Sergej Kornilov. Davido Bowie nuotykiai Transsibiro eksprese

Tuo metu muzikantas susirgo aerofobija, jis bijojo skraidyti. Trumpiausias turo kelias iš Japonijos į Europą buvo per TSRS, ir Davidas Bowie pasiuntė prašymą dėl kelionės Transsibiro geležinkeliu. 1972 m. santykiai buvo atšilę, kaip tik planavo Brežnevo ir Fordo susitikimą Vladivostoke, ir muzikanto prašymas buvo patenkintas. (Kartu važiavo dar trys amerikiečiai: grupės muzikantas, žurnalistas ir vėliau prisijungęs fotografas.)

Nuotraukos iš „Владивосток“ archyvo

Iš DB laiško jo spaudos sekretoriui: „Kelionė prasidėjo laive „Felikas Dzeržinskis“ – plaukėme iš Jokogamos į Nachodką. Turiu prisipažinti, viskas čia man patiko. Laivas buvo netgi prabangus. Padainavau keleiviams kajut-kompanijoje. Nieko ypatinga neplanavau, tiesiog pagrojau keletą dainų akustine gitara. Atrodo, jiems patiko. Nachodkoje mes persėdome į traukinį. Ir tai buvo fantastika! Įsivaizduok senus amžiaus pradžios prancūziškus, apmuštus medžiu vagonus su ovaliais veidrodžiais, bronza ir aksominėm sėdynėm. Tarsi būtume pakliuvę į romantišką novelę ar filmą... Jau ėmiau svajoti apie nuostabią kelionę per Sibirą, bet mūsų laukė nusivylimas. Kitą dieną pranešė, kad Chabarovske reikės persėsti. Naujasis traukinys buvo paprastas, praktiškas ir, beje, labai švarus, bet mes jau spėjome įsimylėti mūsų gražų ir romantišką „prancūzą“.“

Chabarovsko stoties perone pasirodė praeivius gluminantis keleivis. Tiesą sakant, taip atsitikdavo visose traukinio stotelėse pakeliui į Maskvą. Jis buvo aukštas, lieknas, jaunas ir grobuoniškai gražus. Plaukai nudažyti raudonai, veidas lavoniškai blyškus. Jis avėjo platforminius batus, vilkėjo ryškius marškinius, persiūtus metaliniu siūlu, blykčiojančiu iš po mėlyno lietpalčio. Rankoje – gitara. Dvi kanadietės merginos, lipančios į traukinį, netikėdamos savo akimis, rėkė: „Su mumis važiuoja Boooowie!“

Bowie viską filmavo kamera, kurią nusipirko Japonijoje (įdomu, ar išliko toji medžiaga?).

Iš DB laiško: „Sibiras nepaprastai įspūdingas. Ištisas dienas mes važiavome pro didingus miškus, upes ir lygumas. Niekada nemaniau, kad pasaulyje yra išlikusios tokios neliestos laukinės gamtos erdvės. Tai, ką išvydau, buvo lyg brovimasis į kitus laikus, į kitą pasaulį ir padarė man milžinišką įspūdį. Buvo keista sėdėti traukinyje, kuris savaime yra šiuolaikinių technologijų produktas, ir keliauti nepaliestomis, žmogaus nesugadintomis platybėmis. Tačiau visa tai mes matėme pro langą. O viduje, vagone, mus aptarnavo dvi pasakiškos palydovės Nadia ir Donia (turbūt tai buvo Tonia, – aut. past.). Rytais jos atnešdavo mums arbatą, tiksliau sakant, visą dieną ją nešiojo ir, reikia pasakyti, ganėtinai gerą. Mūsų žavingos palydovės buvo linksmos, draugiškos ir laikui bėgant mes jas tiesiog įsimylėjome. Vakarais, kai merginos baigdavo darbus, aš dainavau joms dainas. Jos nesuprato angliškai nė žodžio, bet dėl to visai nesijaudino. Sėdėjo priešais mane, šypsojosi ir įdėmiai klausėsi, o kiekvienos dainos gale juokėsi ir plojo delnais. Puiki auditorija, vienas malonumas. (...)

Stotelėse prekiauja senos ledi. Jos parduoda bulves, keptus viščiukus, žuvį, mėsa farširuotas spurgas (beliašus, –­ aut. past.). Parduoda virtus kiaušinius po 20 centų, vengriškus kompotus, žuvies konservus. Viską – už kainą, kuri Londone ar Niujorke būtų laikoma gana aukšta. Patys produktai, suvynioti į rudą popierių, neatrodo patraukliai, tačiau yra skanūs ir naudingi.“

Vienoje stotyje dar buvo daug sniego ir keleiviai nutarė pažaisti. Iš šono viską stebėjo kareiviai. Su jais vos nesusidūrė kiti pro šalį žygiuojantys kareiviai, nes jie užsižiūrėjo į Bowie, apsivilkusį geltonu lietpalčiu su kailine apykakle. Palydovė visiems pranešė, kad traukiniu važiuoja pasaulinė roko žvaigždė. „Šitaip gali atsitikti tik dekadentiškuose Vakaruose“, – pasakė vienas rusas. Kai tai buvo persakyta Bowie, jis tarė: „Mes juk koncertavome laive. Ten buvo vienas valdininkas, dirbantis Vladivostoko radijuje. Jis labai prašė manęs nors vieno koncerto jo mieste. Esant kitoms kelionės aplinkybėms, tikrai būčiau sutikęs.“

Su kareiviais, tiksliau, dembeliais, traukiančiais į vagoną-restoraną, Bowie susidūrė ir pačiame traukinyje, kai išėjo iš kupė su mineralinio buteliu – ieškojo, kuo jį atidaryti. Vienas iš kareivėlių nusišypsojo Davidui blykčiojančia eilute savų ir metalinių dantų, paėmė iš jo butelį, sukando dangtelį ir atidarė. (...) Bowie parodė į pagyvenusią moterį už lango, kuri daužė kūju kažkokią geležį, o jos kolegos vyrai stebėjo tą procesą pasirėmę į kastuvus.

Maskvoje Davidas apsirengė oranžinį Saint-Laurent’o kostiumą. Jam atrodė, kad tai gana kuklus drabužis. Dar jį pagražino šilkine kavos spalvos liemene su žaliais įsiuvais, olandiška berete ir geltonais batais su 10 cm platforma. Sakė, jog per visą kelionę buvo tik du negatyvūs įvykiai. „Pirmas įvyko Sverd­lovske. Rusai paaiškino: galime naudotis fotoaparatu su sąlyga, kad nefotografuosim karinių objektų. Sverdlovsko stotyje prie mūsų priėjo tipas tamsiais akiniais ir odine striuke ir pareikalavo juostos. Mes atsisakėm duoti. „Štai tuoj prasidės“, – pagalvojau. Bet traukinys pajudėjo, mes įšokom ir viskas baigėsi. Antras atvejis buvo, kai kirtome geografinę Azijos ir Europos ribą. Atkreipėme dėmesį, kokia draugiška liaudis gyvena Sibire ir kaip ji rūstėja artėjant prie Maskvos. Restorane už gretimo staliuko sėdėjo keturi rusų vaikinai ir grėsmingai vis dėbčiojo į mus. Aptarę situaciją, nutarėme išeiti. Manau, tai buvo teisingas poelgis. Kai ėjome pro juos, vienas žiūrėdamas tiesiai į mus čirkštelėjo pirštu sau per gerklę. (...)

Balandžio 30-ąją pagaliau atvykom į Maskvą. Apsistojom „Inturiste“, o kitą dieną mums pasisekė pamatyti gegužės 1-osios paradą. Stebėti buvo įdomu: bendro tikslo suvienytos minios vaizdas įkvepia. (...) Iš Maskvos mes išvažiavome traukiniu į Varšuvą, o iš ten – į Berlyną ir Paryžių. Paryžiuje susitikau su savo nuostabia žmona Angie. Visi įspūdžiai dar gyvi atmintyje. Tikiuosi, jie bus gyvi ir mano muzikoje.“

P. S. 1976 m. Davidas Bowie išleido albumą „Station to Station“.

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Parengta pagal „Vladnews“, 2016-01-20