Kristupas Bubnelis. Charono laivu į garso gelmę

Festivalio „Muzikos ruduo“ baigiamajame koncerte Vilniaus rotušėje (spalio 15 d.) nuskambėjo kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Hado zona“. Jo premjera įvyko dar 2021 m. lapkritį Blaibache (Vokietija) esančioje požeminėje koncertų salėje, o šį rudenį į Hado gelmes nusikelti galėjo ir lietuvių klausytojai. Kūrinį atliko šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ nariai: Artūras Kažimėkas (klarnetas), Simonas Kaupinis (tūba), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Donatas Butkevičius (kontrabosas) ir Marta Finkelštein (fortepijonas). Akustinius instrumentus papildė nuosaiki elektronikos partija (garso režisierius Roberto Becerra), erdvinė šviesos instaliacija (autorė Akvilė Ang­lickaitė) bei minimalistiniai šviesų dailininko Valdo Latono potėpiai. „Hado zona“ įgyvendinta kompozitorei 2020 m. tapus Guggenheimo fondo stipendininke.

 

„Synaesthesis“ atlieka „Hado zoną“. Tomo Tereko nuotraukos

 

Elektroakustinėje kompozicijoje Hado mitologija yra lyg ir šalutinė, Ž. Martinaitytę labiau domina fiziniai fenomenai, vykstantys tamsiausiame vandenyno dugne, beveik 6 km gylyje, kuris žmogui nėra iki galo pažinus. Natūralu, gylio sąvoką kompozitorė sieja su garso aukščio parametru, tačiau tai anaiptol nėra vienintelė jos dėmesio teritorija. Žemų dažnių garsynui reikalingi atitinkamai platūs laiko intervalai, kurių amplitudėje išryškėja tembro ir dinamikos pokyčiai. Juos kompozitorė valdo pasitelkdama garso formantes, kintančias priklausomai nuo instrumento specifikos. Pavyzdžiui, skambant tūbai, keičiama lūpų pozicija ir artikuliuojamos įvairios balsės kuria filtro efektą ir tembrines variacijas. Styginiais instrumentais visa tai išgaunama grojimu ant atramėlės arba tolstant nuo jos – keičiasi garso projekcija, tembras. Tad gylio sąvoka pasitelkta ne vien aukščio, bet ir tembro specifikai nusakyti. Vandenyno dugne, kur itin didelis slėgis, o erdvė ir laikas tarsi ištįsta, įprasta koordinačių sistema nebetenka prasmės, tačiau ten galima įdėmiai stebėti koralų ar uolienų formas, jų faktūras. Toks įspūdis ir kyla klausantis šio kūrinio.

Klausantis „Hado zonos“ perkonfigūruojamas klausos aparatas, įpratęs prie nuolatinės garsų kaitos ir aplinkos triukšmo pertekliaus. Norint panirti į kitą laiko dimensiją, reikalinga įsiklausymo pastanga. Kita vertus, jei lėtas kūrinys būtų skirtas vien klausymuisi, jo poveikis tikriausiai nebūtų toks stiprus. Beveik valanda žemo dažnio virpesių klausytoją gali ir užmigdyti (tai irgi nėra blogai), tad suvokdama sensorikos ir psichoakustikos ryšį kompozitorė subtiliai papildo kūrinį erdvine šviesos instaliacija. Beje, erdvės dėmuo šio kūrinio poveikiui itin svarbus. Belieka tik spėlioti, kaip jis skambėjo įspūdingoje Blaibacho salėje. Nors pritemdytoje rotušės salėje iš viršaus sklindantis šviesos šaltinis buvo gana efektyvi priemonė, tačiau pakiliai klasicistinis vietos krūvis visgi šiek tiek disonavo su kūrinio poetika.

 

„Synaesthesis“ atlieka „Hado zoną“. Tomo Tereko nuotraukos
„Synaesthesis“ atlieka „Hado zoną“. Tomo Tereko nuotraukos

 

„Hado zonos“ skambesio paletė šiek tiek priminė lėtas praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio Karlheinzo Stockhauseno kompozicijas „Stimmung“ ar „Inori“, kuriose taip pat operuojama garso formantėmis, tembru. Nuosaiki elektronikos partija „Hado zonoje“ labiausiai panašėjo į drone estetikos pavyzdžius, kuriems irgi būdingi lėti tembriniai pokyčiai. Tiesa, ne iki galo aiški liko aliuzija į balsą – vietomis elektronikoje sušmėžavo virtualaus choro sąskambiai. Galbūt tai buvo sublimuota la voix humaine?

Vis dėlto svarbu paminėti kompozicinių dėmenų darną, kurios ašimi neabejotinai ir tapo tembras. Nors Ž. Martinaitytės kūryboje dominuoja akustinių instrumentų deriniai, įdomu, jog „Hado zona“ išsiskiria kaip ryškus elektroakustinis kūrinys (nors kompozitorė elektroniką yra panaudojusi ir ankstesniuose kūriniuose „Ab Initio“, „Nežinomybė“ ir kt.). Vertinant autorės pasirinkimus, smalsu, kaip drone estetika bus plėtojama tolesnėje jos kūryboje. Klausantis „Hado zonos“ teko prisiminti ir amerikiečių kompozitorės Pauline Oliveros muziką, o ypač kūrinį „Deep Listening“, įrašytą 1989 m. milžiniškoje požeminėje vandens cisternoje, Vašingtone. Tiesa, P. Oliveros garsinę statiką pasitelkia ne vien tembrui formuoti, bet ir kaip būdą įsiklausyti į save. Maksimaliai išretintas laikas ir redukuoti muzikiniai įvykiai, kaip teigia P. Oliveros, lavina vidinę klausą. Ji nukreipta ne vien į muziką, bet atspindi ir klausytojo fizinę pastangą išgirsti. Tačiau grįžtant prie Ž. Martinaitytės kūrinio, lėtų procesų pasirinkimą labiausiai siečiau su dėmesiu tembrinėms variacijoms tame vos juntamų tektoninių poslinkių horizonte. O gal tai visgi kompozitorės sumaniai pasirinkta įsiklausymo strategija?

Vienaip ar kitaip „Hado zona“ veikia. Ją kompozitorė kūrė paprastomis, bet efektingomis priemonėmis, o talentingi „Synaesthesis“ ansamblio atlikėjai, įsiklausydami tiek į muziką, tiek vieni į kitus, leido panirti į beveik ritualinį transą.


Kristupas Bubnelis – kompozitorius pagal profesiją, avantiūristas pagal natūrą.