L. van Beethovenas, S. Rachmani­novas, C. Debussy – šių trijų kompozitorių pavardės, ko gero, ne vienam muzikos gerbėjui asocijuojasi su fortepijonu. Ir neatsitiktinai – mat kone kiekvienas dar besimokantis ar jau subrendęs pianistas žymiausius šių skirtingų epochų menininkų opusus savo repertuare būtinai turi. Tiesa, kone visada neišvengiamai čia figūruoja ir F. Chopino bei F. Liszto pavardės – be šių grandų kūrybos sunkiai įsivaizduojamas bet koks fortepijoninės muzikos koncertas. Tačiau VII tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso pianistų kategorijos nugalėtojas Robertas Lozinskis pastaruosius du renkasi gerokai rečiau. Pianistas yra užsiminęs, jog dabar, kai jo jau nebevaržo mokymosi programos repertuaras, itin džiaugiasi galėdamas pats rinktis tai, ką nori groti. Tad dabar saldžiuosius romantikus Chopiną ir Lisztą sąmoningai aplenkiantis.

Viena iš galimybių tuo įsitikinti buvo balandžio 7-osios vakaras, kai koncertų organizatoriai „Naujoji muzikų karta“ fortepijoninės muzikos gerbėjus pakvietė į Gariūnų verslo parko koncertų salę. Čia ir koncertavo Lozinskis, koncerto programą sumaniai padalijęs į dvi visiškai skirtingas dalis. Pirmojoje skambėjo lengvesnio turinio miniatiūros, antrojoje dalyje laukė „sunkioji artilerija“. Pats pianistas, ne tik grojęs, pristatęs programą, bet ir išsamiai, patraukliai paprastai papasakojęs apie kiekvieną atliekamą kūrinį, sakė norėjęs, jog koncertas nebūtų pernelyg akademiškas, juk fortepijoninės muzikos repertuaro pasirinkimas labai įvairus. Kita vertus, nenorėjęs pamiršti ir rimtesnių kūrinių. Galbūt tokį pasirinkimą lėmė ir paties Lozinskio žavėjimasis pianistu V. Horowitzu, garsėjusiu ne visai tradiciniu požiūriu į klasikinę muziką. Šis, grodamas klasikinę muziką, norėjo linksminti mases, todėl sulaukė nemažai kritikos dėl neva blogo skonio. Lozinskis taip pat yra sakęs, kad vienas iš jo koncertų tikslų – ne tik surinkti melomanų auditoriją, bet ir klasikine muzika sudominti kuo daugiau žmonių.

Pirmoji koncerto dalis buvo improvizacinio pobūdžio. Pradžioje skambėjo rytietiškos intonacijos – turkų kompozitoriaus Fazilo Say „Black Earth“ („Juodoji žemė“). Šis kūrinys-improvizacija, paremtas tradicine turkiška to paties pavadinimo daina, kuria kompozitorius norėjo išreikšti nostalgiją gimtajai žemei, mat jau daugelį metų gyvena svetur. Beje, šiame kūrinyje fortepijonu grojama ne visai tradiciškai – ne tik klaviatūra, bet ir stygomis. Toliau sekė impresionistiniai opusai – Debussy preliudai: „La puerta del Vino“ („Vyno durys“, paremtos ispanišku habaneros ritmu), „Bruyères“ (nostalgiškas muzikinis gamtos vaizdas), „Général Lavine –­ eccentric“ (opusas apie nevėkšlišką cirko artistą), „Canope“ (nukėlęs į senovės Egiptą) ir žymusis „Feux d’artifice“ („Fejerverkas“). Kiekvienas preliudas buvo atliktas skirtingai, įtaigiai perteikiant konkretų vaizdą –­ būtent to ir reikalauja pati impresionizmo estetika: atsiriboti nuo emocijų ir „piešti“ fortepijono klaviatūra. Tuomet dar išgirdome džiaziškus (nors ir pilnai užrašytus) N. Kapustino etiudus: Nr. 1 C-dur („Preliudas“), Nr. 2 As-dur („Svajonė“), Nr. 5 D-dur („Pokštas“), Nr. 8 f-moll („Finalas“). Kūriniai atskleidė atlikėjo džiazo muzikos pomėgį. Pats Lozinskis ne kartą yra užsiminęs, jog mėgsta džiazą ne tik klausyti, bet ir groti, tačiau kol kas tai darantis tik draugų rate. Tad galbūt kitąsyk išgirsime ir paties atlikėjo improvizaciją.

Antra dalis buvo daug rimtesnė, mat skambėjo dvi fortepijoninės sonatos – tai Beethoveno Nr. 14 cis-moll, op. 27 „Mėnesienos“ ir Rachmaninovo Sonata Nr. 2 b-moll, op. 36. Ko gero, klausytojams buvo geriau žinoma pirmoji, išpopuliarėjusi dėl romantiškos pirmosios dalies, anot legendos, įkvėptos nelaimingos kompozitoriaus meilės grafaitei Guicciardi. Tad tikriausiai daugelis turi susikūręs ir vaizdinį, kaip ši sonata turėtų skambėti: pirmoji dalis greičiausiai labai romantizuotai, o kitos –­ maištingai. Tačiau šįkart visa sonata nuskambėjo santūriai, nedarant didelio kontrasto tarp dalių. Dėmesį prikaustė ypatingas sukauptumas. Tarsi tiksliai, kaip reikalautų pats sukurto opuso laikotarpis –­ jau nebe racionalusis klasicizmas, tačiau dar ir ne jausmingasis romantizmas: organiškai suderinti du skirtingi pradai. Nors Lozinskis dar gana jaunas, drąsiai galima teigti, kad jau turi savitą grojimo stilių, pasižymintį subtiliu emocijų perteikimu. Jo muzikavimas – jautrus, tačiau kartu ir užtikrintas, vyriškai energingas.

Pastarasis bruožas atsiskleidė Rachmaninovo Sonatoje b-moll. Rachmaninovas – romantizmo epochos pabaigos kūrėjas. Jo muzikoje – daug skausmo, ilgesio. Visa tai jis perteikė plačiais virtuoziškais pasažais, pianistams tampančiais sudėtinga technine ir interpretacine užduotimi. Ne vienas atlikėjas yra sakęs, jog Rachmaninovo kūrinių atlikimas reikalauja įvairiapusės brandos. Tad kiekvienas jo estetiką perteikia savaip –­ vieni kantileniškai, kiti atvirkščiai – naudodami daug jėgos, patetiškai. O išlikę paties kompozitoriaus atliekamų kūrinių įrašai byloja, kad jis grojęs sukauptai, brandžiai, nešvaistydamas energijos technikos demonstravimui. Būtent Rachmaninovo grojimu žavisi ir Lozinskis, neslepiantis, jog dabar šio kompozitoriaus kūrybinė siela jam labai artima. Tai buvo juntama ir savitoje Sonatos Nr. 2 interpretacijoje, kuri, kaip ir Beethoveno „Mėnesienos“ sonata, nebuvo jaunatviškai romantizuota, veikiau brandžiai filosofiška.