Garsų dozė

Nenuspėjamoje Niujorko kasdienybėje nuolat tenka atlaikyti nenormuojamą garsų ir triukšmų puolimą gatvėse, metro ar susidūrus su prievartine tvarka iš praeivių ausinukų sklindančia muzika. Būnant šios niekad netilstančios garsų lavinos apsuptyje kartais pradedamas justi akustinių dirgiklių perteklius, pažadinantis norą bent jau iš dalies pasirinkti, ko ir kiek klausytis.

Dozuoti vartojamų garsų kiekį sėkmingiau pavyksta koncertų salėse, kur galima aptikti įvairius laiko tėkmės formavimo ir akustinio prisodrinimo modelius. Gruodžio 4 d. Kolumbijos universiteto Milerio teatre vykstančio ciklo „Kompozitorių portretai" kontekste skambėjusi islandės Annos Thorvaldsdottir muzika, regis, buvo normuojama itin tinkamais kiekiais. Išklausius koncertą apėmė pasitenkinimo jausmas – muzikos nebuvo nei per daug, nei per mažai. Nors tą vakarą ansamblio „Either/Or" atliktų kūrinių trukmė dažnai neviršijo penkiolikos minučių, itin lėta muzikinė tėkmė, kaip vos apčiuopiamas žemės alsavimas, medžių augimas ar metų laikų kaita, regis, stabdė ir stingdė įprastinį laiko pojūtį, palikdama klausytojui ištisą amžinybę išgirsti visus taip meistriškai A. Thorvaldsdottir sukomponuotus garsus ir juos supančią tylą. Tarsi šiaurės pašvaistės atspalvių gama nušviesti ledo luitai, sulėtintame laike gimdavo ir formuodavosi garsai kūrinyje kameriniam orkestrui „Hrím", kurio islandiškas pavadinimas reiškia palaipsninį ledo kristalų transformavimą. Rodėsi, galėjai girdėti ledo aižėjimą ir aukštų obertonų spengesį, perkeliantį klausytoją į šiaurietiškas tolumas. Statišką, užšaldytą akustinį būvį nuolat spalvino subtilūs ir išradingi tembriniai efektai, puikiai išryškėję tylios – dažniausiai piano ir pianissimo – dinamikos fone. Šiaurietiškos muzikos dvasią harmoningai atitiko ir itin preciziškas, jautrios pagavos ansamblio „Either/Or", diriguojamo Richardo Carricko, atlikimas, atskleidęs visą turtingą autorės užrašytų niuansų skalę. Viename iš kūrinių („Ró/Serenity") kompozitorė pateikia atlikėjams štai tokią poetišką nuorodą: „Kai matote ilgą garsą, galvokite apie jį kaip apie trapią gėlę, kurią jūs turite nešti savo rankose, nueidami visą atstumą plona virve ir niekuomet nenukrisdami." Iš tiesų muzikantai jautriai rūpinosi garsais, švelniai juos dėliodami vieną ant kito į trapią, bet kerinčiai gražią visumą. Žavėjo ne tik viso ansamblio atliekami kūriniai, bet ir duetai –­ „[one]" fortepijonui ir mušamiesiems, kur perkusininkas, lazdelėmis užgaudamas fortepijono stygas, leidosi į akustinius instrumento tyrinėjimus, kartkartėmis susiniveliuodamas su pianisto išgaunamais klasteriais arba vėl atsiskirdamas, ir „Tactility" mušamiesiems ir arfai (atlikėja Zeena Parkins), kur instrumentams apsikeičiant vaidmenimis ir arfai dažnai pasitelkiant mušamiesiems būdingus grojimo būdus, pirštais ar lazdele įvairiai užgaunant instrumento karkasą, vėlgi garsai liejosi į vienalytį garsinį darinį. Abiejuose duetuose ypač kerėjo vizualinis kūrinio veiksmas, kur kiekvienas judesys, prisilietimas prie instrumento ar kūno poza tapo muzikinės kompozicijos dalimi.

Nuovokiai organizatorių parinktu muzikos kiekiu pasižymėjo ir kitas, gruodžio 10 d., Milerio teatre vykęs renginys iš taip vadinamų „pop-up" koncertų serijos. Trumpiau nei valandą trukęs ansamblio „Yarn/Wire" koncertas pateikė šiuolaikinės muzikos dozę, patenkinusią tiek šios muzikos mėgėjus, tiek priimtiną bei lengvai suvartotiną ir atsitiktinai užklydusiems miestiečiams, norintiems žengti nedrąsius žingsnelius ir prazonduoti dar nežinomas muzikines teritorijas. 2005 metais įkurto ansamblio nariai – du perkusininkai ir du pianistai –­ tiesiog kunkuliavo jaunatviška energija bei puikiu pasiruošimu. Kiekvienas iš jų atliko po solinį kūrinį, iš kurių, šalia Tristano Murailo kompozicijos „Les travaux et les jours" ištraukų fortepijonui, labiausiai išsiskyrė Niujorke gyvenančio kompozitoriaus Alexo Minceko kūrinys marimbai solo „V". Čia marimba suskambėjo tikrai naujai –­ medinėmis ir minkštomis lazdelėmis išilgai braukant per klavišų šonus ar atliekant žaibo greitumo pasažus per apatinius instrumento vamzdelius buvo išgaunama retai girdimų garsų skalė. Na, o vakaro „vinimi" tapo Erico Wubbelso „alphabeta" dviem pianistams ir dviem mušamiesiems, sužavėjęs savo bėgliu judrumu ir sudėtingo ritmo vienalaikiais dūžiais, tarsi sukuriančiais „nukirpto" rezonanso efektą.

Išklausiusieji šį gana trumpą koncertą ir vis dar nenumalšinę naujos muzikos troškimo, tą patį vakarą galėjo suspėti į dar du renginius Brukline ir išgirsti ansamblio „Pamplemousse" atliekamą Alvino Luciero ir Klauso Lango muziką Issue Project Room patalpose arba ansamblį ICE Roulette salėje. Pastarojo ansamblio renginiai visuomet labai laukiami dėl inovatyvaus programų sudarymo ir meistriško naujų kūrinių atlikimo. Ansamblio skiriamasis bruožas – ypač jų mėgstami kūriniai su virtuoziškais šiuolaikinės instrumentų grojimo technikos efektais, dažnai iki maksimumo išnaudojant atlikėjų fizines galimybes. Gruodžio mėnesį ICE surengė tris nemokamus koncertus, kurių metu pakvietė susipažinti su naujausiais jų inicijuotais jaunų kompozitorių projektais. Viename iš vakarų skambėjęs valandos trukmės Danielio R. Dehaano kūrinys „Trompe l'Corps" sujungė teatro, koncerto ir garsinės instaliacijos žanrus. Salės viduryje esančius atlikėjus iš visų pusių supo publika, tačiau akustinis veiksmas kartais nejučia persikeldavo į sceną arba į balkoną arba staiga pradingdavo tamsoje, skambant vien tik elektronikai, lydimai šviesos efektų. Apimdavo jausmas, jog įvyksta netikėtas persijungimas iš vieno pasaulio į kitą – įsivaizduojamą ar haliucinacinį. Subtilūs ir minimaliai kintantys efektai tiek grynos elektronikos epizoduose, tiek instrumentų sąveikoje su gyvąja elektronika kūrė labai įtaigią ir kiek paslaptingą atmosferą, jau nuo pirmųjų garsų įtraukiančią klausytoją ir sėkmingai išlaikančią dėmesį iki pat projekto pabaigos. Kulminacijoje, iš visų pusių – scenoje ir balkone, skambantys įvairūs gongai vedė į egzaltuotą pragiedrėjimo būseną ir norėjosi, kad ji niekuomet nesibaigtų. Deja, kūrinys baigėsi, o antroji koncerto dalis, pristačiusi ne mažiau įdomią ir efektingą jauno brazilų kompozitoriaus Felipe's Laros instrumentinę kūrybą, pasirodė kaip gerokas akustinių įspūdžių perdozavimas. Didelis muzikos kiekis tą vakarą liudijo, kad tam tikri kūriniai, kaip kad galerijoje kabantys paveikslai, tarsi prašosi būti apsupami tuščios erdvės ir šiuo atveju –­ reikalaujantys laiko, jog klausytojas galėtų ilgiau pabūti toje ypatingoje kūrinio sužadintoje būsenoje.

Panašus pojūtis apėmė ir po apsilankymo režisieriaus Roberto Wilsono muzikinio teatro pastatyme „Life and Death of Marina Abramović" (gruodžio 19 d. Park Armory salė). Beveik tris valandas trukęs spektaklis apie Marinos Abramović gyvenimą ir inscenizuotą mirtį balansavo tarp siurrealybės ir teatro, dažnai sugriaudamas saugios distancijos iliuziją tarp vyksmo scenoje ir salėje, bei priversdamas žiūrovus tiesiogiai išgyventi nesaugumą ir baimę. Vos atėjus į salę, skambant elektroninėms žemo dažnio pulsacijoms, scenoje matėsi trys karstai su juose gulinčiomis, M. Abramović veido kaukes užsidėjusiomis, veikėjomis. Aplink karstus ratais bėgiojo didžiuliai medžiokliniai šunys, keldami nejaukų virpulį arčiau sėdintiems žiūrovams. Tiesa, nerimo pojūtis tik sustiprėjo kitose spektaklio scenose, ypač pasirodžius vyrui, kurio nuogą kūną buvo apsivyniojęs gyvas pitonas. Jis nepaprastai lėtai judėjo iš vienos scenos pusės į kitą, o pitonas visaip raitėsi ir šnypštė, kartais beveik paliesdamas kitus procesijos dalyvius. Nepatogių emocijų žiūrovams tikrai netrūko, kaip ir pačios menininkės kūryboje. Išgarsėjusi ilgais performansais, ji visuomet bando išplėsti savo fizinio pajėgumo, ištvermės ir skausmo ribas, taip tarsi peržengdama į kitą, jau nebe kūnišką suvokimo dimensiją – pavyzdžiui, viename iš performansų Marina publikos akivaizdoje skustuvo ašmenimis ant savo pilvo išrėžė penkiakampę žvaigždę, o retrospektyvinėje paro­doje Niujorko Modernaus meno muziejuje ji nejudėdama išsėdėjo 736 valandas, žvelgdama į akis priešais ją ant kėdės sėdinčiam vis naujam žiūrovui.

Na, o matytas spektaklis, nors ir išlaikydamas sąsajas su menininkės filosofija, vis dėlto labiausiai atskleidė režisieriaus Roberto Wilsono idėjas bei stilių. Muzikinio pasaulio atstovams gerai pažįstamas iš kultinės Philipo Glasso operos „Einšteinas paplūdimyje" pastatymo, ir šiame spektaklyje režisierius nenutolo nuo savo siurrealistinio ir stilizuoto teatro vizijos. Sustingusios veikėjų veidų išraiškos bei sapniškas judėjimas scenoje dažnai atrodė tarsi atgiję fantasmagoriniai Yves'o Tanguy paveikslai. Specifinis judesių sulėtinimas tarsi bandė juos užfiksuoti laike ar atmintyje, o ištęstą veiksmą ar sceną nutraukdavo staigūs vizualiniai kontrastai, kai žiūrovus staiga apakindavo visiška tamsa ir iš jos iškildavo koks netikėtai apšviestas fragmentas – aktoriaus galva, regis, sklandanti tamsoje be kūno ar spalvinga scenovaizdžio detalė. Kiekvienas judesys, garsas ar pauzė ir net menkiausias apšvietimo pokytis –­­ viskas buvo įprasminta ir būtina, visame jautėsi stipri ir meistriškai suvaldanti režisieriaus ranka, tarsi marionetes judinanti ir spektaklio aktorius –­ pačią M. Abramović, komentatoriaus vaidmenį atlikusį aktorių Williemą Dafoe ir daugybę kitų. Nepaprastai svarbus vaidmuo teko ir muzikai, emocionaliai paveikiai ir kartais gerokai sentimentaliai, kurią atliko serbų liaudies dainų atlikėjų grupė „Svetlana Spajić Group", elektronikos duetas „Matmos" ir angeliškai saldaus balso atlikėjas bei daugelio skambėjusių dainų autorius Antony's. Gausi vizualinių bei akustinių įspūdžių porcija, gauta spektaklio metu bei kituose panašiu metu vykusiuose renginiuose, iš kurių tik trumpai paminėsiu Carnegie Hall girdėtus koncertus –­ Keith Jarrett Trio (gruodžio 11 d.) ir ansamblį ACJW su soliste Dawn Upshaw (gruodžio 14 d.), ar eksperimentinį UIUU& TILT Brass pasirodymą Intermedia Foundation (gruodžio 15 d.), sužadino norą kiek ilgėliau juos išlaikyti atmintyje, tad į iškart po jų vykusius koncertus tiesiog nesinorėjo eiti. Juolab, į ilgesnės trukmės renginius, kaip kad gruodžio 20 d. Paula Cooper galerijoje S. E. M ansamblio atliktą Petro Kotiko kūrinį „Many Many Women" (1975–78). Šis 5–6 valandų trukmės jau klasikiniu tapęs Niujorko 8 dešimtmečio avangardo opusas pagal Gertrude Stein tekstus paprastai atliekamas ištisai arba dalimis ir yra pagrįstas vokalinėmis bei instrumentinėmis melodijomis, harmonizuotomis grynais intervalais – kvartomis, kvintomis ar oktavomis.

Na, o kitas, vėlgi 6 valandų trukmės, kompozitoriaus Philo Niblocko koncertas, įvykęs gruodžio 21 d. Roulette salėje, tarsi kvietė prailginti pačią trumpiausią žiemos dieną ir norėjo pateikti pakankamą šiuolaikinės muzikos dozę prieš gresiančią kalėdinio laikotarpio abstinenciją. Net ir Niujorke šventinis periodas paprastai būna perpildytas įvairiausių populiarių klasikinių koncertų, tad geriau jau iš anksto užsitikrinti pageidautiną norimų muzikinių įspūdžių kiekį.

Miestas tikrai nesirūpina garsų dozavimo ar akustinio toleravimo ribomis, o atvirkščiai – jas vis praplečia. Tiesa, žiemą išorinius aplinkos garsus kiek prislopina sniegas, kurio Niujorke šį sezoną netrūksta.