Šiaurės Rytų Anglijos nepavadintum Didžiosios Britanijos šiuolaikinės muzikos centru, tačiau ir čia gimsta koncertiniai perlai. Gegužės 17 d. nepraleidau progos būti vieno iš jų liudytoju (gegužės 17 d., Northern Rock Foundation salėje).
Šiauriausias Anglijos miestas Niukaslas kadaise garsėjo milžiniškomis kasyklomis, kietais angliakasiais, futbolo klubu ir gana šiurkščiais žmonėmis. Kraštas, gerokai skurdesnis nei Pietūs ar juo labiau Londonas, savaip keitė žmones ir jų mentalitetą.
Tačiau dabar ir čia skamba daug įvairios muzikos. Kasyklos jau seniai uždarytos, ang­liakasiai paseno, jie buriasi į savo klubus, o miestų erdvėse juos pakeitę studentai ir jų dėstytojai formuoja muzikos skonį bei jos supratimą. Prie to prisideda ir Šiaurės Rytų Anglijos universitetai. Pamažu šiuolaikinės muzikos koncertai čia tampa tikru reiškiniu, nors prieš 30 metų to nebuvo.
Kas gali formuoti muzikos suvokimą, auginti auditoriją? Ne pavieniai renginiai, o nuolat koncertuojantys kolektyvai. Todėl vykstu į koncertą, kuriame gros naujas Šiaurės Rytų Anglijos šiuolaikinės muzikos ansamblis „7 Bridges" („7 tiltai"), suburtas Daramo (Durham) universiteto dėstytojų Ri­chardo Rinjvoso, Samo Haydeno ir Erico Egano. Okteto pavadinimas yra siejamas su tiltais, kurių tiek pat yra ir Niukasle, ir Darame. „Tai tarsi jungtis tarp šių dviejų miestų", –­­ pabrėžė kompozitorius Ericas Eganas. Nors Šiaurės Anglijoje gyvena milijonai žmonių, profesionalių šiuolaikinės muzikos ansamblių šiame regione nėra daug. Ansamblio „7 Bridges" atsiradimas buvo pasmerktas tapti metų įvykiu ne tik mieste, bet ir visame krašte.
Okteto nariai: Jamesas Weeksas (dirigentas), Dovas Goldbergas (klarnetas), Lawrence'as O'Donnellis (fagotas), Peteris Francombas (valtorna), Mieko Kanno, Jenny Chang (smuikai), Jamesas Slateris (altas), Louisa Tuck (violončelė), Sian Hicks (kontrabosas).
„Kodėl šiuolaikinė muzika Šiaurės Rytų Anglijoje nėra populiari?" – paklausiau trijų ansamblio įkūrėjų.
„Nepasakyčiau, kad ji nėra populiari. Šis kraštas labiau garsėja savo eksperimentine muzika. Be to, čia skamba daug improvizacinės ir elektroninės muzikos. Vyksta kasmečiai audiovizualaus meno bei gatvės muzikos festivaliai. O šiuolaikinė muzika? Tiesiog nėra to žmogaus ar ansamblio, kuris pradėtų šiuolaikinės muzikos sklaidą. Per 20 ar 30 metų neatsirado žmogaus arba bendruomenės, kuri susėdusi nutartų –­ pradedam. Todėl mūsų tikslas buvo suburti grupę, kuri įtrauktų auditoriją į šiuolaikinę muziką, kad ji skambėtų vis dažniau, įvairiose erdvėse", –­ sakė E. Eganas.
„Dar vienas svarbus faktorius, lėmęs ansamblio susikūrimą, yra tai, kad visada geriau turėti vieną ansamblį po ranka, nei kiekvieną kartą samdytus muzikantus", –­ pridūrė S. Haydenas.
„Kraštas neturtingas ir, manau, reikėtų dešimtmečių, kad šiuolaikinė muzika pritrauktų auditoriją. Be to, čia nėra tokių muzikos institucijų, kurios palaikytų šiuolaikinės muzikos veiklą", – kalbėjo R. Rinjvosas. (Pagalvojau, kad Lietuvoje panašiai būtų su Naująja Akmene ar Pasvaliu. Šiauriniai Lietuvos kraštai gal ir nėra patys skurdžiausi, bet propaguoti šiuolaikinę muziką ten būtų tikrai nelengva.) „Šiuolaikinis menas po truputį užima vis tvirtesnę poziciją. Šalia išskirtinės architektūros koncertų salės Sage Gateshead yra įsikūręs šiuolaikinės meno centras Baltic, kurio renginiai orientuoti į įvairią publiką: instaliacijos, įvairios ekspozicijos, meistriškumo kursai, renginiai šeimoms. Renginių gausa tik įrodo, kad šiuolaikinis menas yra įdomu", –­ tvirtina E. Eganas.
(Sage Gateshead yra įvairios muzikos meka, tačiau tinka ir konferencijoms, pristatymams bei susitikimams. Čia vyksta ir paskaitos, meistriškumo kursai. Tai yra atvira visuomenei vieta, kurią gali lankyti bet kada. Northern Rock Foundation salė, kuri yra skirta Northern Sinfonia repeticijoms ir kurioje vyko aptariamasis koncertas, išsiskiria savo subtilia akustika. Koncerto metu minimalūs atlikėjų judesiai arba garsai yra labai gerai girdimi, tarsi per permatomą popierių.)
Kompozitorius S. Haydenas, taip pat dėstantis Daramo universitete, pastebėjo, jog nuo Londono iki Niukaslo traukiniu kelionė trunka tris valandas, tačiau prireiks daugelio metų, kad čia galėtum atvežti megapolio kūrėjus. Regis, trys valandos kelio trunka kur kas ilgiau, matuojant muzikos plitimu. „Tačiau auditorija čia alkana tokios muzikos. Svarbu, kad žmonės žinotų, kas vyksta aplink. Jeigu organizuosi koncertus, kurie bus įdomūs ir patrauklūs, tuomet žmonės į koncertus ateis", – sakė pašnekovas.
Dauguma mano aplankytame koncerte grojusių muzikantų yra kilę ir gyvena Šiaurės Anglijoje. Taip pat dirigentas Jamesas Weekas, nors pagrindinis jo darbas yra Londone. Smuikininkė Jenny Chang Šiaurės Anglijoje gyvena jau seniai. „Tačiau daugiau gauname folklorinės muzikos užsakymų, nei šiuolaikinės", –­ prasitarė S. Haydenas.
Šiaurės Rytų Anglijoje nedažnai išgirsti gerai žinomų britų kompozitorių pasaulines kūrinių premjeras. Dabar buvo puiki proga išgirsti Bryno Harrisono, kuris yra Hadersfildo universiteto kompozicijos katedros vedėjas, taip pat Geraldo Barry'o, vieno ryškiausių Airijos šiuolaikinės muzikos kompozitorių, kūrinius. Pastarasis neseniai su savo stambios sudėties opera „The Importance of Being Earnest" pelnė Karališkosios filharmonijos draugijos (Royal Philharmonic Society) apdovanojimą.
Koncerto programa buvo pavadinta „Channel Hopping" („Kanalų šokinėjimas"). „Pavadinimas siejamas su kompozitorių migravimu. Jie tarsi šokinėja iš vienos šalies į kitą: britai ar amerikiečiai gyvena ir kuria Prancūzijoje. Ir atvirkščiai", –­­ pasakojo ansamblio „7 Bridges" meno vadovas R. Rinjvosas. Programa, pasak jo, ne tik idėjiškai sujungia skirtingą muzikos stilistiką, bet ir yra vedlys klausytojui. „Jeigu neturi pavadinimo arba koncepcijos, tuomet sunku auditorijai suvokti, apie ką tas koncertas. Aš manau, kad klausytojai turėtų būti tarsi užvesti temai. Tai padeda klausytojui geriau suvokti tiek kontekstą, tiek pačią šiuolaikinę muziką", –­ pridūrė R. Rinjvosas.
Koncertas prasidėjo bene pirmuoju Iannio Xenakio kūriniu kameriniam ansamb­liui (klarnetui, fagotui, valtornai ir styginiams) „Anaktoria" (1969). I. Xenakis kūrinį dedikuoja meilei ir visoms jos formoms: kūniškai, dvasinei ir loginei. Šiame kūrinyje meilės vaidmenį atliko klarnetas, kurio subtilūs garsai transformavosi į aukštą registrą. Vėliau garsai tapdavo aštrūs, rėkiantys, atgrasūs ir staiga vėl pavirsdavo nenumaldomai subtiliais, tarsi kiekvieną kartą tikrintų klarnetisto žmogiškuosius išteklius. Negana to, prie šio koloristinio skambesio kūrimo prisidėjo ir kitų medinių pučiamųjų bei styginių instrumentų dialogas, kurie pynė bendrą sonoristinį skambesį. Tai kūrinys, kuris puikiai atskleidžia kiekvieno instrumento galimybes bei atlikėjų virtuoziškumą ir profesionalumą.
Minimalistiškas bei nuoširdus Laurence'o Crane'o kūrinio „Back to the Old Specimen Cabinet John Vigani" pavergė ne vieno klausytojo širdį. Kūrinys buvo parašytas lietuvių kilmės britų violončelininkui Antonui Lukoszeviezei, kuris yra gerai žinomas ir lietuvių šiuolaikinės muzikos auditorijai. Ansamblio „7 Bridges" atlikėjai privertė klausytojus tarsi persikelti į chemijos laboratoriją. 7 minimalistinės dalys, skirtingi netradiciniai perkusiniai instrumentai (laikraščiai, popieriniai maišeliai, stiklinės), pritardami violončelei, kūrė savitas chemijos bandymų interpretacijas. Laurence'as Crane'as prasitarė, kad šio kūrinio idėja gimė apsilankius pas pirmąjį chemijos profesorių iš Kembridžo universiteto. Čele tą vakarą griežė jauna perspektyvi Louisa Tuck.
Vėliau viena po kitos sekė dvi britų kompozitorių pasaulinės premjeros: konceptuali Geraldo Barry'o kompozicija „No people" ir Bryno Harrisono „Seven circular forms".
G. Barry's anotacijoje teigia, kad pavadinimas „No people" siejamas su siurrealistu Raymond'u Rousseliu, kuris 1932 m. išleido poemą „Nouvelles Impressions d'Afrique". Vėliau jis užsakė nutapyti 59 paveikslus, kurie atspindėtų tekstą. Deja, tapytojai neturėjo galimybės sužinoti nei užsakovo vardo, nei perskaityti viso teksto. Viskas, ką jie gavo – tik instrukciją, kaip tai reikia nupiešti. Vėliau R. Rousselis sudėjo tekstus ir piešinius į visumą. Manau, kad tokią pačią idėją G. Barry's stengėsi panaudoti ir savo naujausiame kūrinyje, kai sugretino dvi skirtingas, nieko bendra neturinčias muzikines medžiagas. Kūrinys prasideda kontrapunktu, kurį kaskart papildo kiti instrumentai. Kūrinio pabaigoje jis staiga nutraukiamas airių liaudies dainos, kuri dažnai atliekama sporto aist­ruolių. Vėliau ši daina taip pat netikėtai baigiasi viduryje. Prabėgus jau kelioms dienoms po koncerto, vis dar tenka savęs klausti, ar verta ieškoti bendrumo tarp šių skirtingų medžiagų, o gal ten tiesiog nėra jokios prasmės – tik perkelta R. Rousselio idėja.
Antroji pasaulinė premjera – Bryno Harrisono minimalistinė kompozicija „Seven circular forms". Septynis kartus apsisukusi muzikinė medžiaga išlaikė savo harmoniją, tačiau kiekvieną kartą susisluoksniavo ir galiausiai nutolo nuo pradinio akordo. Kūrinys šiek tiek priminė M. Feldmano muzikos stilistiką.
Gerard'o Pessono kūrinys „Neben­stück" yra vienos baladės transkripcija iš J. Brahmso Baladės Op. 10 transkripcija. Kūrinyje nėra svarbi tembrų paieška. Kompozitorius susitelkia į harmoniją, bendrą nuotaiką, kuri kuriama klarneto atliekamomis sentimentaliomis melodijomis.
Vakarą užbaigė minimalistiškai naratyvus Tomo Johnsono kūrinys „Narayana's Cows". Narayana buvo XIV a. indų matematikas, kuris uždavė matematinę mįslę, susijusią su karvės produktyvumu: viena karvė per metus atsiveda vieną jauniklį; kas ketverius metus kiekvienas suaugęs jauniklis atsiveda dar po naują jauniklį. Kiek karvių bus po, pavyzdžiui, 17 metų? Kompozitorius vieną karvę įgarsino viena nata, o kiekvieną naują karvės jauniklį –­ skirtingo aukščio natomis. Taigi kūrinys nuo vieno garso prasiplėtė iki 872. Kad klausytojui būtų aiškiau, skaitovas koncerto metu paaiškindavo, kiek karvių ir kiek palikuonių atsiranda kiekvienais metais. Net neabejoju, kad šis kūrinys lietuvių mikrotoninės muzikos kūrėjui Ryčiui Mažuliui būtų tikras vakaro desertas.
Po koncerto publika oktetą „7 Bridges" palydėjo ilgais, gausiais plojimais bei garsiais kojų trypsniais. Atlikėjai net tris kartus išėjo lenktis šiuolaikinės muzikos išsiilgusiai publikai. Viliuosi, kad šios muzikos gerbėjų ratas tik augs ir dar ilgai visi atsimins šį nepaprastą metų įvykį.