Raimonda Žiūkaitė. Tarp jauno ir brandaus

Festivalis „Jauna muzika 2016“

 

Šiemet Lietuvos kompozitorių sąjungos 25-tą kartą organizuojamas elekt­roninės muzikos festivalis „Jauna muzika“ –­ atsinaujinęs. Festivalio koncertų buvo­ keturi: net vienu mažiau nei pernai. Tačiau pakviestos gan ryškios tarptautinės figūros: amerikiečių elektroninės muzikos pionierius Davidas Behrmanas ir naujojo konceptualizmo atstovas vokietis Johannesas Kreidleris. Kitas dvi koncertų vietas užėmė lietuvių kūrėjai: brandžiajai kompozitorių kartai atstovavo Vidmanto Bartulio elektronikos ir Džiugo Katino vaizdo projekcijos projektas „Dekonst­rukcija I“, o naujus elektroakustinius kūrinius „Jaunoj muzikoj“ pristatė ganėtinai jauni kompozitoriai (vyriausia kompozitorė gimusi 1974 m.), kai kurie dar studijuojantys ar ką tik baigę moks­lus. Tai festivalio atsijauninimo ženklas.

Balandžio 20 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje jaunosios kartos premjeras profesionaliai įgyvendino styginių kvartetas „ArtVio“ ir perkusininkas Tomas Kulikauskas.

„ArtVio“ ir perkusininkas Tomas Kulikauskas

Koncertą pradėjo kosminio objekto Cefėjo deltos inspiruotas Mariaus Baranausko spektralistinis kūrinys „Delta Cephei“: įgarsinti violončelė ir tamtamas, pridėjus reverberacijos, tai paeiliui, tai kartu grojo instrumentų tembrines galimybes atskleidžiančius motyvus, tarsi skirtingais būdais spinduliuodami garso spektrą ir kurdami atmosferinę muziką.

Einant į koncertą buvo smalsu, ar Juliaus Aglinsko premjerinis kūrinys bus tokios pat aiškios stilistikos kaip ankstesnieji jo darbai („Fragmentai dviem“, „Fragmentai simfoniniam orkestrui“ ir kt.), kuriuose susimąsčius kartojami melancholiški, graudūs, svajingi lėto tempo konsonansiški motyvai, niekur per daug nevedantys. Premjera nedaugžodžiaujančiu pavadinimu „…“ styginių kvartetui (beje, sėdinčiam netradiciškai –­­ poromis, nusisukusiomis viena nuo kitos, o žavesio jam suteikė garsų modifikavimas elektronika) nuojautas pateisino: Aglinskas, stilistiškai „apsisprendęs“, sukūrė savitą kūrinius siejančią estetiką. Drįstu prognozuoti –­­ tokie paprastai gražūs kūriniai, kurių norisi klausytis ir namie (daugumos šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinių klausytis laisvalaikiu „savo malonumui“ nesinori), lengvai galėtų išeiti į „platesnes mases“, kaip A. Pärto ar Ph. Glasso kūryba. O tokį spėjimą kursto už minėtus kūrinius jau gauti publikos simpatijų ir kiti apdovanojimai.

Diana Čemerytė kūrinio „…Les essais c’est tout…“ anotacijoje teigia pirmą kartą gretinusi gyvus instrumentus (mušamieji, styginių kvartetas) su įrašytais garsais (magnetofono juosta). Ausis sugavo, jog kompozicija sudaryta iš aiškių elementų, gestų, tokių kaip tolygus mušamųjų „kalenimas“, nutraukiamas styginių disonansiškų tutti sąskambių, violončelės glissando. Elekt­ronika naudojama mažai, juosta pasigirsta tik pabaigoje ir pradžioje, iš jos sklinda tekstas.

Klausant Alberto Navicko kūrinio „tylos“ mušamiesiems, styginiams, elekt­ronikai ir projekcijai, trenkė déjà vu: viskas primena 2015 m. „Gaidoje“ atliktą kūrinį „accidental“. Tąsyk darbą apibūdinau taip: „Kūrinyje „accidental“ instrumentų garsai tiksliai sinchronizuoti su videojudesiais. Iš moters tariamų sakinių montuojamos ritminės figūros, kilpos. Tai tvarkingas, (pernelyg) paprastas kūrinys.“ Šioje premjeroje instrumentai, sinchronizuoti su video, irgi tarsi įgarsina kalbančią senyvo amžiaus moterį (filant­ropė A. Drake) – be to, pasirinkimas siejasi su dedikacija 95-metį švenčiančiai kompozitoriaus močiutei. Pradžioje kartu su stryku griežiamos lėkštės garsais iš tamsos ekrane akimirkai išnyra ir vėl dingsta veidas, vėliau styginiai ir perkusija įgarsina tam tikrus moters tariamus sakinius (kitos frazės paliekamos nebylios), kulminaciją muzikoje atliepia kulminacija vaizde (moters atvaizdas dauginasi, sluoksniuojasi). Aiški forma, aiški koncepcija, nors buvo keista vėl klausytis labai panašaus kūrinio. Įdomu tai, kad jis identiškas ne vien kitam Navicko darbui, tokį kalbos pavertimo muzikine fraze metodą galima išgirsti ir Peterio Ablingerio „Voices and Piano“.

Koncertą galingai užbaigė (ir garso lygis buvo aukštesnis nei kituose) Monikos Sokaitės „O Tu Illustrata“, kuriame Hildegardos Bingenietės (viduramžių mistikė ir kompozitorė) tekstą atliko baritonas Vaidrius Smilinskas. Kūrinys ir skamba tarsi iš Hildegardos laikų. Muzikai viduramžiškumo suteikia tęsiamas žemas garsas (burdonas), o besimainančius sąskambius norisi vadinti sakralia harmonija, jų skambesys giminingas chorinei sakralinei muzikai. Afektą stiprino naudojamas didysis būgnas. Dvasingumas ir emocionalumas liejosi laisvai. Buvo gražu, o apibendrinant – visas koncertas vykęs, kūriniai nevargino.

Vokiečių „muzikos menininko“ Johanneso Kreidlerio viešnagė festivalyje itin intrigavo, nes įspūdis, patirtas pirmą ir vienintelį kartą mačius Kreidlerį Donauešingeno muzikos dienose 2012 m., dar neišdilo. Tąsyk šokiravo ne jo kūrinys „Nadar“ ansambliui (kuris ne itin išsiskyrė ekstravagantiško festivalio kontekste), bet per simfoninį koncertą įvykęs ekscesas: kompozitorius užšoko ant scenos, griebė iš orkestro muzikantų smuiką ir violončelę, juos surišo stygomis ir, sušukęs: „Štai kas būna, kai sujungi du orkestrus“, trenkė instrumentus į žemę. Taip buvo protestuojama prieš orkestrų mažinimą. Menininkas pasirodė kaip akiplėša, galbūt pernelyg savimi pasitikinti persona.

Jo kūryba, persmelkta Fluxus dvasia, taip pat kontroversiška. Tai naujasis konceptualizmas: čia svarbiausia koncepcija, ir visai nesvarbu, jei rezultatas –­ tik pusės sekundės triukšmelis, bet juk jis gautas suspaudus visas kada nors sukurtas „Beatles“ dainas (nors taip suspaustas nesiskiria nuo kitų garsų)! Visa istorija, visas menas yra medžiagos laukas, Kreidlerio žodžiais tariant, paneklekticizmas. Kartais viena idėja sukuria visą kūrinį, kartais principas gali būti realizuojamas keletu būdų, kartais idėja susijusi su muzika, bet nebūtinai nuskambančia, pavyzdžiui, muzikos kū­rinys, kuriame esminė yra pridėtinė (žodinė, vaizdinė) informacija. Tarp naujojo konceptualizmo temų ir avangardo laikotarpio kūrinių perdirbimai, politinio, ekonominio, istorinio konteksto skoliniai (pvz., melodijos gaunamos iš akcijų biržos grafikų).

Menininkas išreiškia nūdienos realijas: gavęs užsakymą iš festivalio Kreidleris, užuot kūręs pats, pasamdė kinų kompozitorių ir indų inžinierių, nes tuomet mažesni darbo jėgos įkainiai. Arba sukurdamas 33 sekundžių kūrinį iš 70200 citatų pagarsėjo savo žygiu į Vokietijos autorių teisių organizaciją „Gema“, čia jis sunkvežimiu atvežė visų citatų registracijos blankus ir šitaip parodė autorių teisių biurokratiją.

Johannesas Kreidleris

Naujajame konceptualizme svarbu „paruoštas klausymasis“ (prepared listening) – klausytojai turi jau žinoti koncepciją, nebeužtenka programėlės bukleto, – tad kompozitorius privalo moderuoti vyksmą arba pasitelkti video ir taip aiškinti muziką, nepalikti jos tarsi savaime skambančio ir interpretuojamo objekto. Koncertai virsta paskaitomis-performansais. Tad ir per šį koncertą dauguma kūrinių buvo matomi skaidrėse, o autorius sėdėjo scenoje prie kompiuterio.

Šįkart Vilniuje siautėjimo nebuvo. Balandžio 22 d. scenoje nebuvo suniokotas nė vienas instrumentas (per kai kuriuos kitus Kreidlerio pasirodymus sudaužomi šimtai smuikų). Publika vyksmą taip pat priėmė santūriai.

Keletą medijų derino „Instrumentalisms A.“ (2016): projektoriuje rodytos nuotraukos, į jas buvo įmontuoti video su smuiko dalių stambaus plano vaizdais, komiškai įsiliejusiais į nuotraukas. Koliažas buvo papildomas autoriaus gyvai skleidžiamais garsais (ir vaizdais, kurie pasirodė finale išlįsdami iš akies atvaizdo – gal kiek per ilgai ir statiškai, turint omeny dinamiškai besikeičiančius vaizdus prieš tai).

Tačiau ne visi konceptai buvo įdomūs. Kūrinyje „Aš myliu mažąją sekundą“ skambant romantiškai dainai „Smoke Gets in Your Eyes“ iš 1933 m. miuziklo Kreidleris grojo melodiją mažąja sekunda pro šalį, o kūrinyje „Numbering“ buvo tiesiog spaudomas vienas garsas klaviatūroje ir sakomi įvairūs skaičiai. Išgirdome ir „kompresavimo“ garso meną (compression sound art), demonstravusį technologijų įtaką.

Nors ne tiek daug kompozitorių užsiiminėja konceptualia muzika (tarp vizualiųjų krypčių menininkų tai labai paplitę), Kreidleris nėra vienintelis tokio pobūdžio meno atstovas. Beprotybe jį turbūt lenktų norvegas Trondas Reinholdtsenas. Jis taip pat pasirodė 2012 m. Donauešingene (kūrinys „Muzika“ ansambliui, įaudrintam kompozitoriui, powerpointui, operos filmui ir mašinoms), ir tuomet atrodė, kad jį ištiko pamišimo priepuolis. Tačiau apsilankius menininko internetinėje svetainėje matyti, jog pamišimas yra sąmoninga meno dalis. Tarkim, kompozitorius, pasistatęs savo kambaryje operos instituciją, vaidina keistas savo operas (Nor­wegian Opra).

Tokį meną dažniausiai lydi dviejų nuomonių stovyklos. Tai išsidirbinėjimas ir dėmesio troškimas, kai stinga talento sukurti kažką rimta (konceptams nebūtinos ilgametės studijos); tai protestas, provokacija ir parodija. Autoriai geba kurti ir konvencionalią muziką, bet sąmoningai pasirenka tokį kelią. Reikėtų pastebėti, kad dažnai sujungus nesiejamus dalykus, gaunamos humoristinės prasmės, tad tokią kūrybą ne visada pavyksta priimti rimtai. Vis dėlto naujasis konceptualizmas gali būti labai paveikus, bet tik stipri idėja skiria jį nuo nesąmonės.

Atrodo, tradicinė muzika dar labiau dekonstruojama, muzikos samprata dar labiau blėsta. Tačiau šitaip festivalis pateisina žodį „jauna“ (elektronika ir konceptualizmas yra jaunos muzikos šakos), o pakviestas Kreidleris – vienas didžiausių šiųmetinio festivalio laimėjimų.

Šiemet festivalis balansuoja tarp jauno ir brandaus. Kitą dieną, balandžio 23 d., po jaunatviškų Kreidlerio aki­brokštų toje pačioje Menų spaustuvėje pasirodė elektroninės muzikos veteranas, minimalistas Davidas Behrmanas. Jo darbuose ilgi, statiški, konsonansiški sintezatorių garsai kuria meditatyvias pasikartojančias struktūras, kiek primenančias ir ambientinę muziką (autorius kuria garsą ir multimedijos instaliacijas galerijų erdvėms). Koncerte skambėję kūriniai – labai ilgi (kiekvienas truko pusvalandį). Programa išsidėstė nuo minimalistiškiausių, vien elektroninių iki eklektiškesnių, didesnės sudėties darbų.

Pirmąjį programos kūrinį „Run­through“ padėjo atlikti dvi asistentės, tamsoje judinusios švieseles, nutaikytas į rankose laikomą elektroninį prietaisą, kurį veikiant šviesos blyksniais buvo išgaunamas garsas, priminęs čirpimą ir mažai kitęs visą pusvalandį, tačiau keliavęs aplink klausytojus daugiakanale garsiakalbių sistema (surround). Idėjiškai/technologiškai tai įdomiausias koncerto kūrinys.

Po jo nuskambėjo „View Finder“ elektrinei gitarai (Pranas Kentra) ir elektronikai – ilgai užtęsiami elektroniniu stryku (e-bow) virpinamų stygų skleidžiami garsai. Čia, kaip ir „Run­through“, nerasime daugelio muzikos elementų: nei melodijos, nei harmonijos, nei ritmo. Tik garsą, kurį paįvairino elektronikos tęsiamo tono staigūs moduliavimai į kitą toną.

Davidas Behrmanas

„Interspecies Smalltalk“ trimitui (Do­minykas Vyšniauskas), trombonui (Marius Balčytis) ir elektronikai jau turėjo melodiją, harmoniją, net šiokių tokių ritminių frazių. Elektronikos partijoje skambėjo tęsiamos tonalios harmonijos ir greiti arpeggio mirguliavimai, o jų fone grojo pučiamieji. Vėl buvo girdėti tęsiamo pagrindo „persijungimų“ į kitą harmoniją.

Paskutiniame kūrinyje „My Father’s Grocery Store“ prie atlikėjų prisijungė skaitovas (Darius Gumauskas), lietuviškai skaitęs kompozitoriaus tėvo parašytą tekstą apie vaiko konfliktą su tėvu, draudusiu žavėtis boksininkais. Muzika priminė prieš tai skambėjusį kūrinį, bet šis dar aktyvesnis, mažiau minimalistinis nei pirmieji. Dėmesį, kaip dažnai nutinka kūriniuose su tekstu, labiau patraukė būtent jis. Bendras koncerto įspūdis vis dėlto liko prėskokas: nors negalima nuginčyti itin svaraus Behrmano indėlio į muzikos istoriją, šiandien jo koncertas jau pernelyg nuosaikus, pernelyg lėto tempo.

Neapkrauta, bet įvairialypė programa – didelis šių metų festivalio pliusas. Per keturis koncertus festivalis atskleidė visus jaunos muzikos pavidalus (audiovizualika, elektroakustika, konceptai...). Džiugu, kad atsirado vietos ne vien koncertinei-akademinei, bet ir klubinei, eksperimentinei muzikai, kuri naktimis skambėjo klube „Paviljonas“ („JM naktys“). Kita festivalio naujovė buvo paskaitos, plėtusios, aiškinusios koncertinę dalį. Nors jauna / nauja (anagrama!) muzika siekia dar toliau ir spalvingiau, nei buvo atskleista festivalyje, šis kartas nusipelno pagyrų.