Kas yra būgnai? Ką būgnai kalba? Ar būgnai skamba tyliai? Ką reiškia, kai groja ne rankos, o ausis? Būgnininkas, kuris girdi ir jaučia?

Seniai norėjau pasišnekėti su Marijumi. Užkalbinau kadaise Muzikos akademijoj, bet jis tik linktelėjo ir droviai nusišypsojo.

Spalio 13 d. 36-ajame „Vilnius Jazz“ festivalyje menininkas Marijus Aleksa pristatė savo naujausią albumą „Solo Live in Vilnius“ ir festivalio scenoje buvo paskelbtas 20-uoju apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ laureatu. Ausdamas vientisą ritminį piešinį, kai kiekviena nata apmąstyta, pasverta ir argumentuota, nesitaškydamas į šalis, susitelkdamas į konkretų segmentą tam, kad jį tyrinėtų, atskleistų ir padėtų įsiminti, žaisdamas tembrais ir dainuodamas la si mi la, intensyviu tremolo burdamas ir tik koncerto pabaigoje pakeldamas dinamiką vos daugiau nei mezzopiano, Marijus pateikia savo muzikanto-kūrėjo kelią. Prabėga valanda muzikoje – iššūkis – įdomi, darni ir tikslinga. Neužtektų aštuonių puslapių išrašyti mūsų pokalbio apie džiaugsmą, Gamelaną, avangardą ir šviesą.

 

Marijus Aleksa. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Kaip prasideda kūryba? Ar solo albumas reiškia tam tik­rą menininko brandą? Kas įkvėpė ieškoti savo leitmotyvų, išskirtinumo?

Iš pradžių žvejoju žuvį. Tada ją paruošiu ir valgau. 

Kai gyvenau Londone, buvau smarkiai veikiamas aplinkos. Kilo klausimas, kodėl groju džiazą ar afrikietišką muziką. Kai atvažiuoja amerikiečiai, jaučiasi iš protėvių kylanti energija. Kai kubiečiai groja kubietišką muziką, tai labai stiprus užtaisas. Per popmuzikos radiją Brazilijoje iki šiol gali girdėti jų liaudies melodijas ir ritmus. Jaučiasi stabilus kultūrinio paveldo srautas. Tačiau aš jų muzikoje – turistas. Taigi ieškojau savo šaknų ir savo garso. Bandžiau suvokti, kokie yra lietuvių instrumentai. (Beje, tokius hibridinius skrabalus naudoju solo albume.) Tačiau prisiminiau, kad vaikystėje juk niekada nesiklausydavau lietuvių liaudies muzikos, tad ji nėra mano šaknys ir nedaro man įtakos. Gal tai netgi į naudą. Gerai tęsti savo tradicijas, bet tada vis plauki su dideliu srautu, o man įdomiausia atrasti ką nors naujo. Tiksliau, sumaišyti skirtingus ingredientus, savo įvairias patirtis – tai yra kūryba. Negali sukurti kažko, ko nesi patyręs. Kitus muzikantus nervina, kad turi būti sugrota kažkas naujo. Toks požiūris irgi galimas. Vis dėlto nenoriu kartoti, kaip kas nors jau yra sugrojęs. Mėgstu išgirsti muziką, kokios nesu girdėjęs, kad pasijusčiau taip, kaip niekada nesu pasijutęs. 

Apie solo albumą mąstyti pradėjau praėjusių metų pradžioje. Pirminė mintis kilo ne iš manęs, o atėjo iš aplinkos. Žmona pasakė: „Man būtų įdomu tave išgirsti tiesiog grojantį būgnais.“ Panašiai pasakė ir artimi draugai. Dar viena priežastis, kodėl atsirado albumas: pajutau, kad galiu ne tik atverti kitų istorijas, bet jau turiu ką papasakoti vienas. Man smagu, kad, pradėjus nuoširdžiai groti, muzika tampa tavo atspindžiu. 

Susidarė tokia rutina: nueinu į studiją ir groju, kas užeina. Nuolat įsirašinėdavau. Iš pradžių vis dar grodavau taip, tarsi akompanuočiau kam nors. Nieko sau negalėjau padaryti. Pasiklausau: neįdomu. Kažkokia nesąmonė. Taip groja visi, ir man nepatinka to klausytis. Noriu laužyti įpročius. Atsirado daugiau pauzių. Pradėjau derinti būgnus, atsirado melodiškumas. Ieškojau man patinkančių dermių. Dermės iš esmės yra skirtingos būsenos. Man labai patiko, kad Etiopijoje tizita yra dermė ir jausminė būsena. Pradėjau kreipti daug dėmesio į patį garsą, jo spalvą. Kadangi čaižumas man nepriimtinas, tembrine prasme bandžiau „apvalinti“ garsus.

Perklausai, per dieną 10 idėjų užsirašai, įsisąmonini. Vyksta žvejyba. Iš 100 idėjų atsirenku 30, tada bandau iš naujo sugroti. Vienos idėjos vystosi, kitos – ne. Lieka 10 idėjų. Lieka 7. Tada vyko koncertinis įrašas „Improdimensijoje“ – jis tapo soliniu albumu.

 

 

Ar visada pavyksta susitelkti?

Ar groji būgnais, ar kuri muziką, srautas tave pagauna, visiškai panyri į jį, nebeegzistuoja pasaulis aplink. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad visada esu susikaupęs. Būna, dažnai blaškausi, kai skaitau knygą. Ypač jeigu esu pailsėjęs, vyksta nuolatinis minčių srautas. Šauna kokia nors idėja, ir jeigu iškart jai pasiduodu, po kiek laiko jaučiuosi išsibarstęs, nes negaliu viskam daug laiko skirti. Tos idėjos kaip upeliukai. Taigi dabar mokausi jas atsijoti. Bandau idėjoms duoti laiko – užmarinuoti, t. y. užsirašyti, pasižiūrėti, jeigu po savaitės, po mėnesio ar trijų vis dar atrodo, kad gali iš tos idėjos kažkas gero išeiti, tada galiu imtis ją įgyvendinti. Anksčiau pasižymėdavau idėjas į telefoną ir įjungdavau priminimą. Tada irgi prasidėdavo durnynas, nes vienai idėjai artėja data, paskui kitai.

Tikrai ne visada buvau disciplinuotas. Daug baliavodavom... Jaunatvės euforija. Tačiau jau anuomet visada žinojau, ką dar noriu nuveikti. Anksčiau man būdavo tiesiog nesuprantama, kaip galima nieko nedaryti, tinginiauti. Dabar esu empatiškesnis. Visi yra skirtingi. Kiti gali gyventi įprastą gyvenimą, mėgautis kasdienybe. O aš visada degu, ką čia dar nuveikus. Dabar suprantu, kas man atneša didžiausią džiaugsmą: tobulėjimas, naujos muzikos ieškojimas.

Iš esmės esu planuotojas. Man reikia žinoti, ką veikiu. Sugalvoju, ką nauja kursiu, ir tai teikia energijos. Anksčiau dėliodavau planus kitiems metams. Tada vienas kolega davė gerą patarimą: jeigu galvoji į priekį tik vieneriems metams, tai negali turėti didelio tikslo; geriau pagalvok, kur norėtum būti po 10 metų – per tokį laiką gali susikurti utopinį tikslą, kurio link bus gera eiti ir mažais žingsniukais. Man paliko įspūdį, tačiau įžvelgiau ir minusų: nuolat gyveni ateity, tarsi lėkdamas į ją, nesimėgaudamas momentu, nesuprasdamas, kad juk ėjimas į tikslą ir yra gyvenimas. Tada kitas draugas pasiūlė siekti tobulos dienos. Kas tau būtų tobula diena? Man tobula diena – paskaityti, pasportuoti, sveikai maitintis, groti būgnais, kurti muziką, pasidalinti ja su kitais (mokiniais), bendrauti su artimaisiais (žmona, broliais, tėvais, draugais), pasivaikščioti gamtoje. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad miegu 7–8 val., bandau sudėti tą savo tobulą dieną. Ji dažnai nepavyksta... Tada vėl analizuoju, kodėl nepavyko. Suprantu, kad pradėjo lįsti kokios nors charakterio savybės, tarkim, pedantiškumas. Negali būti neatsakytų laiškų. Dienotvarkėje parašyta, kad šiuo metu turėčiau groti būgnais, tačiau kažkam atrašinėju laišką. Tada svarstau, kas man yra prioritetas, ir mokausi, po truputį laužau įpročius.

 

Ar norint tapti geru muzikantu reikia būti geru žmogumi?

Labai geras klausimas ir įdomi tema. Kadaise buvau pasikvietęs į studiją Vladimirą Tarasovą. Pasakė tai, su kuo aš visai sutinku: „Ego yra reikalingas tam, kad apgintum savo meną. Bet jeigu ego dalyvauja tau grojant, turi mokytis jo atsikratyti.“ Jeigu jam sessione visi groja vienu metu, tai blogas jam sessionas. Sykį prieš porą metų repetuodamas savo muziką susimąsčiau: „O įdomu, ką dabar visi žmonės grodami galvoja? Nes skamba kaip visiškas chaosas...“ Tada sumaniau eksperimentą. Sakau vienam muzikantui: „Pradėk ką nors šnekėti… tiesiog bet ką pasakoti, ir taip kurį laiką. Tada tegu įsijungia kitas, trečias ir t. t.“ Visi kalba, bet ar vyksta pokalbis? Ir kas čia išvis vyksta?

 

Ar visi pasiduoda tokioms provokacijoms? 

Priklauso nuo žmogaus. Kai kurie dėl tokio komentaro gali supykti, kai kurie padėkos. Atsižvelgdamas į tai ir renkiesi bendraminčius. Kai iš tikrųjų pradedi nuoširdžiai kurti, atsiskleidžia charakteris. Kolegoms sakau: „Įsivaizduokite, kad esate šios muzikos kūrėjai. Ar jums patinka, kaip skamba visuma?“ Dažniausiai reikia groti mažiau, kad gerai skambėtų.

Grojant kituose projektuose, irgi norisi gilesnio filosofinio pokalbio ne vien apie muziką. Ne dažnai taip nutinka.

Kartais klausydamas interviu su kokiu muzikantu pastebiu, kad jisai nebūtinai giliai nekapsto. Atlikėjas tiesiog groja, ir tiek. O tada koks nors kritikas, ypač įtakingas, neva suformuoja behind the message (tarp eilučių, – aut. past.) įžvalgas.

Iš tikrųjų keista... Kartais aktoriai, dailininkai gali papasakoti apie muziką daugiau nei muzikantai, nes domisi ir teatru, ir daile, ir istorija. Muzikantai dažniausiai išmano savo instrumentą, net kitos muzikos nelabai klausosi, tik susijusios su jų instrumentu ar mėgstamu stiliumi. Galvoju, kodėl taip yra. Galbūt todėl, kad akademinė ir džiazo muzika reikalauja labai didelio meistriškumo. Norėdamas pasiekti meistriškumą, turi tam skirti labai daug valandų ir tęsti daug metų. Bet juk aktoriai ir dailininkai irgi praleidžia daug laiko tobulindami savo amatą. Tik šiose profesijose yra taip, kad aktorius turi ne tik vaidinti, bet ir daug knygų skaityti, šokėjas turi ne tik daug šokti, bet ir daug muzikos klausytis – prasiplečia interesų laukas. Pastaruosius 7–8 metus man būna neįdomu su muzikantais šnekėtis... Tačiau prieš 15–20 metų pats buvau visiškai toks – neišlįsdavau iš rūsio. Nesidomėdavau kitais muzikos žanrais, ką ten šnekėti apie knygas. 

 

Kokia menininko frazė, iškelta idėja ar nutikimas tave įkvepia?

Kai man buvo maždaug 18 metų, Šveicarijoj dalyvavau ture su bosistu Herbie Kopfu. Vyko meistriškumo kursai – suvažiavo muzikantai iš visos Europos, dėstė ir Niujorko meistrai. Nežinau kodėl, bet pianistas Kenny Werneris paėmė mane po savo sparnu. Prisimenu tą ryšį – jis man skyrė išskirtinį dėmesį.

Prieš kokius 5 metus svarsčiau apie visišką atsipalaidavimą grojant. Kad galvoje nebūtų minčių, tik koncentracija į muziką. Baisiausia, kai veikia savikritikas: „Kaip čia sugrojai? Neskamba!“ Turbūt kiekvienas yra su tuo susidūręs... Aišku, labai svarbu, kad savikritika nerakintų. Mintys nuolat trukdo, ir tai gali tave stip­riai stabdyti groti viešai, eiti iš komforto zonos. Įvairiuose interviu su būgnininkais grandais girdžiu, kad jie buvo bebaimiai. Gerai tiems, kurie gimė tokie. Bet yra kelias ir to pasiekti. Kartais pakeitęs įpročius, perlipęs per save galbūt esi dar stipresnis už tuos, kurie pasižymi prigimtiniu bebaimiškumu. 

Daug yra profesionalių muzikantų, kurie iki gyvenimo galo taip ir nesimėgauja muzika. Netgi koncertas kelią stresą. Pradėjau ieškoti kokios nors literatūros šia tema ir prisikasiau iki knygos „Effortless Mastery“ („Meistrystė be pastangų“). Žiūriu, autorius – K. Werneris. Atpažinau, kad čia tas pats pianistas! Perskaičiau knygą, paliko didelį įspūdį. Ji nėra labai sudėtinga, tačiau svarbu, kad vėl susiejo mane su tuo pačiu žmogumi, ir ne veltui. Paskui važiavau į įvairias meditacijos stovyklas norėdamas pasiekti gebėjimą būti erdvėje, kur ne tu save spaudi, kad kas nors įvyktų, o tai tiesiog įvyksta. Po truputį pastebėjau, kaip grojant pradėjau atsipalaiduoti ir mėgautis. 

 

 

Milda Arčikauskaitė – dainuojanti, šokanti, žoliaujanti.