Prieš 75 metus, sausio 19 d., gimė viena svarbiausių roko muzikos moterų – Janis Joplin, iškiliausia savo meto elektrinio baltųjų bliuzo ir soulo vokalistė. Kai 1970-aisiais ji mirė, vos prieš dvi savaites anapilin buvo iškeliavęs Jimi Hendrixas. Jiedu tapo tragiško „27-erių klubo“ pradininkais.

Šio 1976 m. straipsnio autorė pirmoji žurnale „The New Yorker“ pradėjo rašyti apie populiariąją muziką (įsidarbino 1968 m.). Taigi buvo viena pirmųjų muzikos kritikių, rašiusių nacionalinei auditorijai, ir viena iš kelių moterų tradiciškai vyriškame lauke.

Janis Joplin gimė 1943 m., užaugo Port Artūre, Teksase. Dainavo baruose ir kavinėse gimtajame miestelyje, vėliau Ostine, kur nepilnus metus studijavo Teksaso universitete. 1966 m. išvyko į San Fransiską, k ur tapo grupės „Big Brother and the Holding Company“ vokaliste. 1967 m. „Big Brother“ jau pasirodė Monterėjaus popfestivalyje, o Janis tapo visuotinai išliaupsinta žvaigžde. 1968 m. liepą pasirodė „Cheap Thrills“ – pirmasis oficialus jų albumas. Bet grupėje tvyrojo įtampa ir netrukus Janis juos paliko.

Su naujais muzikantais ji išleido albumą „I Got Dem Ol’ Kozmic Blues Again Mama!“. Tačiau grupė taip ir nesulipo, tad 1970 m. pavasarį Janis subūrė naują – „Full-Tilt Boogie“. Jie koncertavo beveik visą vasarą ir Los Andžele įrašė albumą „Pearl“. Janis jis buvo paskutinis. 1970 m. spalio 4 d. ji mirė perdozavusi heroino.

 

*

7 dešimtmečio pabaigoje hipiški amerikiečių roko atlikėjai sujungė dvi įžūlaus laisvos asmenybės mito puses. Jie buvo garsūs – taigi apdovanoti pinigų ir populiarumo teikiama laisve, ir drauge jie buvo (ar pretendavo būti) kultūrinės revoliucijos, ambicingos ir romantiškos laisvės vizijos pranašai. Jaunieji amerikiečiai tapo pasaulinėmis žvaigždėmis dėl perdėtos gerovės, leidusios visokiausią maištingą ir nevaržomą elgesį.

Ši kombinacija iš prigimties nepatvari: W. Whitmano platūs keliai – vis dėlto ne Holivudo greitkelis. Nei populiarumas, nei materialinė gerovė negali suteikti to, ką visada žada. Bet tą trapią istorinę akimirką rokas išsiveržė iš šių prieštaravimų, o popherojai, kaip ir mes visi, pradėjo grumtis su poslinkiais baltųjų amerikiečių sąmonėje – savotišku tragedijos įsisąmoninimu. Būtent šiame kontekste J. Joplin užaugo kaip menininkė, įžymybė, maištininkė, moteris ir šiame kontekste ji mirė.

J. Joplin priklausė tai rinktinei pop­žvaigždžių grupei, kurių asmenybės reikšmingos ne mažiau už jų muziką. Tarp Amerikos roko kūrėjų ją, kaip kūrėją / atlikėją / kartos istorijos ir mitologijos įsikūnijimą, lenkia tik Bobas Dylanas. Ji buvo vienintelė moteris, tiek pasiekusi uždarame vyrų ratelyje, vienintelė 7 dešimtmečio kultūros herojė, atskleidusi ir išviešinusi savitą moters patirtį siekiant asmenybės laisvės. Nors mėgstamiausios Janis metaforos – dainavimas kaip dulkinimasis (pirmas rokenrolo principas) ir dulkinimasis kaip išsilaisvinimas (pirmas kultūrinės revoliucijos principas) – buvo jau anksčiau įtvirtintos jos kolegų vyrų, sutapimas tik paviršinis. Truputėlį giliau slypėjo feministinis (ar ikifeministinis) paradoksas.

Vyrų dominuojama kontrkultūra moterų laisvę apibrėžė vien seksualiniu atžvilgiu. Todėl moterys seksualinės laisvės idėjai suteikė milžinišką simbolinę vertę: ji buvo įkrauta visa bręstančio maišto energija. Tačiau toks apribotas maištas buvo skausmingai akivaizdi nuolankumo forma. Nežinia, ar Janis tai suprato, bet jos asmenybės dvilypumas – geidulinga hedonistė ir kenčianti auka – rodo, kad ji tai jautė. Svaigulys (angl. dope – narkotikai, žargonu reiškia „jėga, faina“, – vert. past.) – dar vienas dėmuo jos metaforinėje lygtyje: apsvaigimas lygu dainavimas lygu dulkinimasis lygu išsilaisvinimas. Narkotikai nuskausmina ir galiausiai nužudo, nors, žinoma, gerieji laikai nebuvo netikri, kiek jau jų būta. Žinoma, net ir su visais apribojimais hipės roko žvaigždės gyvenimas buvo geresnis nei provincijos namų šeimininkės ar vienišos keistuolės.

Janis, kaip ir mums visoms, kentėjusioms sunkiausią lemtį, galinčią užklupti jauną merginą Amerikoje, –­ nepopuliarumą, – kultūrinės revoliucijos esmė buvo pasipriešinimas sustabarėjusiai 6 dešimtmečio madai. J. Joplin metamorfozė iš bjauriojo ančiuko Port Artūre į povą Haight-Ashburyje reiškė, kad moteris, kuri nebuvo standartiškai graži, be to, spuoguota, kamuojama antsvorio ir pasišiaušusiais plaukais, pati sukūrė savo grožį (ir savo nuostabius beprotiškus kostiumus) iš grynos energijos, jautrumo, mielumo, arogancijos bei humoro jausmo, ir privertė jos grožį įvertinti. Janis ne šiaip pasinaudojo kintančiu mūsų patrauklumo suvokimu, bet pati jį pakeitė. Nuo jos tiesioginė linija vedė prie deginamų liemenėlių ir viso kito.

Tiesioginė, bet ne lengva. Janis kartą gyrėsi: „Jie moka man 50 tūkstančių dolerių per metus, kad būtų kaip aš.“ Jie mokėjo pinigus, kad ji būtų asmenybe, o ryšys tarp viešos asmenybės ir vidinės savasties – problemiškas kiekvienam populiariam menininkui, bet ypač problemiškas moteriai. Vyrams įprasta atlikti vaidmenis ir kurti įvaizdžius konkuruojant bei siekiant sėkmės. Žinomi vyrai neretai susitapatina su savo kaukėmis, kūrybiškai jas išnaudoja ir daugiau ar mažiau kontroliuoja. O moterims įvaizdžio reikia tiesiog norint išlikti. Moteris dažniausiai jaučia, kad vyrai neleidžia jai būti „tikrąja savimi“ arba blogesniu atveju, kad priimtinos kaukės atspindi ne jos, o vyrų fantazijas. Ji gali pasirinkti pačią įdomiausią kaukę, teatrališkai ją pristatyti, suasmeninti, išplėtoti ar ironiškai pateikti. Bet galiausiai moteris, norėdama būti mylima, vis tiek tarnaus kokiai nors vyro fantazijai.

Garsi moteris susiduria su gryniausia šios dilemos forma. J. Joplin maištas prieš konvencinį moteriškumą buvo drąsus ir išradingas, bet vis tiek atitiko stereotipą (kieta, berniokiška mergina su slepiamu jautrumu ir pažeidžiamumu) puoselėtą daugybės jos gerbėjų vyrų. Gal ji būtų sugebėjusi iš šio stereotipo išsiveržti ir drauge pasiimti savo klausytojus, – dėl šios neįgyvendintos galimybės jos mirtis buvo ir meninė, ir žmogiška tragedija.

Pavyzdžiui, biseksualumo klausimas. Žmonės, pažinoję Janis, skirtingai vertina santykių su moterimis reikšmę jos gyvenime, o aš faktų nežinau. Šiaip ar taip, biseksualių polinkių pripažinimas nesikirstų su Janis įvaizdžiu ir būtų tapęs dar viena jos hedonizmo ar visa aprėpiančio meilės troškimo išraiška. Kita vertus, ji galėjo tuo pasinaudodama pasakyti šį tą nauja apie moteris ir išsilaisvinimą. Janis mane visada stebino ir traukė tuo, kad žiūrėdama į ją niekada nesijaučiau patekusi į orgiją tarp jos ir vyrų publikoje. Kai ji koncerte užsivesdavo, užvesdavo visus.

Vis dėlto Janis dainos buvo apie heteroseksualius romantinius santykius: būtent vyrai ją skaudino, atsilauždami po gabalėlį jos širdies. Stebėdama Janis klausančius vyrus, pradėjau suvokti pasipiktinimą, kurį daugelis juoda­odžių jaučia baltiesiems, pakvaišusiems dėl bliuzo. Janis dainavo apie savo, kaip moters, skausmą, ir vyrams tai patiko. Būtent vyrai tą skausmą kėlė ir jei nebūtų kėlę, nebūtų galėję ja mėgautis. Jų meilikavimą galima pavadinti žiauriausiu įžeidimu. Ir Janis atsakas – stipriau dainuoti, stipriau apsvaigti, būti dar stip­riau garbinama – buvo ir maištingas, ir nuolankus, ir neužtikrintas. Kai ištarė: „Ant scenos myliuosi su 25 tūkstančiais žmonių, o namo grįžtu viena“, ji ne tik atkartojo liūdno klouno ar vargšės turtingos mergaitės klišę. Ji sakė, kad kuo daugiau atiduoda, tuo mažiau turi, o tai, mielasis, yra neteisinga.

Kaip ir dauguma moterų atlikėjų, J. Joplin neparašė daug dainų – dažniausiai interpretuodavo kitų. Bet paversdavo jas savomis, kaip mažai kas išdrįsdavo. Ji ne tiek dainuodavo, kiek užpuldavo ir su jomis grumdavosi. Kai kurie kritikai skųsdavosi, kad ji jas mirtinai užsmaugia, bet sėkmingais atvejais prižadindavo naujam gyvenimui. Taip pat grumdavosi ir su muzikine forma, valdžiusia jos vaizduotę – bliuzu. Bliuzas buvo dar viena išorinė struktūra su sava prieštaringa seksualinės galios ir seksistinio konservatyvumo tradicija. Bet Janis šią formą panaudojo atmesdama bliuzinį jautrumą. Dainuoti bliuzą – tai oriai priimti skausmą, bet Janis nenorėjo nieko kito, tik jį išrėkti. Big Mama Thornton dainą „Ball and Chain“ atlikdavo kruopščiai suderindama abejingumą ir rezignaciją, kietumą ir trapumą. Ji beveik užjaučia savo skriaudėją: „Žinau, kad ilgėsies manęs, mažuti (...). Visas tavo gyvenimas bus kaip mano, surakintas grandine.“ Jos dainavimas pirmiausia atskleidžia ryžtą ištverti skriaudas. O Janis šią dainą paverčia vienu ilgu tūžmingu ir beviltišku protestu. „Kodėl kodėl kodėl“, – daug kartų klausia ji, lyg vaikas, nepajėgiantis suprasti neteisybės. „Tai neteisinga (...) negali būti (...). Norėjau tik tave apkabinti (...). Norėjau tik tave mylėti.“ Skausmas triuškina, „traukia žemyn (...) galbūt galbūt tu gali man padėti – nagi, padėk man“. Panašiai skiriasi jos ir Ermos Frank­lin įrašytos dainos „Piece of My Heart“ versijos. E. Franklin meta iššūkį: ką tu man bepadarysi, neleisiu sunaikinti mano gebėjimo būti žmogumi ir mylėti. J. Joplin labiau sako: jei tik ištversiu, jei rodysiu meilės ir atleidimo pavyzdį, jis tikrai galiausiai supras, pasikeis, grąžins, ką jam daviau.

Jos malonumo vaikymasis buvo toks pat beatodairiškas: tai atsisakymas pripažinti bet kokius atkaklumu nesugriaunamus apribojimus – tereikia dar truputėlį pasistengti. Šis karas su apribojimais daugiausia ir lėmė ankstyvųjų J. Joplin pasirodymų gyvastingumą, būtent dėl jo „Cheap Thrills“ tapo klasika, nors yra nelygus ir gyvo koncerto jauduliui neprilygstantis albumas. (...)

Du jos paskutiniai albumai, kaip ir koncertai su nenusisekusia „Kozmic Blues“ grupe, skamba lyg pereinamieji, parengiamieji. Janis akivaizdžiai išgyveno tam tikrus pokyčius – geriausiai tai įrodo daina „Me and Bobby McGee“, kurią galima laikyti jos „Dear Land­lord“ (1967 m. Bobo Dylano daina, –­ vert. past). Ir formaliai (prislopintas, švelnus folkinis skambesys), ir turinio atžvilgiu: tekstas apie priimtus sprendimus, klaidingus ir pergyventus, pabrėžiant, kad kompromisas gali būti tinkama išeitis, – visa tai albume „Cheap Thrills“ būtų skambėję kaip erezija. „Laisvė – tai tik kitas žodis neturėjimui ką prarasti“, – viena iš epitafijų kontrkultūrai. Niekada nesužinosime, kur – jei kur nors – Janis planavo eiti toliau. (...)

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„Rolling Stone“, 1976-11-18