× Kornelija Anelauskaitė

Mantas Joneikis – labiausiai atpažįstamas iš grupės „Garbanotas“ gitaros stygų skambesio. Studijavo klasikinę filologiją, dirbo mokytoju žavisi teatru, poezija, smalsiais žmonėmis.

 

Mantas Joneikis. Monikos Penkutės nuotrauka

 

 

Kokiame gyvenimo etape dabar esi? 

Mane domina daug skirtingų gyvenimo briaunų ir dėl to turiu problemų viską suspėti. Užsiimu skirtingais dalykais ir, imdamasis vieno jų, labai įsitraukiu. Tik­riausiai čia mano kantrybės trūkumas, kad per greitai sudomina kažkas kitas, tada tuo kitu puolu užsiimti. Visas laikas pasidaro lyg fragmentuotas. Beveik savaitę buvau Dzūkijoje su visomis galimybėmis tiesiog būti. Labai geras laikas, primenantis paauglystę, kai nieko nereikia daryti, atitrūksti nuo miesto, telefonas padėtas... Sau pasakiau, kad savaitę atostogausiu, jokių reikalų, ir tada taip ištįso laikas, taip smagiai su draugais pabuvome. Skaitau Alfonsą Nyką-Niliūną, jo poezijoje daug nuorodų į įvairius garsus, jie stipriai kuria atmosferą. Atrodo, kai mieste lakstai, nėra laiko girdėti, o kai važiuoji dviračiu kaime, net nesistengdamas išgirsti daug dalykų – kaip medžiai ošia arba kaip vanduo teka – viskas skamba lyg elektroninė muzika.  

 

Neseniai su grupe „Garbanotas“ išleidote albumą „Kūnas dangaus“, kuris man jau tapo vienu esminių ir svarbiausių gyvenimo albumų. Koks tau pačiam šis albumas? Apie ką jis? Juk jau gyvai grojote ir pristatėte jį turo koncertuose.

Išleidome penktą albumą, kuris, mano nuomone, yra visai natūrali mūsų kūrybos tąsa, gal pati gryniausia. Albumas išėjo švelnus, nors dabar, kai roko muzikos tendencijos, kad daug sunkesnės muzikos, britiško panko, postpanko, tokių grupių kaip „Slea­ford Mods“, „Idles“, „Yves Tumor“, „black midi“, pagalvoju, kad būtų įdomu pabandyti kurti kažką panašaus. Tada kyla klausimai, ar čia tik dėl to, kad tai dabar populiaru, ar dėl to, kad irgi suprantu tokią muziką? Galiausiai pasiimu instrumentą ir matau, kad iš manęs eina kažkoks kitas dalykas, ir tada bandau galvoti apie kitokią prieigą, ieškau subtilesnių, švelnesnių niuansų, daugiau dėmesio skiriu detalėms. Albume „Kūnas dangaus“ sudėti įvairūs kelerių metų išgyvenimai ir pastebėjimai, gal Šaruko (brolio Šarūno Joneikio, – red. past.) dainose daugiau išgyvenimų, o kadangi, man rodos, esu mažiau jautrus, mano rašytuose tekstuose daugiau pastebėjimų, pasvarstymų. 

 

Esi parašęs kelis šio albumo dainų tekstus: „Upė“, „Kūnas dangaus“, „Ratu“. Kai kuri ne tik muziką, bet ir rašai jai tekstą, sukuri dar kitą kūną, ne tik muzikinį.

Nuo pat vaikystės daug skaičiau ir, tiesą sakant, prie tekstų esu praleidęs daugiau laiko nei prie muzikos. Apskritai labai klausau teksto muzikoje, man tai labai svarbi dalis. Pamenu, Domantas Starkauskas prieš metus rekomendavo grupę „Black Country, New Road“, bet man ji muzikaliai neprilipo. Po kokių metų išgirdau Domantą dainuojant jų koverį ir, kai gyvai susidūriau su tekstu, pagalvojau, kad reikėtų pamėginti juos prisijaukinti. Tiesiog reikėjo kokius tris kartus perklausyti albumą, kad muzika suliptų su tekstais, perskaityti juos, išjausti, ir tada kažkas atsidarė. Beje, yra tokia atlikėja Aldous Harding – visiškai tobula ne tik tekstų autorė, bet ir apskritai menininkė, muzikantė, jos vaizdo klipai kupini subtilumo. Neseniai buvome jos koncerte Varšuvoje, ir ten viskas buvo labai subtilu. 

O tekstas „Upė“ gimė labiau iš jausmo. Pamenu, kai prasidėjo karas, kilo daug įvairių jausmų ir minčių, galvojau, kiek laiko žmogus dar gali užsiimti tomis pačiomis nesąmonėmis, kada jau pavyks išlipti į šviesesnį krantą, gal pradėti viską iš naujo, kažkaip kitaip. „Kūnas dangaus“ susilipdė iš panašių minčių ar pastebėjimų. Kadangi studijavau klasikinę filologiją, skaičiau Šventąjį Raštą, kurio vidury yra Giesmių giesmė. Kodėl ji ten yra? Juk vidury Biblijos turim švelnios erotinės poezijos knygelę. Žodžiu, turėjau parengti prezentaciją apie Giesmių giesmę, todėl teko neblogai su ja susipažinti. Paskui su vienu draugu kalbėjome apie sublimaciją ir juokavome, kad gal ir visos kitos Biblijos knygos sukasi tik aplink Giesmių giesmę, kad tai tik skirtingi mėginimai paaiškinti tą vieną, atrodytų, paprastą, bet ir tokį komplikuotą dalyką kaip meilė. Nuo tada porą metų nešiojausi mintį, kad būtų įdomu kur nors Giesmių giesmę paminėti. Vėliau pamaniau, kad būtų įdomu parašyti lyg nedidelę pasaką apie žmogų, apie vaikystę, koks jis tada būna atviras ir kaip sunku atvirumo neprarasti. Žodžiu, „Kūnas dangaus“ buvo rašytas rudenį, kai pats daug ko nebenori, kai gyvenimas, laikas tavo ugnį prigesina, suniveliuoja, išgąsdina, užkasa rutinoje... Šarukas irgi pridėjo kelias eilutes, gal jos viską ir sulipdė. Atrodo, šiame albume lengviau bendradarbiavome. Juk jeigu kažkas kitas kišasi ir nori ką pakeisti ar pridėti, gana sunku priimti, iškart kyla neaiškus pyktis. Ilgai kuriant kartu darosi net juokinga ir po truputį, matyt, išmoksti susitvarkyti. Juk čia kaip plastilino gabalas, kuriuo mėtomės ir lipdom kartu. 

 

Kas dar, be muzikos, tave domina? Žinau, mėgsti poeziją, domiesi teatru.  Kokią poeziją skaitai? Koks teatras ir jo kalba patinka? 

Man patinka geri, nuolat besikeičiantys dalykai. Visų pirma, mėgstu pajusti, kad norėta kažką pasakyti ir kad įdėta daug darbo. Kartais, atrodo, susiduri su vidutinybe, kuri plaukia ne iš žmogaus, o gal iš skubėjimo, ar jauti, kad pačiam kūrėjui visa tai nėra labai svarbu. Teatras gali būti įvairus, visiškai minimalistinis ar senasis, svarbu, ar iš ten kažką išsineši. Esu labiau linkęs rekomenduoti, kas man patiko, nei sakyti, kas blogai. O su poezija... Vieną dieną sugalvoju skaityt visą jaunąją, dabartinę lietuvių poeziją, skaitau, įdomu, o, žiūrėk, jau reikia perskaityti bytnikus, Antiką ar visas leidyklos „Rara“ knygas ir t. t. Taip ne tik su poezija, bet ir apskritai su visa literatūra. Dabar didžiausias mano atradimas, kad yra tiek daug geros pastarojo šimto metų lietuviškos literatūros, tarkime, Kazys Boruta, Juozas Aputis, Juozas Baltušis, Saulius Tomas Kondrotas. Labai smagu atrasti, kad herojaus kelionė visais laikais ir visuose kraštuose ta pati, skiriasi tik vaizdai pro langą, garsai, kalbos, papročiai. Lietuviški herojai ne ką prastesni. Tas pats A. Nyka-Niliūnas, kurio dienoraščius buvau skaitęs paauglystėje, dabar atsiveria kitaip. Skaitau jo poeziją, kuriai, atrodo, prikaupiau daugiau kultūrinio bagažo, ir ji labai smagiai sluoksniais lukštenasi, mane tas labai veža.

 

Baigei klasikinės filologijos studijas. Ką suteikė, atvėrė šios studijos? 

Studijas pasirinkau visiškai atsitiktinai, nes iki 12 klasės norėjau studijuoti biochemiją, bet staiga supratau, kad tai labiau mados reikalas. Galvojau, gal iš viso nestudijuosiu, bet tėvai pasakė: „Gal pastudijuok ką nors.“ Tėtis nupirko žurnalą „Kur stoti“, pavartė ir man sako: „Žiūrėk, gal šitos (t. y. klasikinės filologijos studijos) visai įdomios.“ Na, visada mėgau skaityti, o programoje buvo ir literatūros, ir Antikos mitų, ir filosofijos, ir meno. Tad pastudijavau. Studijos buvo tikrai nuostabios. Visų pirma, nuostabi bendruomenė, maža ir glaudi. Studijos gilios, paliečiančios daugybę dalykų nuo Antikos iki pat dabar. Studijos visur – tiek mene, tiek literatūroje – suteikė būdų mąstyti ir gerai palavinti atmintį. Reikėdavo daug atsiminti, o man visada patikdavo atsiminti. Dar mums visad sakydavo, kad Antika labiau žodžio, o ne rašto kultūra. Man irgi labiau patinka tiesiog kalbėti, sakyti, o ne rašyti. 

 

Esi patyręs vegetacinę distoniją (t. y. nervinį išsekimą, pervargimą). Kas padeda perbristi tuos sunkius, sudėtingus gyvenimo etapus? 

Manau, tikėjimas. Nuojauta, kad pasaulyje yra kažkas daugiau, negu sugebu suvokti. Didžiausi sunkumai gyvenime susiję su tuo, kai kažką per daug sureikšmini, pradedant savimi pačiu ir baigiant santykių krizėmis. Kartais pagalvoju, kad daug kas iš tikro nėra taip svarbu. Jonas Mekas yra visai neblogas pavyzdys. Atsimenu, prieš kokius penkerius metus, sunkesniu gyvenimo periodu, įsijungdavau jo filmus. Jie veikė kaip terapija – tas užkadrinis balsas... Tarkim, jis kažką filmuoja ir prie jo priėję policininkai klausia: „What are you shooting here?“ Jis jiems atsako: „I’m shooting trees and petals.“ Policininkai: „Why are you shooting trees and petals?“ Jonas atsako: „Because trees and petals are important. They are gonna be here after we’re gone.“^* Va, būtent apie tai kalbu, apie tokį lengvumą. 

Lengva strigti mintyse, kad man žiauriai blogai, vadinasi, viskas blogai, o tada pasidaro tik dar blogiau, nes man blogai. Jeigu išgyvenu kokį depresyvų laikotarpį, atrodo, svarbu priimti save ir tą savo periodą, kaip kažkieno jau patirtą dalyką. Nesu vienas toks pasaulyje, kažkas kažką panašaus yra patyręs, nesvarbu, tikras žmogus ar personažas. Juk neįmanoma sugalvoti to, ko nėra, jeigu yra išgalvotas personažas, tikrai yra ir panašus žmogus: ar tai būtų Jonuko tėtis iš pasakos, ar sudėtingas psichologinis Thomo Manno veikėjo charakteris. Apibendrinant padeda tikėjimas, kultūra, savos patirtys, žodžiu, išmokti būdai būti. Viskas galų gale lipdosi į vieną didelį rutulį. Visos patirtys padeda vis mažiau bijoti. 

 

Buvai pradinių klasių auklėtoju, ką tau suteikė visiškai kitoniška patirtis?

Tai buvo puiki patirtis. Vienus metus buvau auklėtoju ir trejus metus mokytoju. Prieš tai turėjau šiek tiek darbo patirties su vaikais, o kadangi mano mama dirbo mokykloje, tiesiog pasiūlė pakeisti mokytoją, kuri išėjo motinystės atostogų. Dirbau nuostabioje mažoje mokykloje ir, atrodo, neblogai sekėsi. Ši mokykla buvo maža – 6–12 vaikų klasėje, galima išlaikyti asmeninį santykį, skirti ir gauti pakankamai dėmesio. Ypač įstrigo darbas su pirmokais, kurių žvilgsnis į pasaulį dar toks lankstus, nėra aiškių ribų, kaip viskas turi būti. Iš viso to galima pasisemti parako gyvenimui. Pamenu, vienas vaikas paėmė tušinuką, plaukiojo po klasę ir sakė, kad tai yra banginis. Ir žinai, jam tai tikrai buvo banginis. Iš vaikų galima mokytis rimtai žaisti. Tik vaikystėje būna lanksti realybė. Lankstumas yra vienas iš dalykų, kuris padeda ir kūryboje, ir apskritai būti. 

 

Esi sakęs, kad klaidos – lyg kelio ženklai. Atsakomybė yra žvilgsnis į priekį, o kaltė, nuodėmė, klaida – žvilgsnis atgal. 

Analizuoji savo klaidas ir išgyveni dėl jų. Šiaip krikščionybės centre man visada buvo sakinys: „Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Nežinau, kuo klaida pavirs ateityje, bet suprantu, kad tai yra ne mūsų rankose. Viskas lieka asmeninės kelionės perspektyvoje, o kadangi sau linki gero kelio, tai stebi kelio ženklus. Manau, blogiausia, kad drauge su klaida užgriūna klaidos baimė ir kaltės jausmas, o nesuprastas jis virsta graužatimi ir gniuždymu. Įsivaizduok, veža kur nors pasėti gėles ir netyčia sėklas išbarsto. Kažkam tai klaida, o kažkam gėlė išdygo po langais... Juk kartais iš klaidų išauga labai gražūs dalykai. Klaida ne kažkas tamsaus kaip juodas debesis. Man tai pamoka, nuoroda, kur važiuoti toliau. 

 

Dominyko Valiaugos nuotrauka

 

Ko tau dabar pritrūksta?

Alternatyvaus roko istorijoje nuolat buvo niveliavimosi periodų. Man gaila, kad kai viskas visiems tinka, viskas susiniveliuoja, tada nyksta bendruomenės, nes su niekuo nesitapatini arba tapatiniesi su visais. Aišku, viskam greitėjant darosi sunkiau maištauti, nes kapitalistinėje santvarkoje bet koks maištas yra greitai suvalgomas kaip „ūūū, mes parduosim šitą idėją“, ir aš nesakau, kad tai blogai, nes neparduodant juk nebūtų, tarkime, ir daugybės muzikos. Tiesiog viskas per greitai vyksta ir, atrodo, kad norint tam pasipriešinti ir maištauti reikia labai radikalių ir sudėtingų sprendimų. Juk štai vadinamasis politkorektiškumas, kaip ir visi geri dalykai, kai yra perspaudžiamas, suvalgo pats save ir viską aplinkui.  

 

Ar turi pamatinių vertybių, į kurias remiesi tiek kūryboje, tiek gyvenime? 

Man atrodo, pamatinė vertybė yra pats gyvenimas. Kai, pavyzdžiui, kažko bijau, tada klausiu savęs: „Bet jeigu padarysi, būsi gyvas?“ – „Būsiu.“ Tada galiu pabandyti. Čia tokia išlikiminė vertybė, bet ji ir platesne prasme gali būti taikoma, juk šiaip aš gyvas, vadinasi, dar galiu gyventi, turiu laiko, galima dar bet ką daryti, pakeisti, sutvarkyti, sužinoti, išmokti. Ir šiaip man tas pats žodis „gyvas“ reiškia netrinti savo laiko. Kadaise klausiau žmogaus: „Kodėl tu tai žiūri?“ Jis atsakė: „Kad negalvočiau.“ Iš tikro, kad negalvotų, kad nebūtų, čia toks poilsis... Aišku, viską galima žiūrėti ir visur ko nors atrasti, tik reikia tai daryti sąmoningai. Labai didelė vertybė yra draugystė – skirti laiko žmonėms, nes per juos labai daug gauni. Norėti irgi yra vertybė, bet šitai jau ateina iš gyvenimo. Atsargiai, žinoma, kad ne bet kaip norėtum. Bet va, tarkim, žiemą buvo niūrios nuotaikos, jaučiau, kad organizmui trūksta dopamino, ir tada pagalvojau, kaip svarbu yra tiesiog norėti, nebūtina padaryti. Pavyzdžiui, noriu kokio daikto, bet net tas laikas, kol jį gaunu, yra smagesnis, negu jį gavus. Ir tada pagalvojau, kad tiesiog rašysiuosi, ko noriu, jei ir bet kokio dalyko užsimanysiu, ir, būna, pasižiūriu kartais į savo sąrašą ir pagalvoju: „Ooo, visai gyvenu.“ Svarbios vertybės yra dalinimasis, smalsumas. Man labai svarbus smalsumas. Labai mėgstu smalsius žmones, nes jie turi kuo pasidalinti, o smalsumas juk yra šiaip superpaprastas dalykas, ypač su dabartinėmis galimybėmis kuo nors domėtis. Manau, esama daug vertingų dalykų, bet pamatinė vertybė tikrai yra gyvybė, nes be jos nelabai išeitų apie ką nors čia dabar kalbėtis. 

* Angl. „Ką čia filmuojate?“ – „Filmuoju medžius ir žiedlapius.“ – „Kodėl filmuojate medžius ir žiedlapius?“ – „Nes medžiai ir žiedlapiai svarbūs. Jie bus čia ir tuomet, kai jūsų nebebus.“

 

Kornelija Anelauskaitė – kultūrinio tinklaraščio ANE kūrėja.