Apie naują Björk kūrinį „Cornucopia“.

 

Kornukopija – gausybės ragas, gerovės ir turto simbolis graikų mitologijoje.

Visuotinė lietuvių enciklopedija

 

Björk opus magnum – „Cornucopia“ – šiemet pasieks didžiuosius ekranus ir namus BluRay / DVD formatu. Nepraleiskite. Tai pusantros valandos trunkanti panteistinė misterija, kurią Björk sukūrė derindama bioartą, neošamanizmą, feminizmą bei daugybę kitų -izmų ir šiuolaikinės kultūros diskursų, sudėdama juos į vientisą Gesamtkunstwerką. Tai ne vien įspūdingas reginys ar ryškus koncertas – tai galimas „postskriptumas“ visai jos kūrybinei biografijai. Šio kūrinio mastas ir meninė realizacija prilygsta Johanno Sebastiano Bacho ar Georgo Philippo Telemanno mišioms, Richardo Wagnerio operoms ar Philipo Glasso bei Roberto Wilsono teatrinėms vizijoms. Daiktas savyje, savarankiškas meno reiškinys, tapęs pasaulinio lygio sceniniu įvykiu.

„Cornucopia“ (su pertrauka dėl COVID pandemijos) buvo kuriama nuo 2019 m. iki pat 2023 m. pabaigos, pažymėdama naujo Björk gyvenimo ir kūrybos etapo pradžią. Vos keli itin kruopščiai surežisuoti pasirodymai 2023-iaisiais Europoje – du iš jų Vokietijoje – tapo šio laikotarpio kulminacija. Man pasisekė apsilankyti viename iš šių retų, tarsi vitražo šviesa švytinčių koncertų Hamburge lapkričio pabaigoje. Būtent ten „Cornucopia“ atsiskleidė visu savo bauginančiu, gyvūniškai tobulu pavidalu – tai ne tiek pasirodymas, kiek gyvas, kvėpuojantis ritualas, kuriame estetika ir etika, technologija ir gamta susilieja į neatsiejamą visumą.

 

Björk „Cornucopia“. Santiago Felipe nuotr.

 

Björk fenomenui, prilygstančiam 1980-ųjų Kate Bush sėkmei, vargu ar reikia išsamesnio pristatymo. Pastarųjų dešimtmečių popdievaitės – nuo Lady Gagos iki Grimes – vienaip ar kitaip bando sekti jos pėdomis. Kartą Björk įžengė į garso „mišką“, pasodintą Meredith Monk „Dolmenų muzikos“, į garsinį pasaulį, kuriame įmanoma viskas, ir išėjo iš jo jau būdama savo planetoje. Per muzikinę karjerą ji nuėjo milžinišką kelią: nuo 1990-ųjų indie publikai pažįstamų „Debut“ ir „Post“ iki eksperimentinės „IDM“ odisėjos, pradėtos albumu „Homogenic“ (1997), kurį įkvėpė „Aphex Twin“ bei „Autechre“ visatos ir laužyti ritmai. Šioje kelionėje ji, regis, nuėjo dar toliau nei jos pačios įkvėpėjai – į kompiuterio sugeneruoto garso sferą, kur lieka tik nesibaigianti mikrotonų ir rezonansų visata ir dirbtinis intelektas. Björk – viena iš nedaugelio, iš anksto nujautusi dirbtinio intelekto perversmą šiuolaikiniame mene. Kaip kadaise vokiečiai iš „Kraftwerk“, įvykdę elektroninės muzikos revoliuciją, ji šio DI lūžio laukė, jo troško: dabar, jam įvykus, nežino, ką su tuo daryti. Niekas nežino.

Björk muzika – tai vieta, kur, perfrazuojant Mirceą Eliade, sakralumas ir kasdienybė susipina tarpusavyje. Erdvė, kur „rimtoji“ muzika įsiskverbia į popkultūrą ir atvirkščiai. Man tai dvi lygiavertės visatos, kurios ne tiek papildo viena kitą, kiek ištirpsta viena kitoje, sukurdamos unikalų garsinį kraštovaizdį.

„Cornucopia“ Hamburgo „Barclays“ arenoje, kuri šia proga buvo sumažinta iki operos teatro dydžio, prasidėjo tiksliai numatytu laiku. Brecelių ir alaus publika, regis, tam nebuvo pasirengusi. Iš tiesų – kada gi nutinka taip, kad žvaigždžių koncertai arenoje prasidėtų laiku? Juk reikia spėti apsirūpinti alumi, „špatburgunderiu“ ir pora riestainių visam vakarui! Kitaip koncertas nė nesiskaito. Pirmąsias penkiolika minučių vis šmėžavo išmaniųjų telefonų švieselės, girdėjosi ginčai dėl vietų – visa tai nemaloniai nustebino, nes „Cornucopia“ nėra įprastas koncertas. Ši muzika reikli nuo pat pirmos akimirkos, kiekviena jų turi reikšmę, kiekvienas garsas – savo momentą. Šiuo požiūriu „Cornucopia“ skiriasi, pavyzdžiui, nuo „Einstein on the Beach“ su jo struktūrine laisve. Tad kai kuriuose „naujosios“ Europos miestuose „Cornucopią“ žiūrėti būtų maloniau nei ten, kur žiūrovas įpratęs prie kasdienių šedevrų. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad žiūrovai neįvertino reginio. Bet vis dėlto įdomu – kaip viskas atrodė Leipcige? Koncertas Hamburge sutapo su Björk gimtadieniu. Renginio pabaigoje žiūrovai tapo jautrios akimirkos liudininkais: pučiamųjų septetas dainininkei skyrė lengvą, paukščio čirenimą primenančią melodiją – tarsi vėjyje skambantį garsą tarpplanetiniame sode.

Dar apie koncertą. Gelių žiedai, tarsi suklijuoti Lukrecios Martel ir Tobiaso Gremmlerio vaizduotėse, chimerų pavidalu skleidėsi ant vienas paskui kitą sklendžiančių ekranų. Buvo taip gražu, taip pritrenkiamai įtaigu, kad Björk prašė žiūrovų nefotografuoti. Ir išties – tai, kas vyko scenoje, vargiai nusakoma žodžiais. Sunku įsivaizduoti, kad šį sluoksniuotą, subtilios choreografijos reginį būtų galima deramai užfiksuoti išmaniuoju telefonu ar kokia kita priemone. Įtariu, jog tokių sudėtingų vizualinių kūrinių filmavimas priklauso atskiram operatorinio meno žanrui. Todėl su nekantrumu laukiu, kol peržiūrėsiu koncertą BluRay formatu.

Dainininkės ir ją lydinčių muzikantų kostiumai verti atskiro aptarimo. Björk – vulva, Björk – pūkuotas kamuoliukas, Björk – pavojingas žiedas. Kostiumai ir scenografija, sukurti Olivier Rousteingo, Iris van Herpen, Chiaros Stevensen bei kitų žinomų dizainerių ir vizionierių komandos, šiame pasirodyme yra atskiras kūrinys. Björk itin kruopščiai renkasi, kam patikėti savo fantazijų, manijų ir sapnų įkūnijimą. Nors pati šitą renginį kukliai vadina „sci-fi pop koncertu“, tai, be abejo, daugiau nei koncertas. Tarsi posthumanistinė bioarto misterija, atklydusi iš ateities sapno.

Ekranuose priešais žiūrovus besiskleidžiančios projekcijos – fantastinių žolių ir grybų sporų vizijos – kviečia tapti ritualo bendrakeleiviais ir leistis atgal į gyvybės pradžią, į jos moteriškąsias ištakas – motiną žemę, į didžiąją gelmę, o gal tiesiog į tai, kas būdinga kiekvienai moteriai ir apskritai kiekvienam iš mūsų. Ilgiau nei valandą trunkanti kelionė nuo gimimo iki mirties. Šią gilią vaizdinę kalbą būtų galima pavadinti ekofeminizmu, nors tai, žinoma, tik dar viena klišė. Kaip ir bet koks bandymas apibrėžti Björk kūrybą. Per visą pasirodymą manęs neapleido jausmas, tarsi būčiau stebuklo liudininkas, kai sąmonė pakyla virš kūno, likusio kažkur tylinčiame žiemos miške prie jūros. Björk nuolat ieško naujų ritmų ir garso struktūrų, tačiau, nepaisant gausių tarpkultūrinių skolinimosi gestų, jos kūrybos tiesiog nesinori priskirti world music ar kitiems populiariems pokolonijiniams kanonams.

Žinoma, Björk muzikantai yra pagrindinis „Cornucopios“ turtas. Tai fleitų septetas „Viibra“, Katie Buckley, grojanti arfa, kuri lengvai pakeičia solinę roko gitarą, ir perkusininkas, išpildantis bet kokius ritminius pageidavimus, slypinčius dieviškoje demiurgo energijoje, užrakintoje reverberacijos kameroje. Tačiau, kad visa tai turėtum, reikia būti Björk.

Utopinė muzika. Ateities folkloras, kurio dar nėra. Šiandien taip trūksta ateities mūsų pasaulyje, kuriame politikos pensininkai bando kabintis už paskutinių senstančio, nesąžiningo kontrolės mechanizmo šiaudų. Deja, jiems tai sekasi. Šiame pasaulyje, kur neteisybė tapo kasdienybe, Björk utopinės pažadų melodijos ir net Gretos Thunberg populistinės tirados, svyruojančios ant teroro ribos „Cornucopios“ epilogo vaizdo siužete, atrodo suprantamos ir net trokštamos.

Björk ateities pažadas vilioja. Ypač tada, kai ateitis slepiasi geopolitinėje migloje. „Cornucopia“ – tai Arkadija, amžinosios ateities šalis, kur grybai, augalai, paukščiai, miško gyvūnai yra vienas organizmas. Jos skambesys – elektroninės sporos, dėl kurių gimsta tikras gyvenimas. Björk riksmas dėl klimato kaitos primena baisius skandinavų dievus ar svetimšalį padarą iš šiek tiek labiau išsivysčiusios nei mūsų, bet irgi pasmerktos civilizacijos.

Kai užaugsiu ir būsiu didelis, tapsiu tokiu kaip Björk, kad galėčiau taip pat kurti tobulus koncertus ir pranašauti jums geresnę ateitį.

Baigdamas tekstą užsimerkiu švelnioje Kanarų žiemos naktyje ir panyru į „Cornucopią“. Laukinė medžioklė, mirusiųjų šokiai, ritualiniai sovietiniai animaciniai filmai – nuo įspūdžių man atvimpa žandikaulis, o kūnas prisipildo šiaudų, grybienos ir susipynusių šaknų, kurios tuoj pat išsipina, paleisdamos iš manęs drugelius ir naktinius paukščius, tirpstančius už tamsaus horizonto. „Cornucopia“ – tai sapnas, kurio neįmanoma perpasakoti, kad ir kaip stengtumeisi.

 

Hamburgas–Gran Kanarija–Šlėzvigas, 2023 m. lapkritis–2025 m. balandis