar muzikinėmis sąvokomis, jis žvelgia į pasaulį visapusiškai, todėl džiugiu, jog šiemet netgi buvo apdovanotas „Vilnius Jazz“ prizu už nuopelnus Lietuvos džiazui, be to, jam pagaliau pavyko į „Vilnius Jazz“ festivalį atsivežti kolegas iš Nyderlandų (buvo pristatytas projektas „Tommy Got Waxed“).

O ką bendra turi džiazas ir konformizmas? „Vilnius Jazz“ publika suglumo?.. Vieni atsistojo ir išėjo iš salės, tuo pat pavyzdžiu pasekė kiti. Gerai, kad dirba teatro kavinė. Per visą teatrą nuvilnijo šnabždesiai... Kas vyksta? Džiazo ataka. Nenoriu būti kažkieno psichikos įkaitas. Ar turiu teisę rinktis? Taip, mes turime teisę rinktis – klausytis ar nesiklausyti. Na gerai, pabūsiu dar truputį... Norėčiau pasiklausyti, labai norėčiau, bet tokia muzika kenkia mano sveikatai. Kaip tik „čia bus labai gerai širdininkams“. Mano širdis dreba... ir ta TV kamera dreba, sudreba kaskart, kai trenkia akordą. Tai yra smurtas, pati tikriausia ego išraiška. Ką jūs sau galvojat – aš norėjau bėgt į sceną ir pats pagrot... O kodėl nepagrojote? Ne, taigi mane supakuotų iš karto. Iš pradžių klausiausi sėdėdamas, paskui gulėdamas, paskui užsikimšau ausis. Kitąkart tiesiog atsinešk ausų kamštukų, ir viskas. Kaip nepagalvojau... juk žinojau, kur einu. Aš tai išsėdėjau iki galo, man buvo jėga. „Milašius Power Band“. Kas yra jėga? Kur slypi jėga? Ar jėga pasireiškia aukštais decibelais? Taip... Gal čia karą vaizduoja?.. Turkų ir kurdų santykius? Ne, na kodėl manai, kad muzika būtinai turi kažką vaizduot? Mes pagrojom, kad jūs pašnekėtumėt. O galėjot tiesiog paplot per pauzes – madinga tai, kas interaktyvu. Aha, matai, „Vilnius Jazz“ yra PROVOKACIJA... Taip tvarkingai pagrojo, o tu sutrikai. Jeigu įžvelgiu blogį, gal man pačiam trūksta šviesos, džiaugsmo?.. O tu nori įeiti į komforto zoną ar išeiti iš komforto zonos? Nebežinau jau... O kodėl muzika turi būti provokacija? Ar išvis čia buvo muzika? Kodėl jums reikia šitaip pagroti, kad pagaliau atsibustumėt?! (Pauzė.) O iš tikro nieko neįvyko. Jau užmiršom... beveik. Šis koncertas – galimybė mėgautis tyla... A m e n.

Ge’ulah... Setumah... Kayam... Rachamim... Penimi... Orot... Tikkun... Ketarim... Festivalio „Vilnius Jazz“ grožio temai atstovavo Sofíos Rei ir J. C. Maillard’o duetas. Gražu, kai scenoje – moteris dainininkė, smalsu, kai scenoje – neįprastas instrumentas saz bass. Įdomu girdėti dainų pavadinimus hebrajų kalba, o tekstus – ispaniškai. Susipynė kultūros, tautos... Keliavome po Argentiną ir Niujorką. Ten mus nunešė kūrinių melodingumas ir erdviškumas. Kether... Chokhma... Binah... Chesed... Geburah... Tiphareth... Netzach... Hod... Yesod... Malkuth...

Pirmos eilės džiazas. Jau keliolika metų taip vadinu mūsų džiazo šeimą, kiekviename „Vilnius Jazz“ sėdinčią Rusdramio pirmoje eilėje. Scenos vyksmas prikausto dėmesį, ilgi objektyvai, spragsintys fotoaparatai netrikdo... Jie kaip tik įsilieja į visumą, susidaro įspūdis, kad visi esame išvien. Artėjant „Vilnius Jazz“, gal ne muzikos pasiilgstame, o to bendrumo jausmo? Pirma eilė – tarsi atskira kasta, tačiau visi čia draugiški ir priima naujus narius. Žinoma, reikia spėti užsiimti vietą, nes šiais laikais, pasirodo, žmonės vis dar džiazo ištroškę! „Vilnius Jazz“ publika rinktinė. Kitose šalyse, kituose muzikos festivaliuose trūksta to artumo jausmo. Niekur daugiau pasauly nėra tokios pirmos džiazo eilės.

Kartais ima miegas, nes groja nuobodžiai. Daug triukšmo dėl nieko. Ko jūs taip garsiai grojat? Čia ne dėl to, kad pirmoj eilėj. Visas teatras virpa. Iš pradžių nuskambėjo tema (kažin kokia sentimentali?), tada paimprovizavo kontrabosistas, paskui būgnininkas arba atvirkščiai – iš pradžių būgnininko solo, paskui kontrabosisto, bet iš tikrųjų jokio skirtumo, tik akivaizdu – vienas džiazmenas, pikts kaip liūts, spaudžia jėga, tarsi bandydamas įrodyti ar priminti, kad Norvegijoje nafta ir gyvenimas geras, o jei mūsų kolega – vienas geriausių saksofonistų iš JAV, mes dar kietesni. Mes čia, Lietuvoje ir Rusdramio pirmoje eilėje, esame išrankūs... Svečius mylime, užsieniečių laukiame, tačiau esame reiklūs. Girdėjome daug gero džiazo ir patys jį šauniai sugrojam... Štai ką tik skambėjo Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno originalios kompozicijos, Liudas mikliai keitė dūdas, pritaikydamas skirtingoms idėjoms vis naują tembrą – paveiku, daro įspūdį! Dera tarpusavyje kompozicinė ir improvizacinė muzika, atrasta ir sutelktai atlikta. Domina konceptualumas, o nuvalkiota standartų forma nebejaudina. Kuo garsiau grosite, tuo labiau norėsis miego. Jau šimtą kartų girdėjome šitą, gal galima ką nors kita? Kas per padaras žmogus – vis nori ko nors nauja? Kas yra nauja? Tai, kas dar niekada nebuvo sugrota? Ne, aš noriu ne naujo. Tiesiog noriu matyti, kad už instrumento, už krūvos natų ir įmantrių technikų slypi muzikantų pasaulio patyrimas.

Tada ateina atokvėpis, išsigelbėjimas, įkvėpimas – frankofoniškas trio „Hermia – Ceccaldi – Darri­fourcq“... Kas jie?! Atmosfera, beprasmybė, grožis – visa telpa jų muzikoj. Saksofonistas Manuelis Hermia iš Briuselio sako man: „Nuostabus šis teatras, gera jame groti... Kažkada Antanas atėjo į koncertą ir tiesiog pasakė: „Man patinka, kaip jūs grojat“, ir štai mes čia.“ Tasai M. Hermia labai panašus į „Das Kapital“ gitaristą Hassę Poulseną... O Valentinas Cec­caldi panašus į žvėrį, gnaibo violončelę kaip lokys, tiesiog puola ją! „Aš ir esu žvėris. Groju kaip žvėris. Dinozauras.“ O kartais užkabina vieną stygą kaire ranka, kartoja ją pusę minutės, ir to pakanka mįslingai nuotaikai sukurti. Net nepagalvočiau, kad vakar būgnininkas Sylvainas Darrifourcqas aplankė violončelininką V. Cec­caldi šio namuose Paryžiuje, Valentinas – geras virėjas, gardžiai pagamino jautieną su karamelizuotais svogūnais, buvo ir prancūziško vyno... Interviu toks linksmas, tai jau nebe interviu. Nejaugi manote, kad šnekamės apie natas? Apie techniką? Apie lygų garso vedimą? Šnekėkite apie tai muzikos teorijos pamokose. Šnekamės apie gyvenimą. Ir šiaip – apie ką tik norim. Ta išskirtinė prancūziška estetika ir humoro jausmas... Linksma, labai linksma!

Kai prancūzų būgnininkas S. Darrifourcqas groja LAIKĄ, man laikas tarsi sustoja... ir tuo pat metu teka – tiksliai, užtikrintai, intensyviai. Nepaleidžia. Aš girdžiu: tai yra sena ir nauja. Šventa akimirka, kurią Sylvainas sustabdo, valdo, įprasmina. Kaip turėtų būti paprasta pagroti laiką! Juk muzika nuolat vyksta laike. Keista, bet tai nėra visai paprasta... Ir jaučiu: taip, dėl šio koncerto vertėjo ateiti į „Vilnius Jazz“. „Sylvainai, girdėjau labai daug būgnininkų, bet kaip tu pagrojai LAIKĄ – dar niekada negirdėjau, man labai įdomu.“ Jam tai komplimentas. Ir čia galima užbaigti straipsnį, šio straipsnio laikas baigiasi.

Kodėl vis dar reikalingas „Vilnius Jazz“? Kur slypi atominis užtaisas? Ateiname čia pasibūti. Kaip prieš 30 metų, taip ir dabar, ateiname sutikti vienas kitą. „Vilnius Jazz“ publika ypatinga. Apsikeičiame įspūdžiais ir energija, turime savo nuomonę, kuri muzika mano, kuri ne mano. Ką duoda džiazas? Padeda atsijungti, pailsėti... Po darbų labai gera atsipūsti... Džiazas yra relaksas! O kuo skiriasi relaksas ir poilsis? Poilsis – kai ilsiesi, o relaksas – kai kaifuoji. LAIKAS nepaliaujamai teka... Mes senstame, bet esame vis dar tokie gyvi ir jauni, nes mums svarbu pagroti, pasiklausyti, išgirsti, fiksuoti!.. Vytautai, jeigu nefotografuojate nei atsigulęs, nei ant rampos parimęs, tai kaip tuos džiazmenus sugaudote? Jie patys pas mane ateina... Nereikia nervintis, reikia stebėti...

Fotoreportažas iš „Vilnius Jazz“ čia