2025 m. birželio 17 d. Sapiegų rūmuose vyko šiuolaikinės muzikos koncertų serijos „Playground“ renginys (serijos kuratorius Arnas Kmieliauskas).

Vieną saulėtą antradienio pavakarę paspirtuku lėkiau link Sapiegų rūmų. Važiuodamas tiltu virš į Nerį įtekančios Vilnelės, prasilenkiau su pora kompozitorių, judančių ta pačia kryptimi. Pasirodė, kad visas miestas iš visų pusių lėtai slenka Antakalnio link. Nuotaika džiugi – laukia du koncertai, kuriuose skambės mėgstamų autorių muzika, atliekama su dideliu atidumu ir precizika. Priartėjus kelionės tikslui pagalvoju, kad norėčiau pamatyti šią miesto dalį iš viršaus. Regis, čia aplinkui tiek daug veiksmo ir judesio, garsų, o iš paukščio skrydžio tai būtų tik mirguliuojanti ir gaudžianti miestovaizdžio faktūra.

Tačiau tvirtai stovėdamas ant žemės džiaugiuosi detalėmis, esančiomis čia pat. Susižavėjimą kelia mediniai Sapiegų rūmų lauko laiptai – nors ir pilkai nudažyta, medžio faktūra sulieja pastatą su žeme tarsi šaknys. Atvėręs pagrindines duris praleidžiu dar vieną garsus komponuojantį kolegą. Jausmas toks, lyg būčiau atėjęs į kažkieno gimtadienį, tik neaišku, kas jį švenčia ir kiek metų jam ar jai sueina.

Graikai savo kalboje vartoja žodį, skirtą medžių lapų šlamėjimo garsui nusakyti, psithyrismós, – verčiant pažodžiui jis reikštų šnabždėjimą. Būtent tokia asociacija kilo įėjus į salę, kurioje tuoj prasidės koncertas. Čia sėdintys ir tyliai besišnekučiuojantys būsimi klausytojai kūrė ramų, kiek banguojantį ošimą. Asociacija sustiprėjo scenos gale išvydus tris didelius langus ir už jų be garso linguojančius lapuočius. Koncertui vėluojant, žodžių ošimas aprimo – atrodė, kad vėjo nebeliko, o žmonės dėmesį vis labiau telkė į scenoje stovinčias keturias tuščias kėdes. Ošėjai ir šlamėtojai po truputį tapo klausytojais.  

Praėjus visiems koncerto pristatymo ritualams, į sceną žengė styginių kvarteto muzikantai. Už jų kėdžių – puikios suomių įmonės monitorinės kolonėlės, jose skambės tų pačių žmonių (grojančių tais pačiais instrumentais, tik kitu laiku) įrašyta muzikinė medžiaga. Kūrinio aprašymo neskaičiau, tarsi žinojau, kas ir kaip, todėl atmintyje užstrigo ką tik nuskambėjusi informacija, kad kūrinį sudaro dešimt dalių, kurių kiekviena susideda iš šešių segmentų. Taip pat buvo paminėta, kad šiandien kompozitoriui jo darbas kelia kitokias asociacijas ir kad jis sietų kūrinį su dėmesingu kvėpavimu.

 

Styginių kvartetas „Chordos“ atlieka Arturo Bumšteino kūrinį „Žiūra“. Laurynos Narkevičiūtės nuotr.

 

Turiu prisipažinti, kad kvėpuoti man buvo sunku. Skambant tokiam subtiliam garsui sėdėti plastikinėje kėdėje, kuri bet kada gali sugirgždėti ir iš kurios tu negalėsi pasitraukti visą kūriniui skirtą laiką, yra nelengva. Nors tai galbūt asmeniniai agorafobijos (ar klaustrofobijos?) ir socialinio nerimo prieskoniai, vis dėlto šios muzikos norisi klausytis vis kitu rakursu, gal net einant, geriausia – būnant kažkur vienam. Todėl iš pradžių labai įdėmiai sekiau struktūrą ir kūriau skirtingas audiovizualines konsteliacijas iš savo žiūros taško. Akimis montavau savo čia ir dabar vykstantį filmą: sulig kiekvienu segmentu žiūrėdavau vis į kitą vietą – daugiausia pro langą.

Langai salėje didžiuliai, kaip ir kūrinio dalys suskirstyti mažesniais segmentais. Kartais žiūri ir matai viską apimančiu žvilgsniu – išsklaidai jį, o kartais tarsi pritrauki vieną už lango judančią medžio šaką, stebi jos siūbavimą, lapų žaismę šviesoje. Pasibaigus daliai pakeisdavau stebimą langą. Kartais visa dalis būdavo skirta tik kvarteto muzikantams stebėti, jų instrumentų detalėms, nuo stryko byrančioms kanifolijos dulkėms, kurios kyla virpant stygai.

Po penktos dalies supratau, kad nebeseku seg­mentų kaitos. Skambant tokiai muzikai reikia laiko, kad kasdienybės būviui įprastas įvykių sekos pojūtis susiderintų su kompozitoriaus garsų dėstoma logika. Nors savo „filmo montaže“ nebeskirsčiau dalių į mažesnius segmentus, pačios dalys tapo vis labiau kontrastingesnės. Viena jų išsiskyrė ryškiu lėtu vibrato, kita buvo atliekama slopinant garsą naktinėmis surdinomis, trečia skambėjo nenutrūkstamu garsu (kai kurios dalys garsus dėstė fragmentiškai, palikdamos nemažai skambančios tylos). Gal taip ir nebuvo, bet paskutinė dalis pasirodė tarsi repriza – atkartojanti pirmų dalių harmoninį rinkinį ir atlikimo būdą.

Kompozitorius šį kūrinį rašė generuodamas atsitiktines skaičių sekas ir iš jų formuodamas akordų (ar atskirų garsų, galiu klysti, nes partitūros nemačiau) rinkinius, kuriuos atlikėjai kiekvieną kartą groja vis kita tvarka. Per kolonėles skambantis kvartetas harmoninę medžiagą pateikia nuosekliai ir visada taip pat. Man pasirodė labai įdomus atsitiktinumo ir struktūros santykis. Tarsi nieko naujo – gamtoje vykstantys procesai, kaip įvykių ciklai, visada turi tam tikrą struktūrą, tačiau medžiai niekada neauga vienodai, upės srovė ir tai, kas yra jos dugne, irgi kinta, debesų struktūros vos pastebimai keičiasi nuolatos.

Šiame kūrinyje yra ir labai daug žmogaus – nuo pačios struktūros iki styginių kvarteto tradicijų. Tai labai priminė klasicizmo suformuotą žanrą. Turbūt labiausiai tai lėmė antroje kūrinio pusėje atsiradęs dalių kontrastingumas. Kalbu apie estetiškai itin vientisą muzikinę medžiagą, kai maži tembro, atlikimo technikos kaitos elementai sukuria ryškesnį kontrasto pojūtį. Prie to prisidėjo ir koncerto formatas – rūmų salėje susirinkusi publika klausėsi 44 minutes trunkančio styginių kvartetui skirto kūrinio.

Kūriniui pasibaigus sunkiai galėjau kalbėti. Šį kartą vėl kilo stiprus pasipriešinimas plojimui. Nors reikėtų padėkoti autoriui ir atlikėjams, bet atrodo, kad dar per anksti. Norėjosi nesidalinant įspūdžiais tiesiog išeiti išsaugant tą būseną, kurią sukūrė menininkai. Kasdienybėje retai nutinka, kad turi prabangą patirti tikrovę kitaip, todėl ploti pasirodė nederama – tarsi iš elektros lizdo ištrauktum veikiančio aparato laidą.

Arturo Bumšteino „Žiūra“, atlikta styginių kvarteto „Chordos“ muzikantų (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius ir Arnas Kmieliauskas), sukūrė daugiasluoksnę kasdienybės pojūčių terpę, kurioje panyri į lėtą muzikinių procesų kaitą. Ši terpė tampa organiška jungtimi tarp tame pačiame laike skirtingais tempais veikiančių elementų – garso ir šviesos žaismė čia susisieja su kiekvieno klausytojo vidiniais erdvės ir laiko pojūčiais ir trumpam visus sinchronizuoja.

Pasibaigus pirmam koncertui, mintis apie antrąjį padėjau į šalį. Nepaisant dominančios programos ir ansamblio, norėjosi pabūti su tuo, kas ką tik įvyko, ir toliau sekti procesus tuo pačiu tempu ir tokia pačia dinamika.