Intriguojančiai skambantis „NB8 ART“ pavadinimas slepia įdomų tarptautinį menininkų sambūrį, muzikines istorijas audžiantį per muzikos ir vaizdo sąveikos improvizacijas. Prieš dvejus metus Rietave pradėtame projekte bendradarbiauja keturių Baltijos ir Šiaurės valstybių muzikantai bei vaizdo kūrėjai: Julija Karaliūnaitė (sopranas), Simona Zbarauskaitė (fortepijonas), Janas Liljekvistas (kompozitorius, smuikas, elektronika, Švedija), Robertas Jürjendalas (elektrinė gitara, Estija), Steinaras Yggesethas (kompozitorius, elektronika, Norvegija), Viktorija Smailytė (arfa), Jūratė Relevičiūtė (grafika), Ričardas Rickevičius (vaizdo režisūra). Su projekto, jau spėjusio surengti ne vieną įsimintiną pasirodymą tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje, autorėmis – pianiste Simona ZBARAUSKAITE, operos soliste Julija KARALIŪNAITE ir vaizdo menininke Jūrate REKEVIČIŪTE – kalbamės apie jų sumanymo aktualumą, gastroles ir netgi artėjantį Lietuvos šimtmetį.

„NB8 ART“ skamba tarsi kodas – sudėtinga susidaryti įspūdį, ką šis pavadinimas slepia. Kaip koncentruotai galėtumėte apibūdinti projektą?

Simona. Tai muzikos ir vaizdo menų sintezė. Kiekvienas pasirodymas –­ savotiškas performansas. Vaizdo projekcijų bazė iš anksto sudėliota, tačiau kiek­vienąkart per pasirodymą ji improvizuojama. Panašiai kuriama ir muzika –­ daug improvizuojame. Yra tam tikrų kūrinių, kuriuose viskas aiškiai sudėliota, tačiau yra ir tokių, kurių turime tik melodiją ir nežinome, kaip jie baigsis. Iš to kyla šios kūrybos žavesys –­ tai tiek muzikoje, tiek vaizde esanti laisvė.

Julija. Taikliai mus įvardijo Got­lande – „ne tik gyvai atliekama, bet ir gyvai kuriama muzika ir vaizdas“. Savo istoriją pasakojame per šiuolaikinę meno kalbą, siejame skirtingus elementus, pavyzdžiui, operinį vokalą ir elektroniką, arfą ir metalines grandines ant jos stygų, akademinį fortepijoną ir elektrinę gitarą. Vaizdas mūsų muzikinėms istorijoms ypač svarbus, nes padeda sustiprinti, aiškiau perteikti idėją.

Jūratė. Visuomet turiu tam tikrą vaizdinės medžiagos karkasą, tačiau jis nuolatos kinta. Šią kaitą lemia aplinka, žmonės, kiti veiksniai. Galų gale ir naudojami muzikos instrumentai. Niekada tiksliai nežinau, kuo mano vaizdo istorija baigsis.

Julija. Kadangi mūsų projektas auga, patys atrandame vis naujų dalykų, galbūt ilgainiui koncepcija dar labiau nusistovės.

Jūratė. Ne, to nereikia, nes nusistovėjimas – mirtis.

Kokia buvo pradžia?

Jūratė. Viskas prasidėjo „Kablyje“, per „Pin dienas“.

Simona. „Pin dienose“ dalyvavome tik mes, lietuvės. Tąkart atlikome operinę muziką Jūratei improvizuojant vaizdinę kompoziciją. Paskui abi su Julija susėdusios pagalvojome, kad tai labai įdomu ir verta tokį projektą plėtoti – juk to, ką kuriame mes, neišgirsi ir nepamatysi. Julija buvo dirbusi Nidos meno kolonijoje, įvairiuose festivaliuose, kur sutiko daug menininkų. Kai kuriuos pakvietėme prisidėti, dalis jų sutiko, dalis ne, tačiau viskas susidėliojo gana natūraliai. 2015 m. suorganizavome pirmąsias kūrybines dirbtuves Rietave. Ten ir gimė viskas, ką šiandien turime ir tobuliname.

Viena jūsų projekto ašių – Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinis bendradarbiavimas, o ir gilinimasis į regiono etninę kultūrą.

Julija. Siekėme Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo, todėl ir atsirado NB8 (Nordic Baltic Eight) terminas, nors politikoje jis naudojamas jau seniai. Norėjome, kad ilgainiui projektas susietų menininkus iš visų aštuonių valstybių, tačiau kol kas dalyvauja tik keturių šalių kūrėjai.

Simona. Pradėję projektą atsispyrėme nuo etninės kultūros – liaudies raštų, simbolikos, architektūros, muzikoje – nuo liaudies dainų. Tačiau vėliau ėmėme nuo šios koncepcijos tolti, tapome grupe. Dabar jau nesame susitelkę į etninės kultūros šaltinius – muzika gimsta labai natūraliai. Susitinkame kas pusmetį, tada dalijamės idėjomis, motyvais, kuriuos kartu plėtojame. Vaizdo ir muzikos santykis čia lygus.

Julija. Repertuare dar liko liaudies intonacijų įkvėptų kūrinių, tačiau tai nebėra mūsų projekto branduolys. Dabar daugiausia idėjų kyla iš pačių naudojamų instrumentų. Tradicinių partitūrų nekomponuojame, tik kartais užrašome vokalo ir fortepijono partijas.

Paskutinį kartą koncertavote Gotlande.

Jūratė. Nusprendėme, kad mums sekasi, todėl reikėtų pasidaryti įrašų. Kolega Janas pasiūlė vieną studiją Visbyje, tačiau paaiškėjo, kad mūsų per daug, o studija – per maža. Tačiau Got­landas išliko mūsų mintyse. Koncertus saloje organizavome maždaug metus, per kuriuos spėjome ir įrašus pasidaryti.
Simona. Tai buvo keturių koncertų ciklas. Dirbome su „Ems“ studija, Baltijos šalių vertėjų biuru Gotlande, taip pat su garbės konsule Dalia Andersson. Pasirodymai vyko skirtingose vietose, išsidėsčiusiose po visą salą: Slitės bažnyčioje, Visbio centrinėje bibliotekoje, keramikos dirbtuvėse ir menininkų rezidencijoje Atlingbu.

Jūratė. Kiekvienoje vietoje reikėdavo bent dviejų valandų pasiruošti: instrumentams, kameroms, mūsų pačių išsidėstymui, garso patikrai... Džiugu, kad publika reagavo labai emocionaliai. Aišku, naujai nežinomai grupei gana sudėtinga sulaukti dėmesio, tuo labiau kad apie koncertus buvo skelbiama lokaliai. Norėjosi daugiau žiūrovų, bet tie, kurie atėjo, buvo labai emocionalūs.

Julija. Apskritai, Gotlande yra daug vietų, kur būtų galima pagroti. Ten išlikę daug fantastiškų viduramžių bažnyčių, iš kurių padarytos koncertinės salės. Svajojame ten dar sugrįžti.

Šiandien meno pasaulyje visko tiek daug, kad tame chaose vertingoms idėjoms sunku nepaskęsti. Kuo jūsiškis projektas išskirtinis?

Julija. Visų pirma – neįprasta inst­rumentų sudėtis. Džiaugiamės didžiule tembrų įvairove ir neribotomis galimybėmis. Mūsų kuriama muzika primena popklasiką – jos gali klausytis ir akademinės, ir elektroninės, ir dar kitokios muzikos mėgėjai.

Jūratė. Svarbiausia, kad Julijos nepaprastai gražus balsas. Jis iškart „pagauna“ klausytoją už gerklės ir sako: „Klausyk!“

Julija. Nežinau, kur dar galima išvysti tokius vaizdo sprendimus, kokius naudojame mes: iš anksto paruošiamos projekcijos, tačiau kūrybinis procesas vyksta gyvai, per pasirodymą.

Jūratė. Be to, mūsų kuriamos istorijos niekada nesikartoja. Naudojamos įvairios raiškos priemonės. Kartais save pavadinu „vaizdo dj“.

Dirbate kartu su estų, švedų ir norvegų menininkais. Kokie kūrybinių įpročių panašumai ir skirtumai?

Simona. Būtent toks bendradarbiavimas ir buvo planuotas. Politinio, ekonominio bendradarbiavimo vis daugėja, tačiau kultūrų sąlyčio, mūsų nuomone, dar trūksta.

Julija. Įdomiausia, kad mes kartu ir kuriame – neatliekame Čiurlionio, Griego, Paarto, kitų... Kartu rašome naują muziką, tai lemia dar kitokį tarpusavio pažinimą. Tačiau didelių mentaliteto skirtumų pastebėti neteko.

Simona. Man atrodo, visi kūrėjai kuo nors yra panašūs. Jeigu bendrautume ne su menininkais, galbūt skirtumų rastųsi daugiau. Aišku, niuansų yra. Švedai mėgsta viską daryti tiksliau, labiau nori komforto. Mes esame pripratę vargti ir dėl to nesiskųsti.

Per porą metų veikėte gana sparčiai – koncertavote ir Lietuvoje, ir užsienyje, parengėte įrašus. Kas toliau?

Jūratė. Labai laukiame įrašų iš Got­lando – planuojame jiems sukurti vaizdo klipus.
Simona. Dabar vyksta derybos su festivaliais, todėl kol kas nieko konkretaus pasakyti negalime – kažkas nauja bus tik kitais metais. Artėja šimtmetis, kuriam labai ruošiamės...

Julija. Šia proga bandysime atsigręžti į praėjusį šimtmetį – tai bus specia­liai šiai sukakčiai parengtas projektas, ne tai, ką įprastai darome koncertuose. Kai vasarį buvome Stokholme, susipažinome su naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje. Galima sakyti, kad jis mums tokią idėją ir pasiūlė...

Kalbėjosi Rasa Murauskaitė