„Ratas“, „Regėjimas“, „Daina“, „Akla višta“, „Šokis“, „Kanklės“, „Grybai“, „Pievos“ – tai kūriniai, sugulę į Sąjūdžio laikais kurti pradėtą ir vos atgavus nepriklausomybę, 1990-ųjų vasaros pradžioje, įrašytą ansamblio „Ženklas“ albumą. Šiame eksperimentinio folko įraše greta lietuviškų liaudies instrumentų – kanklių, cimbolų, skudučių – dera smuikas, akustinė ir boso gitaros, perkusija, skamba gludinami akmenys.   

„Kai maždaug prieš dešimtmetį išgirdau šį albumą, užvaldė jo magiška atmosfera, perkelianti į mistišką pasaulį. Unikali baltų tradicijos ir ambiento garsovaizdžių sintezė čia sukuria tai, kas nepavaldu laikui, šis įrašas iki šiol giliai veikia. Pirmasis „Ženklo“ albumas man lieka vienu geriausių visų laikų įrašų iš Rytų Europos“, – sako Lenkijoje veikiančios ir Europoje žinomos įrašų leidyklos „The Very Polish Cut-Outs“ vadovas Maciejus Zambonas.

 

Grupės „Ženklas“ kūrėjai už pagrindinio Bernardinų bažnyčios altoriaus, kur kadaise rinkdavosi ir giedodavo vienuolių choras. Ryčio Ilionio nuotr.

 

Maciejus, muzikos iš praeities gaivintojas ir aktyvus skleidėjas, vienu metu Berlyno visuomeniniame radijuje kūrė laidą „Balearic Bigos“, kurioje aš pirmą kartą išgirdau „Ženklą“. Dermės, sąskambiai nusėdo širdyje, ir tas švytėjimas lieka manyje iki šiol. Todėl privalėjau susitikti su šio ansamblio kūrėjais, o jie privalėjo susitikti su manimi.   

Pirmasis „Ženklo“ albumas, originali vinilo plokštelė, didžiausioje pasaulio garsų bibliotekoje – platformoje „Discogs“ – šiuo metu yra kone muziejinės vertės.

Pirminės sudėties „Ženklo“ nariai išsiskirstė po penkerių metų nuo susibūrimo, 1992-aisiais, muzikantams baigus mokslus ir savo įrašų sesiją LRT studijoje. Dailės akademijos bendrabutyje grupė susikūrė ir repetavo. LRT patalpose, dažniausiai – naktimis, įrašinėjo. Per tą laiką buvo įrašytas ir išleistas 8 kūrinių albumas, kito įrašo „darbinė“ versija (dar 8 kūriniai) platesnės auditorijos nepasiekė. Beje, abu albumai – be pavadinimų.

Ženkliečiai spėjo sugroti legendiniuose Atgimimo laikų festivaliuose ir koncertuose, tarp jų – festivalyje „Lituanika 88“ Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Grojo garsiame alternatyviosios muzikos festivalyje „Poza Kontrolą“ Varšuvoje, keliuose festivaliuose Suomijoje, muzikos ir menų festivalyje „Bildes“ Rygoje. Dažnai pasirodydavo roko grupių koncertuose. Vaikinai su cimbolais, kanklėmis, švilpynėmis ir keliais komplektais mušamųjų užkulisiuose atrodydavo keistokai, bet publikai tiko.

Su ansamblio „Ženklas“ branduoliu – grupės nariais Gyčiu Gasperaičiu (cimbolai, perkusija), Šarūnu Miškiniu (bosinė gitara), Gintautu Kažemėku (mušamieji, perkusija), Aigriu Bulavu (smuikas, skudučiai) ir Virginijumi Mickumi (akustinė gitara) – susitikau ten, kur viskas prasidėjo: Vilniaus Dailės akademijos studentų bendrabutyje Pilies gatvėje. Po daugiau nei 30 metų jie nusileido į bendrabučio rūsį – patalpą, kurioje kūrė, repetavo, kartais gyveno savaitėmis. „Per tiek metų niekas nepasikeitę! Žiūrėkit, tos pačios Ginto tėvo atvežtos lentos“, – pravėręs duris į žalsvomis dailylentėmis apkaltas sienas parodė „Ženklo“ smuikininkas A. Bulavas.

1990-ųjų vasarą ansamblis spėjo į tuo metu jau paskutinį vinilo traukinio leidybos vagoną ir garsiojoje Vilniaus plokštelių studijoje įrašė plokštelę, kuri tapo svarbiausiu jų kūrybos liudijimu ir galbūt vienu reikšmingiausių įrašų lietuvių folko muzikos istorijoje.

„Ženklo“ idėjos autoriai ir lyderiai – akustine gitara ir skudučiais grojęs vienas Užupio Respublikos įkūrėjų, menininkas Valdas Herkus Neimantas ir muzikantas, architektas bei kino režisierius Audrius Mickevičius – iškeliavo anapilin. Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais jie kartu su kitais grupės nariais leido laiką Užuguosčio bažnytkaimyje prie Guostaus ežero, vaikščiojo Bernardinų vienuolyno koridoriais Vilniuje, kur anuomet buvo įrengtos Dailės instituto studijos ir sandėliai, keliavo po Angliją, kol ant palangės nutūpė paukštis ir jie priėmė sprendimą grįžti namo.

Sugrįžę į grupės gimimo vietą kartu su ansamblio nariais Gyčiu, Šarūnu, Gintautu, Aigriu ir Virginijumi užsukome ir į Bernardinų vienuolyną. Perėję vėlyvųjų viduramžių sienų tapybos kompozicijomis puoštą pietinį vienuolyno koridorių atsidūrėme už pagrindinio bažnyčios altoriaus, vadinamosiose stalėse, kur kadaise rinkdavosi ir giedodavo vienuolių choras. Dabar šioje vietoje atnaujinami bažnyčios skliautai, masyvūs mediniai choristų suolai apdengti plėvele, išrikiuoti pastoliai. Čia darbuojasi restauratoriai.

Meno istorikė, VDA Dailėtyros instituto mokslininkė dr. Rūta Janonienė yra atkreipusi dėmesį, kad dabartinė Bernardinų bažnyčios vargonų ir choro vieta virš didžiųjų šventovės durų neatitinka tos, kuri buvo iki XIX a. vidurio: „Pagal pradinį planavimą vargonai stovėjo ten, kur giedodavo bernardinų vienuoliai, – vienuolių chore už altoriaus, o dabartinis balkonas buvo skirtas bernardinėms iš Užupyje veikusio bernardinių (kolečių) vienuolyno. Žinoma, nebėra nei Užupio kolečių vienuolyno, nei tiek mažesniųjų brolių, kad jie sėdėtų stalėse ir giedotų. Bet, vertinant architektūrą, vargonai atsidūrė ne ten, kur jiems priklauso būti, todėl, norint iki galo restauruoti bažnyčią, atskleisti pranciškonišką jos pobūdį, vargonus reikėtų grąžinti į jų tikrąją vietą.“

Kokia tikroji „Ženklo“ kūrėjų choro vieta? – mąsčiau žiūrėdamas į naują ansamblio narių nuotrauką Bernardinų bažnyčios stalėse.

 

Grupė „Ženklas“ VDA bendrabučio rūsyje, kuriame 1987 m. pradėjo repetuoti. Iš kairės: Gintautas Kažemėkas (mušamieji, perkusija), Virginijus Mickus (akustinė gitara, prie grupės prisijungė 1990 m.), Gytis Gasperaitis (cimbolai, perkusija), Aigris Bulavas (smuikas, skudučiai) ir Šarūnas Miškinis (bosinė gitara). Ryčio Ilionio nuotr.

 

Apie „Ženklo“ pradžią 

(Iš pokalbio su grupės nariais)

G. Kažemėkas: Kai grupė „Antis“, kurioje grojau, kėlėsi iš Kauno į Vilnių, prasidėjo naujas etapas. Po filmo „Kažkas atsitiko“ Vilniuje grupės sudėtis iš pagrindų pasikeitė, aš nuo jos atsiskyriau ir kaip tik tais metais, 1986-aisiais, įstojau į Vilniaus dailės institutą, pradėjau studijuoti skulptūrą.

Toks veikėjas Edmundas Babenskas man davė būgnus, nes pats neturėjau nieko. Turėti savo būgnus tais laikais buvo kažkoks kosmosas... Sėdėdavau čia, bendrabutyje, tuščioje erdvėje prie būgnų ir kažką skrebindavau. 

Š. Miškinis: Gintas atsinešė juos ir pradėjo kalti.

A. Bulavas: Pagrindinėje dabartinės VDA galerijos „Akademija“ salėje rinkdavosi folklorinis ansamblis, o visai šalia sėdėjo Gintas ir mušė tuos savo būgnus. Tai „Ženklo“ užuomazgos, 1987 m. spalis.

Taip susiklostė, kad garsus etnologas, folkloristas Jonas Trinkūnas tuo metu būrė savo ansamblį. Iš jo sužinojau, kad Kernavėje nuo 1968-ųjų kasmet švenčiamos Rasos. Beje, dalyvavimas šioje šventėje tada buvo priskiriamas prie rezistencinės veiklos. 1988 m. laukė šventės dvidešimtmetis, reikėjo ruoštis.

Audrius Mickevičius mane pakvietė į folkloro ansamblio repeticijas Vilniaus dailės institute. Po penkių repeticijų Audrius man pasakė: dabar, po šitos repeticijos, mes užeisime čia (rodo į VDA galerijos kabinetą), grosime savo kūrybą. Taigi pirmosios „Ženklo“ repeticijos prasidėjo 1987 m. spalio pabaigoje, o pirmas mūsų koncertas 1988 m. kovą įvyko Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose, festivalyje „Debiutai 88“. Mūsų grupė gimė sulig tuo pirmuoju koncertu.

Š. Miškinis: Iki „Ženklo“ grojau tarybine gitara metalinėmis stygomis. Man tai buvo paskutiniai grafikos studijų metai, šeštas kursas. Kai mane pasikvietė, atėjęs į grupę pasakiau: būsiu jūsų bosas! Prieš koncertą Klaipėdoje, pamenu, patempiau pirštų sausgysles, laikiau po šilto vandens srove, kad bent kiek atlėgtų. Taip išvarėme į pirmą savo koncertą.

 

Grupė „Ženklas“ 1989 m. (iš kairės): Valdas Herkus Neimantas, Aigris Bulavas, Gintautas Kažemėkas, Šarūnas Miškinis, Gytis Gasperaitis ir Audrius Mickevičius. Klaudijaus Driskiaus nuotr.

 

G. Kažemėkas: Kadangi bendrabutyje su grupe pradėjome stipriau triukšmauti, mums pasiūlė pasiieškoti kitos vietos repeticijoms. Apžiūrėjome patalpas rūsyje, po dušais. Ten buvo stalaktitų, stalagmitų, įvairių kanalizacijos nuotekų. Reikėjo susitvarkyti.

Iš vieno vienuolyno restauratorių tada gavome plytų, iš kitur atsivežėme cemento. Išmūrijome sienas, mano tėvas Kaune parūpino dailylenčių, apkalėme jomis sienas, apkamšėme lubas, įsivedėme elektrą.

G. Gasperaitis: Su Audriumi Mickevičiumi mokiausi architektūros, pirmame kurse buvome grupiokai Vilniaus inžineriniame statybos institute, tiesa, vėliau jis perėjo į Dailės institutą. Su juo kartu muzikavome, aš prie „Ženklo“ prisijungiau Audriaus kvietimu. Jis buvo tas žmogus, kuris formavo grupės skambesio kryptį.

G. Kažemėkas: Tada jis mums pasakė aiškiai – kursime štai taip, turėjo tvirtą poziciją. Audrius ir Valdas tarp mūsų išsiskyrė branda, giliu vidiniu suvokimu. Buvo kertiniai žmonės, mes į juos įsiklausėme.

G. Gasperaitis: Kokia muzika tuo metu mus supo? Su Audriumi, pamenu, klausėmės šveicarų arfininko Andreaso Wollenweiderio, modernios klasikos avangardistų „Penguin Cafe Orchestra“, artroko grupės „Yes“, daugelio kitų...

Š. Miškinis: Archetipų, žinoma, pirmiausia ieškojome lietuvių folklore. Mintis buvo tokia: nekopijuosime Vakaruose kurtos muzikos. Norėjome rasti kodą, suteikiantį galimybę prisiliesti prie mūsų tautinio palikimo šiuolaikiškai, taip, kaip tada supratome.

Svarbu pasakyti – mes nežinojome, nuo ko pradėti. Todėl pradėjome nuo nežinios. Kai lieti instrumentą, vis tiek šis tas „iškrenta“, pirštai šį tą užčiuopia, kad ir netyčia. Kiekvienas atskirai, o vėliau ir kartu mėginome išgauti garsą, eksperimentavome, nes vienintelis Aigris tarp mūsų buvo profesionalas, griežė smuiku.

Taip atsirado pavieniai muzikos motyvai, harmonijos nuotrupos. Mėginome bent dvi minutes tą motyvą kartu lipdyti, auginti. Buvo toks tęstinis jam session, per kurį vieni gal primigdavo, bet pabudę vėl prisijungdavo. Sumestinės kūrybos principas.

Gryninome savo muzikos temas tol, kol jos tapdavo atpažįstamos. Vieni grupės nariai siūlė kurti redukcijos principu, aš, priešingai, siūliau pasirinkti vyraujančią temą ir nuo jos atsispirti. Gytis buvo tikras improvizatorius, girdėjęs daugiausia pasaulio muzikos. Jis patraukdavo mums kilimėlį iš po kojų, mes griūdavome ir vėl pradėdavome iš naujo.

G. Kažemėkas: Kartais susirinkdavome į repeticiją ir per ją krapštydavome įvairius paviršius, daiktus, instrumentus. Ieškojome kodo, galimybės. Buvo ir kitokių variantų. Pavyzdžiui, Valdas Neimantas mums susirinkus kartą sako: aš taip susapnavau. Ir mes turėjome tuo patikėti...

V. Mickus: Pamenu, Valdas sako: „Turiu kūrinį.“ Klausiame, kokį. Sako, dabar išjungsiu šviesą, pasiimkite instrumentus. Spengianti tyla, įtampa, rūsio patalpoje be šviesos sėdi septyni vyrai. Iš Valdo gitaros pasigirsta keli garsai. Tokios kūrybinės įtampos tikriausiai nebepatyriau niekada, kaip ir tokios atsakomybės už garsą. Tai buvo mūsų bendravimo būdas, įvykiai, kurie leido prisiliesti prie bendro audinio. Taip atsirado vienas gražiausių mūsų kūrinių – „Pievos“.

G. Kažemėkas: Manau, mes labai atidžiai vienas į kitą žiūrėjome.

V. Mickus: Ta tyla, kuri repeticijose pradėdavo spengti ir vis garsėdavo, nulėmė tai, kad bet koks pirmas prisilietimas prie instrumento tapdavo lyg atsivėrimas. O Valdas buvo žmogus-sapnas. Buvo sudėtinga pasakyti, kada jis kalba rimtai, kada sapnuoja. Jo gyvenime visa vyko išvien.

A. Bulavas: Bendrabučio rūsyje mums įsirengus patalpą repeticijoms, joje po truputį ėmė kauptis daiktai, galintys skleisti garsą. Įvairūs akmenys, pagaliai, moliūgai, tarškynės. Yra tokia sena mūsų nuotrauka, kur tie daiktai atrodo kaip vienas didelis vaišių stalas. Kai grodavome, kartais nuo to bendro stalo ką nors paimdavome, paliesdavome. Garsų vaišės.

Kai Audrius 1988 m. baigęs studijas persikėlė gyventi į Užuguosčio bažnytkaimį, kur tada nuomojosi kambarį, iš Vilniaus ten nuvykdavome savaitgaliais. Obelys, vištos, karvės, kiaulės... Kaimo garsynas. Ten, prie Guostaus ežero, kurdavome, ten gimė ir mums svarbaus kūrinio „Kanklės“ motyvai.

O šiaip dalijomės visi – Šarūnas mums šį tą parveždavo iš savo Kavarsko, Valdas sumedituodavo Vilniuje.

Š. Miškinis: Ieškome pasąmonėje rezonuojančių temų. Nepradėdavome vystyti tiesiog gražaus motyvo, laukdavome, kol jis mumyse ką nors palies. Kaip atpažindavome dėmesio vertą? Pagal tai, ar norime jį kartoti. Todėl mūsų kūriniai dažnai paremti vienu akordu ir švelniu pustonių pokyčiu. Tai meditacinio pobūdžio kūryba, kuriai nereikėjo papildomos energijos, bet labai reikėjo tikslumo.

G. Kažemėkas: Buvo daug neverbalinės komunikacijos, dažnai susijungdavome tyloje.

G. Gasperaitis: Man atrodo, buvome altruistai. Nė vieno iš mūsų atliekama improvizacija neužgoždavo jau esamos, jautėme „Ženklo“ idėją. Aišku, tai nebuvo vien improvizacijos, nes, pavyzdžiui, Audrius į repeticijas atsinešdavo gana tiksliai struktūruotus kūrinius. Jiems negailėjome laiko.

V. Mickus: Niekas, išskyrus Aigrį, neturėjo muzikinio išsilavinimo, todėl galėjome groti visais pasirinktais instrumentais, ir santykis su jais radosi savitas.

G. Gasperaitis: Aigris mums buvo dovana – pažindamas muzikos raštą jis galėjo tobulai suderinti instrumentus. Kadangi vienu metu, pasitaikydavo, grodavome kone šimtu stygų, reikalas buvo rimtas.

Š. Miškinis: Pašvęstas Aigrio kantrybei... „Ženkle“ buvome sutarę, kad muzikuoti yra draudžiama.

G. Kažemėkas: Tai reiškė, kad, jei „išeini“ į per dažną seką, į vadinamąjį „kvadratą“, turėtum pats sustoti.

Š. Miškinis: Susitarėme, kaip nesielgti, kad netrukdytume sau kurti. Tai buvo skirta sudrausminti visokius plepius. Mėginome nenutolti nuo fundamentalių dalykų. Turėjome liaudiškus instrumentus, bet mūsų pajautimas, temperamentas suteikė galimybę ieškoti plačiau. Sąmoningai vengėme cituoti folklorą, nors jo motyvų galėjo rastis. Siekėme, kad mūsų kūriniai veiktų savarankiškai.

G. Gasperaitis: Buvo ir atsitiktinumų, kurie pasirodė vaisingi. Galėjai sugroti savo idėją, visuomet žinojai, kad būsi išklausytas.

V. Mickus: Negalėjome nustebinti solo partijomis ar įmantrybėmis, todėl teko susikaupti ir iš savo patirčių išgauti būdą, kaip ištarti garsinę frazę, pusę sakinio, sakinį. Pamenu, per repeticijas turėjome daugybę laiko. Galėjome visiškai įsigilinti į tai, ką darome, – nežinau, ar tai būtų įmanoma šiais laikais. Laikas buvo Dievo dovana mums, leidusi įsiklausyti, įsibūti vienam į kitą, prabilti viena kalba.

G. Gasperaitis: Tame rūsyje užsisėdėdavome, grodavome savaitėmis. Nueidavome iki bandelinės, išgerdavome pieno ir grįždavome atgal.

G. Kažemėkas: Kartais susirinkę į repeticiją kokią valandą grodavome „popsą“, koverius, gal iš kvailumo, net nežinau. Tada po truputį surimtėdavome ir pradėdavome kurti.

 

Pokalbio tęsinys – kitame žurnalo numeryje, kuriame „Ženklo“ kūrėjai aptars neišleistą grupės albumą. Spauskite čia ir skaitykite.

 

Kviečiame klausytis pirmojo „Ženklo“ albumo (Vilniaus plokštelių įrašų studija / „Melodija“, 1991; įrašą perleido „Juosta Records“, 2003, „Vinilo studija“, 2019): https://spoti.fi/4issb7m

 

Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas.