Colorado Colloredo. Kaip Mozartas Varšuvoje vasaroja

pradzios vaizdas

Kas tautiečiui buvo ir yra Varšuva? Dar visai neseniai dalies būrų akyse ją simbolizavo a. a. Dešimtmečio stadionas (Stadion Dziesięciolecia), mūsų nepriklausomybės priešaušriu bemaž dvidešimčiai metų tapęs didžiausiu kone oficialiu kontrabandos turgumi Rytų Europoje, į kurį reisiniais ir užsakomaisiais autobusais dardėjo visi mūsų pradedantys ir prakutę turgininkai (dabar tai atgimęs Nacionalinis stadionas, kuriame galima „pasitūsinti" klausantis kokios nors „gviazdos", nematančios reikalo kelti koją į Marijos žemę). Kitiems Varšuva – tai persėdimo punktas oro uoste pakeliui kažkur į rytus ir vakarus ar tranzitinė žemė, kuria taupiausieji „simplais" rieda tolyn į pažadėtąją Vidurio ir Vakarų Europą. Aukštesnio polėkio dūšelėms Varšuva asocijuojasi su F. Chopinu, o jau visiški tinginiai miesto centre esančiame Lazienkų parke gali nemokamai pakirkinti voveres ar antis. Svarbu turėti negliaudytų riešutų ir apgraužtos, bet iš alkio dar nesugraužtos duonos.

O man Varšuva asocijuojasi su operos teatru, bet anaiptol ne tuo, kuris jums pirmiausiai šauna į galvą. Didysis teatras (Teatr Wielki) toks mažas savo beviltišku repertuaru, kad nuo 2010 m. balandžio, kada ne P. Širvio, o Smolensko beržas nuskynė Lenkijos prezidento tupolevą, kasmet po keletą kartų viešint Lenkijos sostinėje, tik šių metų balandį pagaliau pavyko pamatyti padorią klasikinę operą (tai buvo G. Puccini'o „Madam Baterflai", kurią net nebūdamas didelis Puccini'o gerbėjas rekomenduoju visiems, alpstantiems nuo LNOBT A. Minghellos pastatymo), o apie klasikinį baletą nė neverta kalbėti.

Užtat šio milžino paunksmėje yra kitas teatras, kuriame per pastaruosius penkerius metus išvydus apie 40 (ne korektūros klaida) spektaklių, gimtosios kalbos jo viduje dar neteko išgirsti, todėl pamaniau, kad visai ne pro šalį būtų tarti apie jį vieną kitą žodį.

Visi, kurie įvažiuoja į Lenkijos sostinę iš Vilniaus pusės, mato, koks bjaurus dabar tai miestas. Iki XX a. vidurio jis taip neatrodė, netgi priešingai – buvo vadinamas Rytų Europos Praha. Viskas pasikeitė po 1944 m. Varšuvos sukilimo, kuriam pralaimėjus miestas nacių buvo sąmoningai barbariškai sugriautas. Užėję sovietai ir naujosios valdžios sąjungininkai, vietiniai komunistai, atstatinėjo ar veikiau iš naujo statė sostinę pagal „savo paveikslą ir panašumą", ir dabar tai yra tikrasis Varšuvos veidas, nes kruopščiai atstatytas senamiestis nieko nekeičia. Taigi šalia vienos iš daugelio baisių šio miesto transporto arterijų – Solidarumo gatvės, lenkiškai vadinamos alėja (aleja Solidarności), tarp mums patiems gerai pažįstamų blokinių komunos getų išlakių medžių prieglobstyje netikėtai veriasi gaivi normalumo oazė, kurios vardas –­­ Varšuvos kamerinė opera (Warszaws­ka Opera Kameralna).

Truputis istorijos. Pirmieji šios muzikinės institucijos veiklos žingsniai nukeltini į 1957 m., kai Nacionalinės filharmonijos sudėtyje veikęs Kamerinės scenos kolektyvas dabartinio filharmonijos pastato fojė (!) atliko G. B. Pergolesi'o „Tarnaitę po­nią" (neprimena mūsų Vilniaus miesto operos gimdymo komplikacijų?). 1961-ieji yra oficiali Varšuvos kamerinės operos įkūrimo data. Iki pat 1986 m. (taigi 25 metus) teatras neturėjo savo pastato, nuomodamas sales spektakliams įvairiose vietose, o kurį laiką apskritai veikė net ne sostinėje, o Lancute. Minėtais 1986-aisiais jam pagaliau atiduotas komunos laikų studentų klubas (ar šiek tiek neprimena dabartinio Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro buveinės pirminės paskirties...), kuriame teatras veikia iki šiol.

Varšuvos kamerinės operos veikla įvairialypė. Sunkus jo tapsmas, nepakankamas finansavimas ir ilgametis savos scenos stygius natūraliai vertė gręžtis į operos kaip meno rūšies pradžią, kai jos buvo statomos mažuose didikų rūmų teatriukuose. Tad nenuostabu, kodėl 1993 m. teatras inicijavo barokinės operos festivalį, taip pat buvo surengti C. Monteverdi'o ir G. Rossini'o operų festivaliai. Apskritai rinktinės barokinės operos užėmė garbingą vietą teatro repertuare. Negana to, teatras nesišalina ir XX a. antrosios pusės operų, rengdamas savotiškus mažus jų festivalius (vienas toks įvyko 2011 m. rudenį).

Vis dėlto teatro veidas neabejotinai yra šiemet jau 24 kartą iš eilės vykstantis W. A. Mozarto muzikos fes­tivalis. Pirmą kartą apie jį atsitiktinai sužinojau 2010 m. vasarą (jokios reklamos nebuvo), todėl tąkart pavyko išvysti tik keletą spektaklių. Bet jų užteko, kad jau ketverius metus iš eilės visas išvykas į Varšuvą planuoju pagal šio festivalio laiką (jis vyksta apie pusantro mėnesio – nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos).
Kuo ypatingas šis teatro ir muzikos renginys? Pirmiausia tuo, kad jame buvo galima išvysti visus Mozarto sceninius veikalus, pradedant „Pirmojo ir svarbiausiojo įsakymo pareiga" ir baigiant „Užburtąja fleita". Lenkai pagrįstai didžiuojasi, kad niekur kitur pasaulyje to nepamatysite. Kad tai tiesa, įrodo faktas, jog per bemaž ketvirtį amžiaus, kuomet gyvuoja šis festivalis, kai kurie kiti Vakarų Europoje Mozarto muziką propaguojantys renginiai ne kartą tiesiog „pirkdavo" dalį varšuvinio festivalio, nes patys nieko panašaus negalėdavo pasiūlyti. Ir iš tiesų: kur kitur pasaulyje galėtum vieną po kito išgirsti ir išvysti, pavyzdžiui, „Apoloną ir Hiacintą", „Tariamą naivuolę", „Askanijų Alboje", „Išvaduotąją Betuliją", „Scipiono sapną", „Lucijų Silą", „Tariamą sodininkę", „Karalių piemenį"? Esu tikras, kad nė muzikologai net nėra girdėję šių zalcburgiečio operų pavadinimų, ką jau kalbėti apie pačius spektaklius.

Kitą festivalio dalį sudaro įvairiose Varšuvos vietose (Karalių pilyje, Vilanove, minėtose Lazienkose, keliose miesto bažnyčiose) kas vakarą vykstantys Mozarto instrumentinės muzikos koncertai. Dėl specifinių šių eilučių autoriaus polinkių koncertinę festivalio dalį paliksime nuošalyje.

Keletas asmeninių reminiscencijų. Sunku patikėti, kad pasaulyje dar yra operos teatrų, kuriuose gali pasijusti Esterhazy'u. Būtent toks jausmas apima, kai patenki į salę, kurioje yra... 160 sėdimų vietų, iš kurių 100 –­ parteryje ir 60 – balkone. Dar koks 20–30 meno ištroškusių ir išskirtinių sąlygų nereikalaujančių ypatų gali sutilpti ant siaurų laiptelių. Visada stebino faktas, kad mieste, su priemiesčiais turinčiame kone 2 mln. gyventojų, 160 vietų salė dažnai lieka neužpildyta. Taigi ateini, būdavo, į kokią mažiau žinomą Mozarto operiukę ir sėdi sau kaip Esterhazy's su keliomis dešimtimis panašių gerbėjų, ir visas teatras lankstosi tau lyg kokiam ponui. Net iš pačios tolimiausios balkono vietos iki scenos –­ ne daugiau kaip 25 metrai, o pati scena –­ 10 x 10 m dydžio... Pusė orkestro „pakišta" po ja, nes vietos tiek mažai, kad klavesinas ir jam talkinanti violončelė iškelti ant scenos prieigų. Visa tai sukuria nepakartojamai jaukią at­mosferą, tarsi būtum atsidūręs namuose.

Ką galima pasakyti apie pačius spektaklius? Jie režisuoti ir apipavidalinti dviejų asmenų: režisieriaus Ry­szardo Peryto ir scenografo Andrze­jaus Sadowskio. Tai turbūt unikaliausias muzikos istorijoje operos statytojų duetas, kurio bendradarbiavimo vaisius – visi 26 Mozarto scenos veikalai. Visi spektakliai pasižymi vieninga mintimi ir stilistika, kuriai pirmiausiai būdinga antikinių siužetų „apvilkimas" XVIII a. pabaigos klasicizmo stiliumi, puošnūs ir išradingi kostiumai, atidumas ir jautrumas tariamam žodžiui ir apskritai turiniui, žodžiu, visų spektaklio komponentų darna. Visų, kurie jau atsikando vienadienių „modernių" „seno" perskaitymų, Varšuvos scenoje laukia tikra atgaiva, nes pastatyta skoningai ir talentingai. Iš karto junti, kad ir patiems artistams vaidinti ir dainuoti scenoje – ne tik darbas, bet taip pat šventė ir malonumas. Pabuvęs šioje salėje (o būtent tokioms erdvėms pats Mozartas ir rašė savo veikalus) ir išvydęs čia rodomus spektaklius supranti, kuo Mozarto operų populiarinimui kenkia grandiozinės dabartinių teatrų scenos: jų paprasčiausia nėra kuo užpildyti, nes viskas ko reikia – kulisus pridengiančių sąlyginių dekoracijų, vieno kito daikčiuko iš teatro rekvizito aruodo, o visa kita – solistų rankose, atsiprašau, gerklėse...

„Don Giovanni", „Figaro vedybos", „Pagrobimas iš Seralio", „Užburtoji fleita", „Visos jos tokios" per festivalį kartojami 4–5, mažiau žinomi veikalai – 1–2 kartus. Spektakliuose pakaitomis griežia net du teatro orkestrai, dalyvauja daugybė solistų, kurie pristatomi kaip paties teatro artistai, nors bent dalis jų tikrai užimti ir kituose Lenkijos teatruose. Tokioje mažoje salėje net prasčiausias balsas, regis, turėtų gerai skambėti, bet kaip ir visur yra ir stipresnių, ir silpnesnių artistų. Turintiems „etatą" reikia duoti darbo, nors kai kuriuos geriau būtų paprasčiausiai atleisti. Bet tokia visų repertuarinių teatrų kasdienybė ir bėdos. Tai lemia, kad kiekvienam spektakliui sunku suburti vienodo pajėgumo 4–7 solistų, kurių dažniausiai reikia Mozarto operose, komandą. Per šiuos penkerius metus turėjome pakankamai progų suprasti, kas ko vertas. Savaime suprantama, čia nesiimsime vardyti tų, kurie, mūsų nuomone, „gadina reikalą". Paminėsime tik tuos, kurie neabejotinai puošia Varšuvos sceną. Tarp koloratūrinių sopranų dabar neabejotina lyderė yra Marta Boberska, Lietuvos scenose statomose Mozarto operose tarp moterų nieko panašaus nėra tekę girdėti, visus, kurie nori išgirsti mocartišką balsą (nelygu, kaip kas supranta), raginu atkreipti dėmesį į šią pavardę. Iš kitų sopranų gerai dainuoja Anna Wierzbycka, Aleksandra Resztik. Iš mecosopranų išsiskiria Elżbieta Wróblewska. Patys lenkai itin liaupsina ukrainų kilmės sopraną Olgą Pasiecznik, bet ji specializuojasi barokinėse operose, Mozarto operose pasirodo labai retai, todėl per penkerius metus jos taip ir neteko gyvai išgirsti. Iš vyrų pažymėtini tenorai Leszekas Świdzińskis, Tomaszas Krzysica, Syl­westeris Smulczyńskis, baritonai-bosai Robertas ir Wojciechas Gierlachai, Andrzejus Klimczakas. Tiesa, ne visus solistus galima adekvačiai vertinti, nes kai kurie, palikę labai gerą įspūdį, atlieka tik antraeilius vaidmenis. Pagaliau ne visai aišku, kaip šie ir kiti artistai skambėtų „normaliose" salėse.

Varšuvos kamerinė opera. Nuotrauka iš teatro archyvo

Šiaip ar taip, visam gyvenimui liks prisiminimų apie kone kiekvieną vasaros vakarą besikartojusį ritualą: sėsti ant dviračio, pralėkti juo per centrą, kirsti Krasinskių sodą, gen. W. Anderso gatvę ir palei minėtą Solidarumo alėją privažiuoti operos pastatą, iš veidų atpažinti besirenkančią nuolatinę publiką, nusipirkti wejściówką (kad piniginei ne taip skaudėtų) ir mėgautis kaskart vis nauju spektakliu, per pertraukas gauti ne tik nemokamo vandens, bet ir sulčių ar kavos (argi pas mus tai girdėta?), išeiti į lauką medžių paunksmėje įkvėpti oro, pertraukai baigiantis ir išgirdus teatro darbuotojo skalambijamo varpelio garsą, nerti atgal į salę, po spektaklio jau sutemus tuo pačiu maršrutu grįžti į laikinus namus... laukti kito vakaro. Ach, legendinis buvo laikas.

Deja, viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. Pradžia buvo 1991 m., o pabaiga – 2012-aisiais. Skubu nuraminti, kad su 2012 m. festivalis nesibaigė, tiesiog tais metais, matyt, negrįžtamai baigėsi vienas jo etapas. Priežastis kaip visada paprasta ir banali – pinigų stygius. 2012 m. vasarą Lenkijos spaudoje nuvilnijo, kad Varšuvos kamerinei operai gresia uždarymas, nes Mazovijos vaivadija, išlaikanti šią muzikinę įstaigą, sumažino finansavimą nuo maždaug 20 mln. iki 15 mln. zlotų, t. y. visu ketvirtadaliu (teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad kai kurioms kitoms kultūros įstaigos buvo kirsta dar skaudžiau). Ta proga lenkų spaudoje pasirodė daug straipsnių, analizuojančių susidariusią padėtį. Dalis jų buvo kritiški ne tik vaivadijos valdžios, bet ir paties teatro atžvilgiu. (Juos iki šiol galima rasti internete.) Dėl finansinių, o galbūt ir kitų priežasčių tais pačiais metais atsistatydino šio teatro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Stefanas Sutkowskis.

2012 m. pasikeitė teatro direktorius (juo tapo su muzika nieko bendra iki šiol neturėjęs kažin koks Jerzis Lachas) ir administracija. Pabrango bilietai ir wejściówkos (nors pajamos iš 160 vietų salės vargu ar turi didelę reikšmę teatro finansams). Sumažėjo pertraukų tarp veiksmų (o tai 2010–2012 m. labai maloniai nuteikdavo patyrus LNOBT žiūrovų ir pačių artistų kankinimą laiku). Dingo nemokamos sultys ir kava (nemokamas vanduo išliko). Teatro fojė, vos įėjęs, atsimuši į plokščią televizorių, kurio anksčiau nebuvo, atsirado banalus kavos automatas. Salėje, virš scenos, ėmė bėgti titrai lenkų kalba (tai yra gerai).

Galima sutikti, kad festivaliui pasiekus pilnametystę, atėjo laikas keistis, nes nuo 1991 m., kai jis buvo surengtas pirmą kartą, laikai taip pat pasikeitė, ir smarkiai. Atsirado internetas, atsirado žvėris ir stebuklas – „YouTube", pagaliau subrendo nauja klausytojų karta. O festivalis buvo vis toks pat. Apskritai turbūt tik Lenkijoje buvo įmanomas valstybės pinigais išlaikomo teatro, savo buveinėje realiai veikiančio vos pusantro mėnesio, egzistavimas. Juk be Mozarto festivalio, kitu metų laiku į jį patekti buvo kone neįmanoma užduotis.
Taigi nuo 2013 m. festivalis smarkiai pasikeitė. Papildomų pinigų, matyt, neatsirado, todėl pirmiausia buvo apkarpytas būtent spektaklių repertuaras. Iš esmės buvo sunaikinta ankstesnė koncepcija – parodyti visus Mozarto sceninius veikalus. Liko tik garsiausieji ir keletas mažiau žinomų. Naujoji teatro valdžia jau inicijavo keletą premjerų. Pvz., 2013 m. nuostabų senąjį „Visos jos tokios" pastatymą pakeitė naujas. Vieną kartą jį išvydus daugiau žiūrėti nesinori, nes soft porno galima rasti ir kitur, be to, nemokamai.

Koks 2014 m. festivalio, vyksiančio š. m. birželio 12 d.–liepos 19 d., repertuaras? Jį pradėjo iš eilės keturi naujo „Pagrobimo iš Seralio" pastatymo vakarai. Šio spektaklio nematėme, bet iš nuotraukų akivaizdu, kad tai jau „naujosios režisūros" darbas (atsiranda žaliūkų su automatais ir pan.). Toliau po keletą kartų parodytos visos garsiausios Mozarto operos: „Don Giovanni", „Figaro vedybos", Visos jos tokios" ir „Užburtoji fleita". Be jų po vieną kartą buvo galima išvysti „Apoloną ir Hiacintą" „Askanijų Alboje", „Išvaduotąją Betuliją", „Lucijų Scilą" ir „Tito gailestingumą".

Patiko „Askanijus Alboje", kurio iki šiol vis nepavykdavo išvysti, o jau matyta „Išvaduotoji Betulija" nenustebino, nes dainavo prasti solistai. Labiausiai laukta dviejų spektaklių: „Figaro vedybų" ir „Tito gailestingumo". Pirmame „Figaro vedybų" spektaklyje dainavo geresni solistai. Be minėtos M. Boberskos, kurios balsas toks nuostabus, kad jau nė nebestebina, pritrenkiantį įspūdį paliko kontratenoras Janas Jakubas Monowidas, mūsiškai Manvydas. Pagaliau Cherubinas turi savęs vertą atlikėją vyrą. Slėpkitės, moteriškaitės. Pastaruoju metu pasaulyje juntamas priešpaskutinės Mozarto operos „Tito gailestingumas", kuri ilgokai tūnojo populiaresniųjų sesių šešėlyje, renesansas. Varšuvos kamerinė opera nuo seno turi nuostabų spektaklį, ypač kai parenkami geriausi solistai. Didžiausias šių metų atradimas – Sesto vaidmenį sukūrusi anksčiau mūsų nepastebėta arba iki šiol mažai progų pasireikšti turėjusi Monika Ledzion. Tokio galingo ir sodraus mecosoprano ne tik šiame teatre dar neteko girdėti. Festivalį turi baigti du nauji „Užburtosios fleitos" spektakliai. Nauja režisūra, naujausių technikos stebuklų panaudojimas ir nauja šio spektaklio erdvė –­ Vilanovo rūmų kiemas – tarsi simbolizuoja tą kryžkelę, kurioje dabar atsidūrusi ši nuostabi muzikinė institucija. Kuriuo keliu ji pasuks? Laikas atsakys į šį klausimą. Tikėkimės, kad neišsipildys piktų vietinių liežuvių skleidžiami pranašavimai, kad dėl lėšų stygiaus ji greitai vis tiek bus priversta užsidaryti. O jei tai būtų neišvengiama lemtis, visus operomanus ir ne tik juos kviečiu skubėti į Lenkijos sostinę, nes vis dar galiu pasakyti: jei nebuvai Varšuvos kamerinėje operoje –­ Varšuvoje nebuvai. O Mozartas vasaroja Varšuvoje.