„Vasarą tarptautinis krikščioniškos kultūros ir poilsio centras „Deimantas" laukia krikščioniškų vaikų ir jaunimo stovyklų, Biblijos kursų, krikščioniškų vestuvių ir kitų renginių. Čia vyksta tarptautiniai maldos tarnavimai, o svarbiausia – šlovinimo ir garbinimo šventė „Jeruzalės festivalis", – skelbia Trakų poilsio bazė „Deimantas". Melas, – svarbiausia, kad šiemet (liepos 11–13 d.) šioje sektantiško žavesio ir jaukios gamtos nestokojančioje vietoje vyko antrasis muzikinės STRCAMP sektos suvažiavimas. Tai trijų dienų / dviejų naktų muzikos ir meno stovykla. Lo-fi odisėja. Hedonistinis atnašavimas kreiviems ir bevardžiams eksperimentų, elektronikos ir sintezatorių stabams.

Sykį sužinojau, kad deimantas turi 58 briaunas. Ant STRCAMP programos deimanto galima suskaičiuoti 44. O kiek dar nematomų ir neužrašytų, kviečiančių netikėtai atrasti. Nuo eklektiškos muzikos, performansų ar slaptų instaliacijų iki televizorių, po nusvirusiais balkonais transliuojančių idėjas, salono, kviečiančio įlipti per langą ir žaisti šachmatais, kambario, nukabinto kilimais ir nostalgiško VHS juostų pasaulio ar baseino, kurį atrandi arba ne... Kai STRCAMP prasideda, rodos, nebesibaigia. Tas gražus jausmas vis dar šnypščia atminties eteryje. Todėl viską norisi prisiminti kaip nedalomą vienį, kaip visumą. Sentimentaliai pagalandant tik ryškiausiai įstrigusius kampus.

Dažniausiai iki STRCAMP festivalio programos paskelbimo, apie daugelį atlikėjų nežinai beveik nieko. Tačiau pasitiki organizatoriais, nes muzika –­ jų religija ir mišiomis, bus pasirūpinta atsakingai, atsidavus visu kūnu ir siela. Todėl šis atradimo momentas tampa nuostabus ir jaudinantis, it aklas pasimatymas. It ostija, tirpstanti ant liežuvio, išrišanti visas nuodėmes, kurias tą akimirką dar tik ketini padaryti.

Lietingus penktadienio debesis ir gėles darželyje prie scenos nušviečia „El Último Vecino". Devintojo dešimtmečio nostalgijos kupinas „paskutinis kaimynas" visus suburia draugėn, svaigina gaivališka laimės energija, paperka nuoširdumu ir nebepaleidžia. O smagiausia, kad tokiame mažame festivalyje gali užkliūti kam nors už kojos, suktis atsiprašyti ir suprasti, kad tai tie patys ispanai, šokdinę visą vakarą. Tada gali persimesti keletu žodžių, sutraukti po dūmą, padėkoti už pasirodymą ir užkliūti už ko nors kito. Pavyzdžiui, mėnesienos per tamsintą McKaro pasirodymo stiklą. Ar melodingų DJ Ondulos selekcijų, kurias paryčiais, rodos, jauti visa savo gelme ir tari jai tiesiai į akis: „You are the DJ I was waiting for." Iš tikrųjų tai romantikų festivalis. Arba negalinčių pamiršti, kas buvo. Ir tą akimirką atrodo, kad nieko negali būti gražiau, nei gyventi tuo, ko n(eb)ėra.

Antra stovyklos diena aidi eklektiškiausiais garsais – nuo „Flamingo Creatures" avangardo, itališko „Agency Amore" disco, skrodžiančios „The Combe" meteorologijos iki manieringas ir aršias „Xiu Xiu" tembro tamsumas primenančio „The Blank". Ežeras gaivina skaidriu vandeniu ir saulės voniomis. Kažkas išeina ieškoti lobio, kažkas jį randa. Krėsle ilsisi suprakaitavusi Rose ir išgąsčio kupinas Jackas. Nufotografuoju juodu ir kažkam baltai pavydžiu tokio titaniško rankšluosčio. Temsta. Prasideda liūtis.

Lyja taip ilgai, kad, rodos, niekada nesibaigs. Scena paskęsta, išjungiama elektra. Ir vis dar neaišku, didysis festivalio meteoritas Jozefas Van Wissemas įsižiebs ar ne. Už garso takelį naujausiam J. Jarmuscho filmui „Išgyvena tik mylintys" Kanų kino festivalyje apdovanotas kompozitorius lipa ant scenos. Tiesa, prieš tai įvyksta kažkas savaime suprantama, bet STRCAMP paribiuose taip neįtikėtina – publika perspėjama nefotografuoti ir nefilmuoti pasirodymo, paprašoma nutildyti teritorijoje skambančią muziką. Maestro ir liutnia scenoje skamba meistriškai. Vakarą apsupa mistiškas melancholijos ūkas. Tarsi po lietaus iš po žemės sudūlėję kaltųsi viduramžiai ir visų mylinčiųjų iltys. Bet prasikala ir vienas klausimas –­ šis didelis vardas groja toje pačioje scenoje, kurią jau antra para dalijasi andergraundo „bevardžiai". Ar jis groja vietoje ir laiku? Šio festivalio scenoje toks vardas išsišoka ir iškrenta iš konteksto. Geru skoniu ir selektyvumu pasižymintis, bet tarsi visa savo koncepcija elitizmą neigiantis STRCAMP, pasikvietęs tokį grandą, sumaišo kortas. J. Van Wissemas – tai snobo kinas, kurį su pasigėrėjimu žiūrėtum per LNK ar klausytumeisi Kongresų rūmuose. Bet ne STRCAMP. Kita vertus, eksperimentas įdomus.

Netrukus postpunk grupė iš Rostovo prie Dono „Утро" tampa aukščiausiu festivalio tašku. Prieš tai skambėjusi liutnia pavirsta migloto sapno, kurį tik įdomu prisiminti, dalimi. Taip maloniai keista klausytis postpunk rusiškai. Taip jautru, taip tikra. Nors ir nelabai supranti, matyt, pasąmonė supranta. „Утро" pavergia publiką ir atveria nostalgišką gylį. Ir tik įrodo, kad Rusijos postpunk scena – stipri ir klestinti. Šokiai tęsiasi tarp lipnių medinių lentelių DJ salėje. Majoras Gylys pranašiškai prabyla Manfredo pulto lūpomis: „Kartais, kai naktį vidury miško, šviečiant mėnuliui, aš visiškai nuogas šokinėju nuo medžio ant medžio, pagalvoju, kad gyvenimas yra keistas dalykas, keistas dalykas, kkkkeistas dalykas..."

Sekmadieniui prašvitus plastikiniame tualete suskamba telefonas. Skambina nežinomas numeris. Atsiliepiu. Taria mano vardą, klausia, ar esu čia. Galiausiai pakviečia į aklą pasimatymą prie ežero. Slinkdamas vandens link, mintyse renku žmonių, kurie galėtų krėsti tokias eibes, veidus. Pakeliui sutinku vienus, kitus. Paklausti, ar ne jie paskyrė man pasimatymą, nustemba ir paneigia. Prie ežero, rodos, tuščia. Rytinėja vos keletas žmonių. Klausiu, ar ne jie man skambino. Atsako, kad būtų mielai paskambinę, bet neturi mano numerio. Taip ir lieku apakęs be pasimatymo. Paskambinu tuo pačiu numeriu. Telefono kriauklė keliauja per rankas. Negirdėti balsai kviečia mane atvykti čia. Išsikviesti taksi nuo Trakų ir atvažiuoti prie Monio ežero „Deimanto". Sakau, kad aš esu čia. Visą savaitgalį buvau. Tada suprantu, kad šis pasimatymas tuo ir ypatingas. Aklas ir netikėtas. Kupinas meilės ir atradimų. Ilgesio ir baimės, kad kada nors visa tai pasibaigs. Dar po kelių dienų šis pasimatymas tęsiasi „Jamaikos" kieme, kur „atidirbami" STRCAMP viršvalandžiai. Kur rusiškas „Rytas" atveria savo anglišką „Motoramą". Kur baltarusiai „Super Besse" simpatiškai maskatuoja balso, gitarų ir rankų stygomis. Kur iš tikrųjų esu pasimatyme. Nepatikėsit, bet jo vardas Deimantas.