Žibuoklė Martinaitytė. Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (7). Begalinė įvairovė

Niujorkas tarsi įkūnija šiuolaikiniam gyvenimui būdingą informacijos perteklių, pasireiškiantį visais socialiniais bei kultūriniais lygmenimis. Meno renginių pasiūla tokia gausi, jog prireikia nemažai pastangų susiorientuoti šioje stulbinamoje įvairovėje ir kažkaip sugebėti įsprausti lankytinus koncertus į savo ir taip perpildytą dienotvarkę. Pastebiu, jog niujorkiečiai didžiuojasi savo gebėjimu manipuliuoti laiku, prisodrindami jį kuo didesniu įspūdžių kiekiu bei kuo turiningiau išnaudodami kiekvieną minutę. Ko jau ko, o kultūrinio apetito miestiečiams tikrai nestinga, tuo vėl ir vėl įsitikinu, nuėjusi į kokį nors dėmesio vertą koncertą ir, kaip paprastai, išvydusi pilnas klausytojų sales.
„Kareivių dainos“. Jill Steinberg nuotraukaKoncertų gausa lydėjo šaltuosius ir niūriuosius žiemos mėnesius, kai gamtoje pastebimą spalvų stygių kompensavo margaspalvės garsų paletės nutapyti muzikiniai pasauliai.  Įvairovės tikrai netrūko sausio 9–18 dienomis vykusiame šiuolaikinių operų festivalyje „Prototype“. Viena iš festivalio organizatorių, operos prodiuserė Beth Morrison, jau ne sykį yra pavadinta šių laikų Niujorko S. Diagilevu, kurio dėka, prisiminkime, XX a. pradžioje Paryžiuje atsirado muzikos istorijai reikšmingų kūrinių, tarp jų – I. Stravinskio baletas „Šventasis pavasaris“. Pastaruosius keletą metų Beth Morrison inicijuoja ir prodiusuoja daugelį inovatyvių šiuolaikinės muzikos projektų, tarp kurių nemenką dalį užima kamerinės operos žanras arba projektai, sujungiantys muziką su kitomis medijomis. Tokių projektų įgyvendinimas ne tik nereikalauja daug lėšų, bet ir pasižymi mobilumu, kas yra didžiulė vertybė šiuolaikiniam kompozitoriui, kuris, sukūręs didesnį opusą, pavyzdžiui, operą, vargu ar gali tikėtis, jog ji bus pastatyta daugiau nei vieną kartą. Ši prodiuserė garsėja ir tuo, kad talentingai suveda įvairių sričių menininkus, surasdama kompozitoriams stilistiškai giminingus režisierius ar videomenininkus ir visuomet užtikrindama projektų estetinį vientisumą. Festivalis „Prototype“, pristatęs 5 operas, labiau priminė kūrybinę laboratoriją, kur bandomos idėjos toli gražu nepasiekė užbaigto rezultato. Žinoma, festivalio tikslas ir buvo suteikti kompozitoriams galimybę įgyvendinti savo idėjas realybėje ir išbandyti jas nelaukiant, kol Metropoliteno opera ar kitas garsus operos teatras pasisiūlys tą padaryti. Vienas iš labiausiai pavykusių festivalio projektų pasirodė kompozitoriaus Davido T. Little’o kamerinė opera „Kareivio dainos“, matyta sausio 13 d. Sukurtos 2006 metais ir išaugusios iš dainų ciklo, šios operos libretas pagrįstas daugybe interviu, kuriuos atliko pats kompozitorius su šeimos nariais ir mokyklos draugais, tarnavusiais Antrajame pasauliniame kare, Vietname ar Afganistane. Valandą trukusioje multimedijų operoje klausytojai stebėjo epizodus iš bevardžio veikėjo gyvenimo, dalyvavimą kariniuose konfliktuose –­ pradedant nuo vaikystėje žaisto karo smėlio dėžėje bei videožaidimų šaudynių ir gaudynių, baigiant tikrojo mūšio lauko teroru ir ta nenusakoma jį realiai patiriančiojo siaubo būsena. Kompozitorius į muzikinį audinį įpynė ir interviu metu įrašytus žmonių balsus – tiek moterų, tiek vyrų – savitais ir paprastais žodžiais apibūdinančiais tai, ką jiems teko išgyventi karo metu. Emocinga bei iliustratyvi muzika, atliekama kamerinio ansamblio „Newspeak“, laviravo tarp agresyviai rėksmingos pankroko išraiškos ir klasikinei muzikai būdingo tembrinio spalvingumo bei niuansų išieškojimo. Veiksmas su vos dviem veikėjais – kareiviu ir vaiku – vyko smėlio dėžėje, transformuojant ją į karo mūšio lauką. Pasirinktas vaizdinys tarsi teigė, jog karas – tai žaidimas, kurį žaidžia tiek vaikai, tiek ir suaugę, žinoma – su radikaliai skirtingomis pasekmėmis. Operos kulminacijoje akinamos baltos šviesos blyksniai kėlė fiziškai juntamą baimės jausmą. Žvelgti į sceną nesinorėjo ir netgi skaudėjo, kaip kad nesinori pabuvusiems kare kareiviams pažvelgti į savo atmintyje saugomus baisumus. „Kareivio dainos“ atskleidė komunikavimo krizę, tą kareivių negalėjimą būti savo chaotiškų prisiminimų liudytojais, tą neįmanomybę kalbėti bei įvardyti žodžiais kare patirtus dalykus. Sujungdamas įvairias patirtis nuo vaikiško susižavėjimo karo idėja iki košmarų, persekiojančių į civilizuotą pasaulį grįžusius kareivius, kompozitorius D. T. Little’as nepaliovė kartojęs, jog kareivis yra tarsi tiksinti laiko bomba ir jo patirtos istorijos, palaidotos po išoriniu fasadu, kad ir nežinodamos kaip pasireikšti, tik ir laukia, kada prasiveržti.
Festivalyje „Prototype“ matytoms kamerinėms operoms būdingą veiksmo ir muzikos sintezę aptikau ir viename teatro spektaklių – Peterio Brook’o  pastatyme „Kostiumas“, matytame vasario 2 dieną BAM Harvey teatre. Scenoje nuolat būnantys muzikantai (gitara, trimitas ir klavišiniai bei akordeonas) tapo neatsiejama veiksmo dalimi, savo skleidžiamais garsais komentuodami tai, kas vyksta, o ne vien tik kurdami atmosferinį foną. Toks organiškas muzikos dalyvavimas veiksme tarsi patvirtino faktą, jog ribos tarp įvairių meno formų vis labiau ir labiau niveliuojasi. Dar vienas to įrodymas laukė Trisha Brown Dance Company šokio spektaklyje, vykusiame vasario 1 d. BAM Howard Gilman operos teatre. Šiuolaikinis šokis jau senokai giminiuojasi su dabartinių kompozitorių muzika ir nemažai kūrinių gimė kaip tik ir užsakyti šokio spektakliams. Pakanka prisiminti choreografo Merce’o Cunninghamo bendradarbiavimą su J. Cage’u, paskatinusį kompozitorių nuolat eksperimentuoti ieškant naujų garso išgavimo būdų, iš ko ir gimė muzika preparuotam fortepijonui, kai uždedant ant stygų popierių, trintuką ar kokį metalinį daiktą sukuriami visiškai nauji, mušamuosius instrumentus primenantys, skambesiai. Trisha Brown šokio spektaklyje, šalia senesnių kompozicijų, iš kurių labiausiai išsiskyrė „Set and Reset“ su Laurie Anderson muzika ir Roberto Rauschenbergo vizualiniu sprendimu, pakerėjo 2011 metų kompozicija „I’m going to toss my arms – if you catch them they’re yours“ pagal Alvino Currano muziką. Scenos gilumoje prie fortepijono sėdintis kompozitorius skleidė užburiančių kvintos intervalu pagrįstų sąskambių grandinę, susiliejančia su elektronikoje panaudotais obertonų švilpesiais, palydinčiais ritmingai besikartojančius šokėjų judesius. Vis nepalioviau stebėtis 75-erių metų amžiaus kompozitoriumi, žinomu eksperimentinės, elektroninės ir improvizacinės muzikos kūrėju, taip jautriai ir išraiškingai atliekančiu savo paties muziką, ką jis darė ir kitą vakarą, sausio 25 d., „Roulette“ salėje įvykusiame jo autoriniame projekte „Fake Book“. Čia jis operavo virš tūkstančio skaitmeninių mėginių, grodamas klavišiniais instrumentais, harmonika, įvairiais daiktais ir dainuodamas. Išties ši septyniasdešimtmečių kompozitorių-atlikėjų karta su Ph. Glassu ir S. Reichu priešakyje pastaraisiais metais vis dar aktyviai reiškiasi Niujorko koncertinėje scenoje. Galbūt muzikos rašymas bei atlikimas ir yra tasai paslaptingasis fizinės sveikatos ir energijos šaltinis? Praeituose dienoraščiuose jau minėjau ilgaamžį ir nepaprastai produktyvų kompozitorių avangardistą Elliotą Carterį, kuris mirė praeitų metų lapkričio mėnesį, sulaukęs beveik 104 metų. Nenuostabu, kad šią žiemą jo muzika skambėjo daugelyje Niujorko koncertų. Vienas jų – sausio 13 d. Le Poisson Rouge kavinėje įvykęs kamerinės muzikos koncertas, sulaukęs nemažo publikos susidomėjimo. Kitas įsiminęs E. Carterio muzikos atlikimas – britų pianisto Nicolaso Hodgeso rečitalyje Carnegie Hall Zankel salėje (sausio 21 d.), kur nuskambėjo ciklas „Dvi mintys apie fortepijoną“. Šiedu išraiškingai bei preciziškai atlikti kūriniai, nors ir trumpi, bet turtingi savo nuolatinės nuotaikų kaitos, multidimensinių faktūrų ir gausių poliritmų, tiesiog kaustė dėmesį nenustygstančių pirštų bėglumu, kartais stabtelėjančiu ties akordų sekomis, galingai rezonuojančiomis visame didžiuliame fortepijono diapazone. N. Hodgeso atliekami Claude’o Debussy etiudai (I knyga) taip pat pasižymėjo techniniu meistriškumu, nors kalbant apie atlikimo interpretaciją, verčiau jau rinkčiausi rumunų pianisto Radu Lupu grojamą Debussy, išgirstą sausio 24 d. Carnegie Hall salėje. Čia pakerėjo tobulas garso kontroliavimas – pianisto pirštai, rodėsi, vos vos lietė klavišus, tačiau to lengvo prisilietimo išgaunamas garso lygumas buvo tiesiog neprilygstamas, ypač žinant šių pianistinio repertuaro kūrinių (C. Debussy II  preliudų knyga) techninius reikalavimus. Klausantis gerai pažįstamų F. Schuberto ir C. Debussy rodėsi, kad garsai, užuot skambėję visu savo akustiniu pajėgumu, vos girdimai šnabždėjo. Subtilūs ir beveik neapčiuopiami, kaip piešiniai ant vandens, kurie vos atsiradę vėl išnyksta, Debussy preliudai svaigino savo perregimomis faktūromis ir raibuliuojančiais pasažais.
Carnegie Hall salė, kaip ir kiekvieną sezoną, šalia klasikinės muzikos koncertų su garsiausiais pasaulio atlikėjais, skiria nemažai dėmesio šiuolaikinei muzikai. Dauguma ją pristatančių koncertų sujungti į ciklą „Mano laikas, mano muzika“. Pavadinimas tarsi priartina klausytoją prie nepažįstamos muzikos, bylodamas, jog tai – tiesiog muzika, kuriama dabartiniu laiku, tad nereikėtų jos bijoti ar vengti, kaip ir bet kurios kitos gyvenimo dalies atsinaujinimo. Tarp šio ciklo koncertų – ACO orkestro renginys „Laiko kelionės“ (sausio 18 d.), kur, be dviejų jaunų kompozitorių kūrinių premjerų, skambėjo ir jau klasika tapęs šiuolaikinės muzikos kūrinys – Luko Fosso „Laiko ciklas“ sopranui ir orkestrui. Kitas koncertas, sutraukęs išties didžiules atlikėjų pajėgas – virš šimto narių chorą „The Collegiate Chorale“ ir orkestrą –­ vasario 27 d. atliko Lotynų Amerikos įkvėptus kūrinius: Ph. Glasso simfoniją Nr. 7 „Toltekų simfonija“ ir Osvaldo Golijovo kantatą „Oceana“.
Margumynas šį sezoną ženklino ir gausius Niujorko festivalius – kasmetį mėnesį trunkantį „Ekstatiškos muzikos“ festivalį, vykstantį Merkino koncertų salėje, penkių dienų Avant Media festivalį, Modernaus meno muziejaus organizuotą dviejų koncertų ciklą, pavadintą „Konsonansinė ir disonansinė abstrakcija“, susijusį su retrospektyvine paroda „Abstrakcijos išradimas 1910–1925“ ir vasario 2–28 dienomis vykusį festivalį „Composers Now!“. Pastarasis, prasidėjęs 8 valandų šiuolaikinės muzikos maratonu vasario 2 dieną Symphony Space salėje, pasklido po visas miesto koncertines erdves, aprėpdamas eklektišką stilių ir žanrų mišinį nuo elektroninės eksperimentinės muzikos iki postminimalistinės, spektrinės ar avangardinio džiazo. Vienas iš minėtinų festivalio kamerinės muzikos renginių, vasario 23 dieną Tenri kultūros institute įvykęs lietuvių publikai gerai pažįstamo, operą apie J. Mačiūną sukūrusio kompozitoriaus ir muzikologo Franko Oterio autorinis vakaras „Oterio versijos“. Jo vokalinės kompozicijos, tą vakarą atliktos pianistės Trudy Chan ir dainininko Philipo Cheah, turinčiu unikalų nepaprastai platų 3 su puse oktavų balso diapazoną, regis, atspindėjo spalvingai žavią stilistinę įvairovę, pastebėtą ir visuose kituose Niujorko žiemos sezono koncertuose.
Muzikiniai ir kultūriniai įspūdžiai sluoksniavosi atminties kloduose, tarsi atitikdami dabartinį laiko pulsą ir daugialypį Niujorko gyvenimą. Kiekviena akimirka šiame mieste yra tiek prisodrinta visokeriopos informacijos, jog vargu ar lieka erdvės praeičiai, nostalgijai bei prisiminimams. Nenuostabu, kad šiuolaikinis menas ir muzika čia klesti, juk niujorkiečiai temoka gyventi čia ir dabar...

Frankas Oteris. Jeffo Hermano nuotrauka

Draugai