Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“

× Milda Arčikauskaitė

 

Rugsėjo 13-ąją Lietuvos rusų dramos teatre įvyko džiazo koncertas, skirtas Lietuvos pianisto ir kompozitoriaus Dainiaus Pulausko 60-mečiui ir „Dainius Pulauskas Group“ (DPG) 25-mečiui. Tai įžanginis festivalio „Vilnius Jazz“ koncertas. Šis pokalbis žymi susitikimą su žmogumi, kuris apie savo pasiekimus, patirtis, įspūdžius kalba paprastai, santūriai ir džiaugsmingai, su didele meile muzikai ir savo darbui.

 

Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“

 

Į teatrą žmonės ateina pasisemti emocijų. Pirmosios miniatiūros, kurias atlikote „Vilnius Jazz“ koncerte, man suteikė daug taikos ir ramybės. Kaip pats įvardytumėte, apie ką ši muzika? Kiek kūryboje ir atliekant kūrinius svarbi emocija?

Kalbant apie vakarykščio koncerto (kalbėtasi rugsėjo 14 d., – red. past.) pačias pirmąsias 3 miniatiūras, teisingai pastebėjote: iš tikrųjų klausytojams norėjau perteikti ramybę. Pirmasis kūrinys turėtų nuteikti, paruošti publiką. Tai nebūtinai buvo džiazas... Kažkas tarp klasikos ir šiuolaikinės muzikos. Norėjau pagroti be didelių kulminacijų.

 

Kilo įspūdis, kad tarsi apibendrinate praeitį.

Taip, antras kūrinys – valsas apie tai, kas jau įvyko... Anksčiau jį grodavau su grupe. Galbūt pradžioje sentimentalus, tačiau vėliau aštrus, pereina į laikiną susierzinimą, tada vėlgi užbaigiamas ramiai, panašiai kaip ir gyvenime – juk visko būna. Norėjau išlaikyti trijų kūrinių cikliškumą... Trečiame kūrinyje – stipresnės emocijos, lotynų muzikos ritmai. Pirmąją ir trečiąją miniatiūras parašiau visai neseniai.

 

Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“

 

Labai svarbu tinkamai apsispręsti, kompoziciškai sudėlioti koncertą. Ar visada kreipiate į tai dėmesį?

Labai ilgai apie tai galvojau... Išleista daugybė plokštelių, galėtume groti 5 ar net 6 valandas. Muzikos daug, tačiau jos visos parodyti negali. Labai svarbu, ką būtent koncerte noriu pasakyti. Buvo sunku nuspręsti, kurie kūriniai dabar atspindės esmę. Apsisprendžiau turbūt likus tik savaitei iki koncerto. Duetas, trio, kvintetas – visuose šiuose segmentuose dėliojau po du kūrinius: vieną – ramų, kitą – aktyvesnį. Svarbu apgalvoti, kad paskui nesigailėtum, jog kažkas buvo ne taip. Manau, taip sudėliota pirmoji koncerto dalis pasiteisino. O antroje dalyje norėjosi energiškai suduoti stiprų smūgį. Anksčiau labai norėdavau per vieną kūrinį pasakyti absoliučiai viską, grodavau daug natų, greitai ir garsiai. Dabar jau pavyksta groti su pauzėmis, tarsi iš šalies...

 

Kaip pasiekėte tokią meistrystę?

Su žmona užsiimame kuksando praktika. Nusiraminimas, kvėpavimo pratimai... truputį padeda. Bet tam reikia laiko. Jei emocija pakyla per aukštai, panašiai kaip prieš koncertą prisigėrus per daug kavos, organizmas pradeda virpėti, tai trukdo...

 

Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“

 

Ar grojant kyla kokių nors minčių, net nesusijusių su muzika?

Apie viską gali pagalvoti, pavyzdžiui, ar teisingai drabužis ant kūno guli. Kai mokiausi Akademijoje, fortepijono dėstytojas yra sakęs: jau repeticijoje apsirenk tais drabužiais, kuriuos vilkėsi ir per egzaminą. Aš, pavyzdžiui, kostiumus ir kaklaraiščius labai retai nešioju. O jei koncertui reikia? Įpratus prie laisvesnių drabužių, kostiumas veikia kaip dirgiklis, groji ir jauti – kažkas ne taip. Šiam koncertui, kai tokia proga, visgi nusprendžiau: reikia kostiumo, taigi pasivaikščiojau apsivilkęs iš vakaro.

 

Drabužis padeda įsijausti į koncertą... atskirti sceną nuo namų virtuvės.

Kai kuriems įvaizdis labai svarbus, jo formavimui skiria daug dėmesio. Man kraštutiniai atvejai nelabai patinka, tačiau tikiu, kad scena – muzikantui šventa erdvė ir publiką reikia gerbti. Kartą grojome Odesos džiazo festivalyje. Buvo labai karšta, ir vienas muzikantas į sceną išėjo su lyg ir šortais. Bet ten Filharmonija... Tada viena močiutė jam atskaitė tokią paskaitą: jaunuoli, kur tu esi, juk čia meno šventovė... Gavo pamoką. Nuo seno buvome kitaip auklėjami, o jaunimas turi mokytis.

 

Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“

 

O kaip kolegoms paaiškinate, ko muzikine prasme iš jų norite? Ar vartojate tik muzikinę terminiją?..

Priklauso nuo kūrinio. Mano kūriniai, ypač skirtieji grupei, visi užrašyti natomis, išskyrus improvizacines vietas. Netgi būgnininkui viską rašau. Pradedi groti tas natas, ir jaučiasi stilius. O laisvus kūrinius, kuriuos atliekame duetu ar trio, reikia paaiškinti daugiau, pavyzdžiui, pirmasis šio koncerto kūrinys su Valerijumi Ramoška. Turėjau jam nupasakoti, kad tą melodiją instrumentu tarsi išdainuotų...

 

Lietuvių liaudies daina „Leliumoj“ – kalėdiška, kodėl pasirinkote tokią temą? Ar traukia šios dainos gelmė, meditatyvumas?

Atrodo, nieko nevyksta, tačiau joje slypi stiprus užtaisas. Ją paruošėme drauge su Veronika Povilioniene. Man labai patinka Veronikos supratimas, kaip reikia atlikti liaudies dainą. Jos tikrai negali priversti dainuoti kaip nors kitaip: nei džiazą, nei improvizacijas... Joje iki kaulų sėdi būtent ta liaudies dainų atlikimo maniera, ir niekas negali jos išmušti. Tačiau kartu Veronika yra atvira viskam: galime kaitalioti ritmus, stilius, ir visame tame audinyje ji dera. Tai įdomu ir smagu.

 

Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“

 

Ką tik suėjo 700 metų po Dante’s mirties. „Pragarą“ jis pradeda žodžiais: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje (...).“ (A. Churgino vertimas – red. past.) Nuėjote ilgą profesinį kelią. O kaip per šį laiką pasikeitė žmonės?

Žmonės pradėjo truputėlį mažiau bendrauti... daugiau įnikę į aparatus. Jei anksčiau, kaip sakoma, eidavom vieni pas kitus druskos pasiskolint, dabar gyvename užsidarę ir dažnai nepažįstame kaimynų.

 

Ar trūksta bendravimo?

Man gal ir netrūksta, man ir taip gerai. Bet jaučiu, kad technologijų amžius duoda daug pliusų, tačiau ir keičia... Jaunimo gyvenimas vyksta virtualiojoje erdvėje. Matai: daug žmonių eina su ausinėmis, tarsi juos kažkas valdo, gal jų čia nėra... Gali būti, kad ateityje dirbtinis intelektas viską perims ir nukreips žmones... Vyksta šiek tiek keisti dalykai.

 

Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“

 

Taigi jaučiate susvetimėjimą?

Taip. Bet nekalbu apie sąmoningus žmones... Yra visko, galbūt ateityje situacija keisis.

 

O kaip jaučiatės televizijoje? Ta atmosfera specifinė, ar ji neslegia?..

Kai susimąstai, slegia. Bet priimu tai kaip projektą ir atlieku savo darbą. Tavo, kaip profesionalo, užduotis – skaityti iš natų ir, jeigu prireikia, kartais net atsiriboti, negirdėti to, kam akompanuoji. Muzikantas visada turi atlikti savo funkciją profesionaliai, išskyrus tam tikrus kraštutinius atvejus, kai tenka atsisakyti kur nors groti, tačiau televizija dar neperžengia normos ribų. Televiziniams projektams teko ruošti apie 2000 aranžuočių... Pavyzdžiui, konkursas „Dainų dainelė“ – ten įdomu, nes skamba vaikų dainos, dalyvauja patys vaikai, jie labai gabūs... Tik neaišku, kur jie paskui dingsta.

Galbūt muzikos kaip savo gyvenimo kelio nepasirenka. Iš esmės vaikų projektai įdomesni. O televiziniai projektai, šeštadieninio formato, yra šou. Jie skirti maloniam vakarui, kad žmonės per daug nieko nemąstydami galėtų stebėti savo mylimus atlikėjus. Tiesiog dirbi ir nebūtinai tas laidas žiūri. Muzikantams, kurie gyvena iš muzikos, tenka groti daug. Ir tai nėra nieko blogo.

 

 

Galima pastebėti, kad muzikantai (ir kiti menininkai) rimtai žiūrintys į savo darbą, profesiją, patys kiek susireikšmina. Kaip sutariate su kolegomis?

Labiausiai žmogus atsiskleidžia kelionėse. 10 metų grojau Mindaugo Tamošiūno vadovaujamame „Oktavos“ ansamblyje. Esame apkeliavę visą pasaulį. Per mėnesį sugrodavome apie 30 koncertų. Tai didelė patirtis. Gastrolėse visi esame kaip didžiulė šeima. Viešbučiai, lagaminai, reikia nešti, pagelbėti... Lietuvoje – lyg ir viskas gerai, bet išvažiuoji į užsienį, ir atsiskleidžia įvairios žmonių savybės... Matai, kaip kiekvienas susitvarko: ištveria ar tą blogą emociją krauna ant kitų?

Džiazo muzikoje užrietusių nosį esama, nuolat deklaruojančių save ne visai pagal realią situaciją. Galbūt tai įvaizdžio dalis.

 

Paminėkite kuriozą, iš kurio dabar galite pasijuokti?

Odesos džiazo festivalyje grojau dviem instrumentais – piano ir sintezatoriumi. Pabaigoje vyksta tutti, kur reikia stipriau užgauti instrumentą. Staiga abu klavišiniai instrumentai krito žemėn... Viršutinis užkrito ant apatinio... Dar prisispaudė klasteris, ir skamba! Buvo dar likę 30 sekundžių kūrinio... Galvoju: ką daryti? Atsistojau ir muzikantams padirigavau pabaigą. Aišku, įvyko bisas. Nebuvo kuo groti, bet pamačiau fortepijoną... Spauda rašė: „Lietuvos muzikantai naudoja specialiuosius efektus, koncerto pabaigoje sudaužydami savo instrumentus.“ Šis momentas publikai įsiminė labiausiai, nes sukėlė stiprią emociją. Dabar techniniam raideryje visada rašau, kad stovas turi būti tvirtas.

Kelionėse visada visko nutinka. Turėjome skristi iš Varšuvos į Torontą. Jau lipam į lėktuvą, ir staiga pradeda visus varyti atgal, nes rado kažkokį gedimą. Laukėme kito lėktuvo – iš Portugalijos. Atvykome tiesiai į koncertą. Bet, tiesą sakant, atsiranda antras kvėpavimas, ir net keista – visai neblogai sugrojome. Žmogus turi labai daug galimybių, reikia tiesiog mokėti jas iš savęs ištraukti...

 

Dainius Pulauskas: „Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas“
Vytauto Suslavičiaus nuotraukos iš Dainiaus Pulausko 60-mečio ir „Dainius Pulauskas Group“ (DPG) 25-mečio koncerto Lietuvos rusų dramos teatre rugsėjo 13 d.

 

Kaip klausosi užsienio publika?

Įvairiai. Įprastai džiazo festivaliuose pulsuoja lengvas šurmulys, nes rėmėjai – alaus daryklos. Tačiau, pavyzdžiui, Indonezijoje gyventojai labai religingi, jokio alkoholio, taigi klausosi santūriai, pagarbiai. Suomijoje publika irgi reaguoja rezervuotai, tačiau tai nereiškia, kad jiems nepatinka. Tiesiog jie viską išgyvena savyje.

 

Grojate tik autorinę muziką. Iš kur impulsas?.. Minėjote, jog kartais užtenka vieną garsą pačiupinėti, ir kūrinys atsiranda... Arba iš prisiminimų...

Kartais užtenka ritminio piešinio, vieno takto, ir galima išplėtoti dešimties minučių kūrinį... Kartais gimsta iš elektroninio garso – man labai patinka jų tembrų įvairovė. Pavyzdžiui, tas instrumentas, kurį matėte koncerte, kai pianistas tampa ir pūtiku, man yra labai svarbus. Aš tokius turiu du, ir iš tikrųjų jie jau tapo relikvija, nes daugiau „Yamaha“ tokių nebegamina.

Kai stengiamės labai techniškai įgyvendinti idėją – tai yra viena pusė. Tačiau nebūtinai turi būti naudojamos džiazinės kalbos dalys. Kita pusė yra laisvesnė, kai grojame tam tikromis spalvomis. Man tai labai patinka, nemažai turiu tokių spalvinių kūrinių. Stiprų įspūdį paliko Egiptas, Liuksoras... Grįžtu namo ir vis dar matau tuos vaizdus. Buvome Japonijoje. Panaudojau šiakuhačio fleitą... Stengiamės perteikti nuotaiką. Svarbu, kad būtų smagu ir įdomu ne tik patiems, bet ir publika suprastų. Kartais muzikantai prisidengia šiuolaikiškumu, bet iš tikrųjų nieko nepasako. Ta riba slidi: kur – tikras menas, o kur – tik tuščiažodžiavimas. Pasaulis kupinas tokių kontrastų.

 

Rašytojas Albert’as Camus, paklaustas, kurie žodžiai jam svarbiausi, minėjo vasarą, gyvenimą, mirtį, laisvę... O kokiomis pamatinėmis vertybėmis jūs vadovaujatės gyvenime, muzikoje, kūryboje?

Sąžiningumas, nuoširdumas. Kad nebūtų prisidengimo, falšo... Jei būsi sąžiningas ir nuoširdus, tave išgirs ir už tai vertins.

 

Be fortepijono ir elektroninių tembrų yra kitų garsų, kurie jums imponuoja?

Esu išleidęs plokštelę su paukščiais. Man gražūs jų balsai. Lietuvoje Vidmantas Gražys įrašinėja paukščių balsus. Įrašus gavau iš jo. Ilgai klausiausi ir atsirinkau, su kuriais galėčiau pagroti... Man tai buvo išskirtinis darbas. Stengiausi jų neužgožti ir sukurti muziką, kad gimtų tam tikra muzikinė forma. Gerai, kad turėjau pakankamai laiko – netgi dvejus metus. Išties įdomus projektas.

 

Ir sapnuose grojate?

Ir aranžuoju. (Juokiasi.) Kartais norisi kažką išjungti. Bet vėliau tą nuovargį kompensuoja, viską sutvarko, pakeičia kita emocija. Pavyzdžiui, džiaugiesi, kad išleidai gerą įrašą... Įrašų kokybei skiriu labai daug dėmesio.

 

90-mečio violončelininko Pablo Casalso paklausė: „Pablai, kodėl vis dar praktikuojatės?“ O jis atsakė: „Nes man atrodo, kad darau pažangą.“ O jūs ar turite kokių konkrečių planų?

Tobulėjimui neužtenka gyvenimo. Norėčiau parašyti simfodžiazo kūrinį, kur galėčiau sugretinti džiazą, elektroninę, akademinę muziką.

 

Fotoreportažas iš koncerto ČIA

Draugai