Daumantas Kirilauskas: „Manau, kad su Bachu drau­gausiu visą gyvenimą“

Daumantas Kirilauskas ir Vytautė Markeliūnienė vakaro metu. Dovydo Čiuplio nuotrauka iš pianisto archyvo

Tai labai reta, gal net unikalu: lietuvių pianistas įrašo solinę monografinę Johanno Sebastiano Bacho kūrybos kompaktinę plokštelę. Šįkart – trys Partitos: Pirmoji, Trečioji ir Šeštoji (BWV 825, 827, 830). Tai naujausias Daumanto Kirilausko kūrybinis darbas, viešai pristatytas vasario 13 d. Taikomosios dailės muziejuje.
Su pianistu kalbasi Vytautė Markeliūnienė.

2006 m. pradėjai įrašinėti solines kompaktines plokšteles – galima sakyti, kasmet parengi po vieną. Žanriniu ir stilistiniu požiūriu tai labai įvairi muzika, kurios suvienyti kažkokiu bendru vardikliu, ko gero, nepavyktų (nors gal to ir nereikėtų). Tačiau galima nujausti, kad kiekvienos plokštelės repertuaras nėra atsitiktinis, jis susijęs su Tavo koncertine veikla ar vidiniu muzikiniu, asmeniniu gyvenimu. Ar galėtumei tai pakomentuoti?

Kiekvienas įrašas turi vis kitą istoriją. Pats pirmasis – Carlo Vine'o ir Miklóso Maroso fortepijoninės sonatos – radosi galvojant, kokią dar negirdėtą ar nepopuliarią muziką įrašyti. Kadangi buvau grojęs Vine'o Sonatą baigiamuosiuose egzaminuose, kūrinys jau buvo gerai pažįstamas, nutariau jį įrašyti. Tuo pačiu metu, beveik kad ir mano užsakymu, Miklós Maros parašė Sonatą, kuri galop ir sukomplektavo visą šį šiuolaikinės muzikos įrašą. Kita plokštelė buvo sudaryta vien iš F. Chopino muzikos. Mane pakvietė Šv. Kotrynos bažnyčioje surengti Chopino programą Šv. Kalėdoms. Surinkau savo jaunystės kūrinius. Pasirodė gaila, kad koncertu tai ir pasibaigs, tad įrašiau tuos kūrinius, archyvavau.

Paskiau ir vėl ieškojau įvairios naujos muzikos. Ir tuos mano įrašus galima skirstyti į dvi kryptis. Viena skirta lietuvių šiuolaikinei muzikai ir jos paskirtis veikiau archyvinė. Ne paslaptis, kad retas dažnai ar ištisai klauso, tarkim, Jeronimo Kačinsko ar kurio kito lietuvių kompozitoriaus. Tačiau jei kas nors antologiniu požiūriu domisi vienu ar kitu kūriniu, ieško jo įrašo, tai mano paskirtis – dalį tokių kūrinių įrašyti, kad jie tiesiog būtų archyve. Tarp tokių radosi ir sudėtingas Felikso Bajoro opusas fortepijonui „Sideralis" (2002) mano kompaktinėje plokštelėje „Nežinia".

Kita kryptis – klasikiniai įrašai: F. Chopinas, S. Prokofjevas ar pas­taruoju metu J. S. Bachas. Ši kryptis, sakyčiau, yra vartotojiškos paskirties, elitui. Tie įrašai galėtų skambėti kaip gryna, gera muzika ir negulėtų vien lentynose, o būtų klausoma automobilyje ar namie. Juos rengdamas turėjau tokią viltį ir džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie jau pamėgo ir perklausė tų CD daugiau negu vieną kartą. Laikau tai pasiekimu – nes tai ne populiarios, o klasikinės muzikos įrašas. Pridurčiau, kad apskritai nėra labai daug lietuvių pianistų, įrašiusių klasikinę muziką. Daugiausia visi įrašinėja lietuvių autorius arba šiuolaikinę muziką. Tad man tada kyla klausimas, kam mes mokyklose mokomės groti baroko, klasikinės muzikos kūrinių? Kad po to įrašinėtume vien šiuolaikinius lietuvių muzikos opusus ir tuo viskas baigtųsi? Aš taip nemanau. Nežinau, kodėl neleisti sau įrašyti Bacho, nors ir nesi G. Gouldas, A. Schiffas ar M. Perahia. Man atrodo, tai nėra uždrausta. Gal kam nors atrodo kitaip.

Pasekus Tavo CD sąrašą, atrodo, jog nesi prognozuojamas, nes stilistinė geografija, šimtmečių šuoliai – gana platūs. Ar tai sąmoninga strategija?

Galbūt ir sąmoninga. Viena vertus, tai, kad klausytojas negalėtų nuspėti, ką išleisiu kitą kartą, man yra vienas įdomiausių kūrybinių momentų. Tai sukuria tam tikrą psichologinę intrigą. Nesiekiu, kad albumai turėtų kažkokį loginį tarpusavio ryšį, ir nemanau, kad jis yra reikalingas. Vienu metu visada dirbu ties trimis keturiomis skirtingo repertuaro linijomis. Todėl ir atrodo, kad štai baigiau Prokofjevą, o tada pasiėmiau Bachą ir dabar tik su jo kūriniais dirbu... Iš tikrųjų net nežinau, kas anksčiau buvo pradėta –­ Bacho ar Prokofjevo muzikos įrašai? Galbūt paraleliai. Viena dieną ties tuo kompozitorium dirbi, kitą dieną – ties kitu, kaip ir vieną dieną vaikštai užsidėjęs akinius nuo saulės, kitą – jau nešiesi lietsargį. Ir visa tai bręsta – pagroji koncertuose, o paskui kažkaip jau dokumentuoji, kas su tavim vyksta. Kita vertus, kompaktinių plokštelių turinys susidėsto ir savaime, būna susijęs su koncertų programomis.

Iš Tavęs išgirdau ir tokį įdomų terminą – Bachligė.

Manau, tokiomis ir panašiomis ligomis kiekvienas yra persirgęs. Aš pats ir „Theloniousmonklige" persirgęs (Thelonious Monk – džiazo grandas, pianistas, kompozitorius) ir daug kitų. Ir tai – tarsi terapija. Nes man Bachas reikalingas dvasinei sveikatai. Ir geriausia diena yra toji, kai atsikeli, pavalgai pusryčius ir mokaisi naują Bacho kūrinį. Man brangus pats procesas, išgyvenamas su šia muzika, o ne tai, kad kažkam kažką parodyčiau.
Bacho muzikos kompaktinė plokštelė susijusi su mano Profesoriumi Zalcburgo Mozarteume – Karl-Heinzu Kämmerlingu, nes 2012 vasarą, kai jis išėjo, man buvo sunku tuo patikėti, atrodė, kad jis vis dar čia. Prisiminiau visas pamokas. Bachas, kaip ir Beethovenas, buvo tie kompozitoriai, į kuriuos mes gerokai gilinomės. O vieną sezoną, 1997/98 m. m., mes grojome vien Bacho repertuarą. Ir kažkaip pagalvojau, kad geriausias atminimas būtų – įrašyti monografinę Bacho kompaktinę plokštelę kaip dedikaciją Profesoriui.

Tą dedikaciją matome užrašytą kompaktinės plokštelės buklete. Gal išsamiau prisimintumei Karl-Heinzą Kämmerlingą, kuris buvo prigimtinis pedagogas, nekoncertuojantis pianistas, įvairių konkursų žiuri narys, metodinės literatūros autorius.

Na, taip, jis iš tikrųjų buvo didis mokslininkas, bet kartu – dvasinis inspiruotojas. Jis pats negrojo fortepijonu, bet gerai diriguodavo. Per kelias minutes galėdavo leisti pajausti kūrinio charakterį diriguodamas ir dainuodamas. Tai įkvėpdavo. Tarkim, iki tol nelabai supratau Beethoveno muziką. Man atrodė, kad joje daug gamų ir daugiau nieko nėra. Kaip tik tuo metu mane traukė įdomios neoklasicistinės harmonijos, kaip kad B. Bartóko ar kitų, traukė įvairios džiazo grupės. Bet paskui, 1994–95 m., kai studijavome Beethoveno sonatą Nr. 32, op. 111, Kämmerlingas tapo man kažkokiu tarpininku tarp dabartinės žmonijos ir Beethoveno. Jis perdavė man dvasinę esmę, ir tada susirgau Beethovenu.

Aišku, jis turėjo labai daug studentų, dirbo savaitę Hanoveryje, o savaitę –­ Zalcburge. Per abi vietas susidarė 20 studentų. Pamokos nebuvo ilgos ir dažnos, geriausiu atveju turėjau keturias per mėnesį, bet užtekdavo. Jis per 15 minučių galėdavo labai daug pasakyti, tai, kas esminga. Turėjo milžinišką patirtį, ne veltui vadinamas legendiniu.

Gal dar nuosekliau pasidalytumei įrašymo procesu? Koks būna santykis su kitų pianistų įrašais, ar domiesi tų pačių kūrinių įrašais? Ar stengiesi atsiriboti, išsivalyti nuo bet ko kito?

Reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje. Tačiau 100 pianistų įrašų aš irgi neklausau. Pažintiniu aspektu nagrinėjausi keleto žymių pianistų labai skirtingas Bacho interpretacijas. Jie visi – vienas kitam priešingi. Tačiau savaip patraukiantys ir įtikinantys. Nė vieno nekopijuoju, nors galima išgirsti tų pačių tradicijų, kurių mane mokė ir Kämmerlingas, – o jis mokė kalbėti muzika, kad natos kalbėtų, ne stuksentų. (Kaip sakoma, 500 tūkstančių pianistų stuksena). Muzikinis kalbėjimas girdimas kai kurių didelių atlikėjų interpretacijose. O kai kurie groja visai kitaip, bet tai irgi yra gana žavu, nes gal ir nėra vienos tiesos. Juk jei ji būtų, – tuomet baigta, menui toliau egzistuoti nebūtų prasmės apskritai. Nes menas ir yra – siekimas neįmanomo.

Aš irgi groju taip, kaip viduje natūraliai girdžiu. Nesistengiau įamžinti „kažkokios negirdėtos" interpretacijos, o tiesiog norėjau, kad viename mano albume skambėtų solidi, gera muzika – tokia kaip Bacho. Iki tol mano interpretuoto Bacho įrašo nebuvo, o dabar bus ir mano įrašas. Ir viliuosi, gal ir ne paskutinis.

Kadangi kompaktinė plokštelė jau guli čia ant stalo, tai yra tarsi tam tikras išbaigtas rezultatas – ar tai yra kažkokia riba studijuojant Bachą, panašiai kaip Prokofjevą, Chopiną? Ar viskas juda savo ruožtu toliau?

Čia vėl skirtingai. Dėl Bacho – tai nėra riba. Tai gal tik pradžia. Manau, kad su Bachu draugausiu visą gyvenimą. Ir toliau gilinsiuos. Jis pats moko. Nes Bachas kažkaip subalansuoja ir daug išmoksti. Visa tai yra man reikalinga. Ir dėl to tas vienas įrašas nėra galutinis, jį galima tobulinti. Nuo Chopino esu jau nutolęs, kaip ir nuo romantinės muzikos apskritai. Negaliu prognozuoti, kiek ta pertrauka truks, gal ir visą laiką.

O šiaip, kai jau darbas materializuojasi, jis jau nėra tiek įdomus kūrybiškai, kaip pati pradžia, – idėja, inspiracija. Pradėjęs dirbti naują darbą, pradedi gyventi ateitimi – tai yra pats maloniausias kūrybos procesas ir impulsas. Visada kažkur į priekį. Žinoma, malonu, kai kažkas baigta, bet svarbiau – pats procesas.

Keletą kartų Tau šnekant pasigirdo frazės, kurios priminė smuikininko Raimundo Katiliaus nuostatas. Prisiminiau vieną jo pasidalijimą apie įrašus. Ir norėčiau paklausti – koncertinė scena ir įrašai? Katilius sakydavo: man baisu groti mikrofonams – tarytum grotum niekam, gi koncertų salėje – viskas aišku. Čia jo mintys, o kaip Tau atrodo šių procesų skirtumai?

Gal būsiu nepopuliarus, nes man klostosi kitaip nei Raimundui Katiliui ir daugeliui. Dabar labai populiaru sakyti, esą svarbiausia – momento menas, live, ir viskas tuo baigiasi, o įrašas –­ tai niekas. Bet manau, jog koncertinis atlikimas ne visada gali būti objektyvus, ne visada būti toks pavykęs, ne toks, kokį įsivaizdavo, kokį modelį girdi savo vidinėj klausoj. Jis gali būti paveiktas įvairių išorinių aspektų. Visų pirma juos lemia auditorija, grojant santykis su klausytoju yra nenuspėjamas. Gali tai paveikti teigiamai, o gali paveikti ir neigiamai. Antai, daugelis atlikėjų koncertuose pradeda groti greičiau – iš jaudulio. Ir tai nėra visiškai objektyvu. Juk jei kažkas nepavyksta, nieko nebesugrąžinsi. Muzikos interpretavimas koncertuose yra nedėkingas menas, lyginant su dailininko menu, nes dailininkas savo nepavykusių darbų neviešina. Kalbant apie įrašus, – gali atsirinkti labiausiai patinkantį dublį, ir tai panašu į dailės procesą, kai tu kažką nori pasakyti ir bandai sukurti modelį, jį prezentuoti. Muzika nesibaigia vienu koncertu, kaip ir nesibaigia kūrinys. Muzika gyvena visą laiką, ji turi būti nuolat klausoma, vėl ir vėl. Dėl to, manau, studijinis įrašas yra geras dalykas, kaip ir koncertų įrašai, jei yra pavykę, – gali paklausyti dar ir dar, išgirsti kažką naujo. Nes klausant vieną kartą, dažnai galima suklysti, ypač klausant šiuolaikinę muziką. Todėl manau, kad įrašas – labai įdomus procesas ir įdomus reiškinys apskritai, kuris turi savų privalumų, kaip ir gyvas grojimas – savų. Tai yra tiesiog skirtingi dalykai. Be to, įrašuose labai svarbu, kad atlikėjas grotų lygiai taip pat gyvai, kaip ir auditorijai. Kad ta gyvybė nedingtų. Manau, profesionalus atlikėjas tai sugeba padaryt, nes ir namuose tu groji tarsi salei, kitaip ištiktų šokas scenoje su publika. Nes daugkart groji mintyse publikai ir ta pati gyvybė juntama kambary grojant. Taip kad čia plati tema...

Draugai