Ką davė popsas Lietuvos radijui? Anoniminį santykį su menu! Popsinės dainos, kai skamba per radiją, nereikalauja klausymosi. Ta nenutrūkstanti kūrinėlių „sosiska“ nori nenori iš karto virsta fonu, arba, kaip kadaise sakė Giedrius Kuprevičius, sienų apmušalais, kurie gali būti ir vienokie, ir kitokie. Be to, pateikiamas dar ir be jokios informacijos muzikos skambėjimas eliminuoja klausymosi sąmoningumą. Sąmonės vienas svarbiausių dėmenų yra dėmesys, koncentracija. Be jų bet koks suvokimas yra labai paviršutiniškas. Bet dievai nematė to į pramogą nukreipto kasdienio bub­lenimo. Kai kam tai yra būtinas ir visai nesąmoningas nuotaikos inspiratorius. Tačiau, kai susiduriame su tikrais meno kūriniais, kurie iki šiol yra kuriami ir pretenduoja įgyti meninę vertę, jų pateikimui turi būti iškeltos tam tikros sąlygos. Tai taikytina net tik muzikai, bet ir visam kitam menui. Tikras menas negali būti anoniminis. Mes žinome ne bet kokius, bet konkrečiais vardais pasirašytus paveikslus ir knygas. Bet įsijunkite vakare LR „Klasiką“. Skamba įvairūs klasikiniai kūriniai, bet dažnai anonimiškai, be kompozitorių ar atlikėjų pavardžių. Klasikinė muzika paverčiama beveidžiu fonu, naikinančiu bet kokį sąmoningumą. Pradedi netgi ilgėtis LTSR radijo, kai prieš kiekvieną kūrinį visada – ar rytą, ar vakarą – išgirsdavai kompozitoriaus pavardę, atlikėjus, o pasibaigus – darkart įvardytus kompozitorius ir atlikėjus. „Klasikos“ tikslas tik užpildyti eterį kokiu nors skambesiu, mėgdžiojant popsą?

 

Perklausų salės projekto eskizas, arch. V. Čekanauskas, 1960 m., VAA, f. ATD-263, p. 3.

 

Aišku, radijo darbuotojams tai papildomas darbas. Montuoti, įrašinėti. O kam? Negi reikia lygintis prie kokių nors Čikagos, Europos klasikinės muzikos radijo stočių? Kurios net miniatiūrų koncertų kavalkadose muzikos nepaverčia anonimine nesąmone. Bet mes – provincija, mums kokybės reikalavimai kiti. Popsiniai principai viską lemia.