Muzikos informacijos ir leidybos centro reprezentacinė CD serija „Zoom in" – Lietuvos muzikos naujienos – patogi priemonė apie tą muziką pasikalbėti. Regis, į plokšteles sukeliama nebūtinai nesvarstytinai geriausi, bet sklaidos verti ir, galbūt svarbiausia – intriguojantys opusai, skambėję per pastaruosius pora metų. Kuluarinėms emocijoms aprimus, muzika CD pavidalu įžiebia bendresnį žvilgsnį.
Antai, galima pamėginti nustatyti, kokio žanro kūriniai čia yra įrašyti, kaip ir apskritai dabar dominuojantys, įgarsinantys konkrečius objektus, vaizdus, įvykius? Kokias kūrybos tendencijas simbolizuoja Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Impro", Mariaus Baranausko „Trapecija", Mykolo Natalevičiaus „Kampana", Ramūno Motiekaičio „Vabzdžių žingsniai", Broniaus Kutavičiaus „Balandžio 10-oji, šeštadienis", Ryčio Mažulio Coda Sigito Gedos eilėmis? Ar galima šiuos ir panašius opusus laikyti pjesėmis, jeigu jie trunka ne dvi–tris, o 8–14 minučių ir rašomi net simfoniniam orkestrui. Gal jie primintų esė? Į tokį pavidalą vis dažniau formuojami literatūriniai, publicistiniai tekstai. Jie karaliauja užsienio spaudoje, o apie lietuvių situaciją (iš dalies) Jūratė Sprindytė rašo, esą prozininkams yra priimtiniausias esė žanras; „citatos iš skaitomos knygos, kelios aliuzijos į muziejaus, filmo, spektaklio, mitologijos rekvizitą, daug pabrėžtinai suprozintos buities, peizažo fragmentas, vaikystės nuoskila, sinoptinis komentaras, psichologiniai eskizai –­ apytikriai tokia dažnos esė medžiaga"; pagrindiniai, anot jos, esė bruožai – kasdienybės ontologija, kultūrinis krūvis, kito požiūrio galimybė.
Net abstrakčiai pavadintas V. Striaupaitės-Beinarienės opusas turi eseistinę „fragmentus rišančią ašį" (J. Sprindytė) – rytinės gamtos, kai krenta žvaigždės, vėjelis kedena ežerą ir čeža nendrės, bunda paukščiai, pojūčio perteikimą. R. Motiekaitis galvoja apie žuvusius – paukščių sugautus, sutraiškytus vabalus, M. Baranausko kūrinio įvaizdis – Oriono forma. M. Natalevičius perteikia konkretaus –­ Rostovo varpo – garsų spektrą. B. Kutavičiaus veikalas skirtas Lenkijos prezidentinio lėktuvo tragedijai, o R. Mažulis Pabaiga aprauda mirusią žmoną. Esė žanro lankstumas girdimas muzikoje, pradedant individualiomis veikalų formomis ir baigiant įvairiausiais muzikos instrumentų ansambliais. 9-ajame „Zumine" skamba obojai ir jų pūstukai (Impro), medinių pučiamųjų ir styginių 10-ies muzikantų ansamblis („Trapecija"), kūriniai simfoniniam orkest­rui („Kampana", „Vabzdžių žingsniai"), vienas iš jų, B. Kutavičiaus, –­ su soprano partija, giedančia tradicinio Requiem Introito fragmentą. Coda parašyta įvairiai struktūruojamam kameriniam chorui, kulminacijoje pasitelkiamas sceninis apšvietimas.
Ankstesnių laikų muzika grindžiama retorinėmis figūromis, šio CD autoriai prisipažįsta sąmoningai jų nenaudoją; įdomu, kaip eseistiniai minčių šmėžtelėjimai draugauja su senaisiais simboliais?
Kartu 9-asis „Zoom in" rodo tebegyvuojant tam tikrą klasikinę estetinę tendenciją, kuriai patvirtinti turime lietuviškų kūrinių. Gražu yra tai, kas nuo mūsų toli – tvirtinama plokštelėje. Kaip gerai, kad dar ne visi kompozitoriai seka mada kūrėją (kolegą?) atskleisti kaip žmogų. Plokštelėje sielos atgaivai – ryto dangus, mirusiųjų – žmonių ir kitų Dievo sutvėrimų – pagerbimas, Didžiojo varpo įsisiūbavimas ir vėjo varpelių sąskambiai su paukščių trelėmis, žvaigždynų geometrinės formos, lėktuvo keleivių akimirka tarp būties ir nebūties... Švaresnio gražumo poreikį atspindintis CD sudarytojų pasirinkimas.
Tad tie, kas tikisi garsų tiesioginio emocinio poveikio, nusivils aptikę muzikinių esė turtingumą.