Richardo Strausso operos premjera Rygoje.

 

Operos „Salomėja“ scena. Agnesės Zeltinios nuotr.

 

Tikime mokslu; tikime, kad superproto iškilimas yra neišvengiamas; tikime, kad kiekvienas gali (ir turi) prie to prisidėti. Tokie trys teiginiai aptariami Richardo Strausso operos „Salomėja“ naujo pastatymo programėlėje, skyriuje „Ateities bažnyčia“. Samprotauti apie ateities bažnyčią, užsimenant ir apie realiai egzistuojančią „Ateities kelio“ („Way of the Future“) religinę bendruomenę, garbinančią dirbtinį intelektą, programėlės tekstų autorius (Laura Leimanė, Mikus Čežė) paskatino operos režisieriaus Alvio Hermanio sumanymas kūrinio veiksmą, besiremiantį bibline istorija apie Joną Krikštytoją ir jo galvos pareikalavusią Erodo podukrą Salomėją, perkelti į netolimą ateitį. Taigi per pandemiją paplitęs šūkis „tikiu mokslu“, skambėjęs gana prieštaringai, nes tikėjimas nereikalauja mokslui būdingų įrodymų ir argumentų, čia įgavo visiškai tiesioginę religinę prasmę – tikėti mokslu kaip tikėti Dievą.

Jonas Krikštytojas (Johananas) šiame futuristiniame spektaklyje paverčiamas robotu atsižvelgiant į personažo savybes – tai žmogiškoms emocijoms (ypač žemiškajai meilei) visiškai atsparus ir tik apie Mesijo atėjimą mąstantis šventasis. Kita vertus, pastatymas nenutolsta nuo biblinių siužeto šaknų. A. Hermanio, kuris yra ir spektaklio scenografas, valia veiksmas vyksta prie Raudų sienos Jeruzalėje. Galima pasamprotauti, kad kaimynus latvius pastaruoju metu apskritai domina biblinės temos, turint minty ir „Oskarą“ laimėjusį animacinį filmą „Potvynis“, į kurį galima žvelgti kaip į tvano istorijos parafrazę. 

Naujojo „Salomėjos“ pastatymo Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre premjera įvyko vasario 21 d. Spektaklis sulaukė gausybės žiūrovų ne tik dėl premjerinio noro pasirodyti – ažiotažą kaitino ir kontroversiškai vertinami režisieriaus pasisakymai socialiniuose tinkluose, palaikantys JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Pavyzdžiui, viename iš įrašų A. Hermanis teigė, kad Latvijos ir Baltijos šalių ateitį lems teisingas draugų pasirinkimas, ir pateikė valstybių, su kuriomis verta draugauti, reitingą: 1. JAV su Trumpu (ne Kamala), 2. Lenkija, 3. Suomija, 4. Izraelis, 5. Ukraina. Anot režisieriaus, su kitomis valstybėmis galima išgerti kavos, bet visa kita – laiko švaistymas. Ketvirtoje A. Hermanio reitingo vietoje esantis Izraelis jį domino ir „Salomėjos“ medžiagoje. Natūralu – tai operos veiksmo vieta, kita vertus, ir vienas šių dienų pasaulio karštųjų taškų, kurie akivaizdžiai domina režisierių, savo kūryboje niekada neatsiribojantį nuo politinių, kultūrinių ar religinių aktualijų.

Šiuolaikinėje kultūroje ieškodamas atpažįstamų ženklų, kurie padėtų žiūrovui susieti pagal Oscaro Wilde’o dramą 1905 m. R. Strausso sukurtą operą su dabartimi, A. Hermanis Salomėjos įvaizdžiui pasirinko tragiškos ir skandalingos britų popdainininkės Amy Winehouse asmenybę (kostiumų dailininkė Jana Čiv­želė). Jos laikyseną atkartojanti aikštinga ir nelaiminga paauglė Salomėja, kuriai šlykštus nuolat į ją įsistebeilijęs patėvis Erodas, ieško nuostabaus grožio ir tvirtybės Johanano žvilgsnio, bet jis merginą atstumia kaip nuodėmingosios Erodiados dukterį. Tuomet Salomėja, Erodo prašoma sušokti Septynių skraisčių šokį (kalbant dabarties terminais – striptizą), pareikalauja už tai Johanano galvos ir ją gauna ant sidabrinio padėklo. Šios perversiškos istorijos fone vyksta žydų ir nazariečių – naujojo tikėjimo išpažinėjų – priešprieša.

Salomėjos kaip biblinių laikų princesės įvaizdį, sugeneruotą DI ir galbūt stilizuojantį secesines Aubrey Beardsley iliustracijas O. Wilde’o dramai (1894 m.), žiūrovai mato Raudų sienos viršutiniame kampe pakibusiame ekrane (vaizdo projekcijų autorė Ineta Sipunova, šviesų dailininkas Oskaras Paulinis). Ekranas padeda įvaizdinti ir Septynių skraisčių šokį, kuris visada statytojams tampa iššūkiu. Tai instrumentinis epizodas, kurio metu Salomėja turi gundomai šokti. Kaip tai parodyti įtikinamai, ne lėkštai, kad neatrodytų pritempta (operos solistės visgi nėra šokėjos)? A. Hermanio pastatyme šoko tikros šokėjos (choreo­grafė Elza Leimanė), scenoje panieką Erodui veido išraiška rodė pati Salomėja-Winehouse, bet tikrąją šokio esmę atskleidė ekranas su DI generuojamais gan tiesmukais „N-14“ vaizdais, kurie toli pranoko striptizą ir, tiesą sakant, kiek sulėkštino visumą, – lyg režisierius nueitų lengviausiu keliu. 

Dainuoti buvo surinktas tarptautinis solistų ansamblis. Salomėją dainavo kviestinė solistė Astrid Kessler, pakeitusi premjerą rengusią kitą susirgusią solistę. A. Kessler yra patyrusi vokiškos operinės muzikos atlikėja, jos repertuare yra ir Salomėjos partija. Ji, regis, lengvai susidorojo su vaidybinėmis užduotimis sklandžiai įsiliedama į visumą ir demonstravo gerai išlavintą vokalą. Visgi kulminacinėse vietose, ypač baigiamojoje Salomėjos scenoje su Jono Krikštytojo galva, reikalaujančioje ypatingos vokalinės ištvermės, balso jėgos norėjosi daugiau.

Įtaigus Erodas buvo Thomas Blondelle – gana jaunas solistas, tačiau vaidybiškai ir net, sakyčiau, psichologiškai itin taikliai sukūręs pagyvenusio lovelaso vaidmenį ir galintis pasigirti autentišku herojinio tenoro balsu. Johananą dainavo tikra Latvijos operos scenos pažiba – tarptautiniu mastu pripažintas baritonas Egilis Silinis. Jis pasižymi galingu balsu, kuris labai tiko pranašo partijai atlikti. Solisto muzikalumas leido išgirsti visas R. Strausso muzikos subtilybes. Erodiadą įtaigiai įkūnijo tiek Latvijoje, tiek svetur nemažai dainuojantis latvių mecosopranas Zanda Švēdė. Taip pat įsiminė tenoras Raimondas Bramanis (Narabotas), mecosopranas Irma Pavārė (Erodiados pažas). Mažesnius vaidmenis atliko dar dešimt Latvijos operos solistų.

Komplimentų nusipelnė spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Martinis Ozolinis. R. Strausso partitūros reikalauja didelio orkestro meistriškumo, iš esmės tai yra simfoninė koncertinė muzika su vokalu. Subtiliausių garsinių ir akustinių niuansų kupina „Salomėja“ atsiskleidžia tikrų meistrų rankose, dirigentui tai nemenka užduotis, tačiau vėlyvojo romantizmo, jau pranašaujančio posūkį į modernizmą, skambesio grožis vertas įdedamo darbo, juolab kad jis taip nuostabiai dera su secesinės Rygos atmosfera.