Naujas kūrinys – garsovaizdžio kompozicija

Kaip ir kiekvienais metais, spalio 19–27 dienomis vyksiantis jau XXII šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“ gausus premjerų, naujų projektų ir dalyvių. Vienas jų – kompozitorius Mykolas Natalevičius. Šie metai kompozitoriui labai svarbūs – jo kūrinys „Kampana“ Kompozitorių sąjungos buvo apdovanotas kaip vienas geriausių 2011-ųjų metų kūrinių, o jo Naujas kūrinys debiutuos festivalyje „Gaida“.
Kompozitorių kalbina Vaida Urbietytė.


 

Mykolas NatalevičiusEsate labai veiklus kūrėjas, dalyvaujate įvairiuose projektuose, taip pat esate Kompozitorių sąjungos narys. Ką Jums reiškia dalyvavimas „Gaidos“ festivalyje?
Manau, tai puiki galimybė realizuoti savo kūrybines idėjas. Man imponuoja šiųmečio festivalio tema, be to, įkvepia galimybė parašyti kūrinį „l’Itineraire“ ansambliui.

Kokios Jūsų viltys?
Simboliška, kad kūrinys buvo užsakytas būtent „l’Itineraire“ ansambliui, kurio įkūrėjas Tristanas Murailis yra didelis mano įkvėpėjas. Prieš kelerius metus pradėjęs giliau domėtis prancūzų spektralizmu supratau, kad tai yra viena įdomiausių XX–XXI a. muzikos krypčių. Spektralistų idėjos rezonuoja su mano dėmesiu tembrui, kurį laikau įdomiausia ir paslaptingiausia muzikos dimensija, tad džiugu, kad atsirado galimybė parašyti būtent šiam ansambliui.

 Šiuo metu Jūsų kompozicija vadinasi Naujas kūrinys. Kokia šio kūrinio vizija? Ar pavadinimas keisis, ar jis toks ir liks?
Mano Naujo kūrinio pavadinimas yra „Vakaras Vilniaus geležinkelio stotyje (2012)“. Man nuo vaikystės patiko traukinių skleidžiamas garsas. Jau pora metų įrašinėju traukinių skleidžiamus garsus ir atkreipiau dėmesį, kad kartais traukinių garsų imu klausytis kaip muzikos. Vienas iš Vilniaus geležinkelio stoties įrašų tapo šio kūrinio pagrindu. Analizavau įrašo intensyvumą, garso spektrą ir šios analizės rezultatai tapo muzikinės medžiagos pagrindas. Geležinkelio bėgių bildesį transformavau į ritmines formules, variklių gausmą ­­– į harmoniją, o garso intensyvumo kaitos proporcijos virto kūrinio forma.
           
 Šių metų „Gaidos“ festivalio tema – erdvė. Kaip tai atsispindės Naujame kūrinyje?
Erdvę šiame kūrinyje interpretavau kaip konkrečią garsinę erdvę. Tai Vilniaus geležinkelio stoties garsovaizdis, paverstas muzikiniu kūriniu. Tokiai traktuotei mane įkvėpė kanadiečių kompozitoriai Ray’us Murray-Schaferis ir Hildegard Westerkamp, kuriantys garsovaizdžio (sound­scape) kompozicijas.
Keletą metų rašau elektroninę muziką ir man yra labai įdomu derinti elektroninės muzikos kūrimo principus su rašymu tradiciniams instrumentams. Todėl pradėjęs kurti naująjį kūrinį mąsčiau apie jį kaip elektroninę muziką ir tik padaręs įrašą bei jį išanalizavęs pradėjau galvoti, kaip gautą informaciją pritaikyti tradiciniams instrumentams.

Dabar sugrįžkime prie ankstesnės Jūsų kompozicijos „Kampana“. Kaip jos apdovanojimas paveikė Jūsų kūrybinę veiklą?
Aš džiaugiuosi šiuo įvertinimu. Tačiau manau, kad kiekvienas žmogus turi stengtis tiesiog gerai daryti savo darbą, tad šis apdovanojimas tik skatina toliau tobulėti ir kurti. Kita vertus, man svarbi komunikacija su klausytojais, mano tikslas yra praturtinti klausytojo patirtį ir sukelti jam gilias emocijas, tad džiugu, kai ši komunikacija įvyksta.

Vis dėlto, ar Jūsų kūriniai „Kampana“ ir „Vakaras Vilniaus geležinkelio stotyje (2012)“ turi ką nors bendra, ar tai visiškai skirtingų idėjų rezultatai?
Idėjos kažkiek skiriasi, tačiau pagrindinis principas išliko toks pats. Tai įrašytų garsų kompiuterinė analizė ir analizės rezultatų panaudojimas kūrinio muzikinei medžiagai. Pagrindinis skirtumas tas, kad „Kampanai“ buvo analizuojamas varpo garsas, o „Vakaras Vilniaus geležinkelio stotyje (2012)“ – geležinkelio stoties garsovaizdis. Pirmuoju atveju iš varpo tembro analizės atsirado garso aukščių sistema. Antruoju atveju išanalizuotas geležinkelio stoties garsynas pasitarnavo ne tik garso aukščiui organizuoti, bet ir kūrinio formai.

Išgirsti Mykolo Natalevičiaus kūrinį galėsime spalio 23 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre