Beata Baublinskienė. Nuo nulinio atskaitos taško

Lapkričio 29 d. Lietuvos rusų dramos teatre premjerinį spektaklį, Piotro Čaikovskio „Jolantą“, rodė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Premjera Klaipėdoje vyko lapkričio 24 d. Šį spektaklį teatras laiko vienu pagrindinių KVMT 30-ojo sezono akcentų. Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su „Zav Arte Classic Agency HB“ menininkais: Vilniuje visas pagrindines partijas dainavo kviestiniai solistai.

Čaikovskio „Jolanta“ – gana retai statoma opera. Lietuvoje, Operos ir baleto teatre Vilniuje, ji buvo pastatyta tik kartą, 1962 metais. Ar ji buvo rodyta Kaune ir Klaipėdoje, neteko girdėti. Tačiau plačiajame pasaulyje bent pastaraisiais metais ja domimasi. Antai 2015 m. pradžioje „Jolanta“ išvydo rampos šviesas Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje – dainavo Anna Netrebko ir Piotras Beczala (įdomu, kad dirigavo pagarsėjęs Putino rėmėjas Valerijus Gergijevas, o režisavo aktyvus antiputinistas, už Ukrainą sergantis Mariuszas Trelinskis). 2016 m. pradžioje „Jolanta“ pastatyta Paryžiaus nacionalinėje operoje (rež. Dmitrijus Černiakovas). „Jolanta“ yra vienaveiksmė opera, tad Niujorke ji rodyta greta Belos Bartoko „Mėlynbarzdžio pilies“, o Paryžiuje, kaip ir per operos premjerą Sankt Peterburge 1892 m., greta viso baleto „Spragtukas“!

Klaipėdiečiai operą padalijo į dvi dalis – ir tikrai nepasirodė, kad jos būtų per trumpos. Spektaklio režisierius – su Klaipėdos muzikiniu teatru jau senokai bendradarbiaujantis Raimundas Banionis, spektaklio muzikos vadovas – Čekijoje reziduojantis gruzinų kilmės dirigentas Alexandras Khaindrava. Pastatymas, sakyčiau, santūrus ir gana abstraktus. Scenografijos kuklumą, matyt, lemia ne tik teatro finansiniai resursai, bet pirmiausia – itin ribotos scenos techninės galimybės. Ką ir bekalbėti, jau seniai gromuliuojamas Klaipėdos muzikinio teatro renovavimo klausimas (iš esmės reikėtų naujo teat­ro) yra opus: „Jolantos“ scenografiniai sprendimai balansuoja ant skurdo ribos. Vis dėlto pastatymas gana skoningas ir nuoseklus: antai vaizdo projekcijos (dailininkas Rimas Sakalauskas) per visą spektaklį, kol Jolanta nepraregi, esti nespalvotos. Arba kostiumai (Daiva Petrulytė): visi veikėjai apsirengę juodai arba pilkai, o Jolantos suknelė – skaisčiai mėlyna, nes ji operos siužete yra „kitokia“. Vis dėlto spektaklis perdėm statiškas, labiau priminė teatralizuotą koncertą. Toks pastatymas pasiteisina tik esant geram muzikiniam atlikimui.

Vilniuje „Jolanta“ skambėjo gerai, tik kad, kaip minėta, pagrindiniai solistai – kviestiniai. Tai puikiai pasirodę Anastasija Moskvina (Jolanta) ir ypač tenoras Valentynas Dytiukas (Vodemonas), taip pat Tarasas Berežanskis (Karalius Rene), Sergejus Makienko (Ibn-Chaka), Jevgenijus Malofejevas (Robertas), Anatolijus Pogrebnojus (Almerikas). Deja, greta jų dainavusiems KVMT solistams Aurelijai Dovydaitienei, Loretai Ramelienei ir Juditai Butkytei-Komovienei (Marta, Laura ir Brigita) bei Valdui Kazlauskui (Bertranas) vokalo legionierių kaimynystė buvo ne į naudą – kontrastas pernelyg ryškus. Akivaizdu, muzikinio teatro repertuaras neskatina operinio vokalo tobulėjimo. Kai vienoje scenoje susitinka stiprūs operos profesionalai, funkcionuojantys tarptautinėje erdvėje, ir atlikėjai, kuriems pasirodyti operoje galbūt tenka tik pasitaikius progai, nenorom susimąstai apie teatro kryptį apskritai.

Klaipėdos muzikinis, nors ir švenčiantis 30-metį, bent man ir bent dabar yra tarsi teatras be veido. Jei aišku, ko gali tikėtis, pavyzdžiui, Kauno muzikiniame teatre, nes išryškėjusi ir jo repertuarinė spalva, ir trupės galimybės, tai Klaipėdos teatras, per pastarąjį dešimt­metį keletą kartų trumpais periodais keitęs kryptis, iki šiol yra kryžkelėje. Kai teatrui vadovavo dirigentas Stasys Domarkas, daugiausia būdavo statomos operetės – formuojamas, sakykime, klasikinis muzikinio teatro amplua. Vėliau kompozitorė Audronė Žigaitytė gana radikaliai mėgino pakreipti teatro veiklą operos link – ir ne šiaip sau operos, o Richardo Wagnerio, nes čia juk Klaipėda. Režisierius Ramūnas Kaubrys smagiai ėmėsi miuziklų – vėl grįžo prie lengvesnį žanrą propaguojančios trupės prigimties. O šiais metais teatro vairą perėmęs dainininkas Jonas Sakalauskas kreipia teatrą – kur? Lyg ir vėl žada būti daugiau operų – vasarą pastatyta (perkelta) „Bohema“, dabar štai –­ „Jolanta“. Tačiau tokiai krypčiai reikia kitokių muzikinių pajėgumų nei, pavyzdžiui, miuziklui. O „Jolantos“ atlikimas parodė, kad dabartinė KVMT trupė bent jau kol kas nespėjo persiorientuoti.

Reikia pastebėti, jog ir pirmieji orkestro garsai suglumino. Jau seniai teko girdėti tokį nedarnų grojimą. Bet po truputį orkestras įsigrojo – atsirado ir štrichų, ir spalvų – gal nekokią pradžią lėmė gastrolinis stresas? Taigi vilties yra: su šiuo orkestru dirbant geram dirigentui, motyvuojant atlikėjus, galima pasiekti gerą lygį.

Bet pažvelgus į Klaipėdos VMT repertuarą, į akis krenta muzikinių komedijų, varjetė ir Johanno Strausso valsų (nors prieš Naujuosius tai suprantama) gausa. Tad quo vadis, Klaipėda?

Smalsu, ar klaipėdiečiai žiūrovai domisi operomis, konkrečiai, „Jolanta“? Kaip minėjau, pastatymas nėra ypač atraktyvus, o puikieji legionieriai Klaipėdoje kaskart nedainuoja (juo labiau kad prie vaidmenų atlikėjų prirašyti ir vietiniai solistai). Tačiau Vilniuje išties buvo galima mėgautis gražiu dainavimu. Žinoma, prisidėjo ir minkšta Rusų dramos teatro akustika, bet ji juk išryškina ne tik tai, kas gražu, bet ir viską, kas pro šalį.

Įsitraukus į muzikos tėkmę (antrajame veiksme orkestras grojo įkvėptai) vyksmo dinamiškumas scenoje nebebuvo svarbus. Pagal danų poeto Henriko Hetzo dramą „Karaliaus Rene duktė“ parašyta Čaikovskio opera (libretas kompozitoriaus brolio Modesto Čaikovskio) įtikino pasakiškai mitine dvasia (ar tik nenorėjo Čaikovskis sukurti savojo „Tristano ir Izoldos“ atitikmens su laiminga pabaiga?) pirmiausia dėl puikių solistų.

Tačiau koks tolesnis šios operos likimas miuziklų, muzikinių komedijų, varjetė apsuptyje – nežinia. Nes Klaipėdos muzikinis teatras vėl pasiekė nulinį kūrybinės atskaitos tašką. Belieka palinkėti, kad teatras pagaliau įgautų ilgalaikę kryptį ir suformuotų savo veidą.

Draugai