Dviejų CD apžvalga

„Lux Caritatis“. Algirdo  Martinaičio, Vaclovo Augustino, Jurgitos Mieželytės, Ramintos Šerkšnytės kūriniai. Atlieka Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“. „Jauna muzika“, 2010 m.

Antrojoje „Jaunos muzikos“ lietuviškos muzikos kompaktinėje plokštelėje (pirmoji supažindino su pasaulietine muzika) įrašyti sakraliniai kūriniai. Šaunuoliai „Jauna muzika“, gražiai puoselėja lietuvišką chorinį repertuarą. Turiu pastebėti, kad dėl priežasčių, kurias tuojau aptarsiu, mažiau kalbėsiu apie muziką, o daugiau apie kultūrinius dalykus.
Religija kultūros kontekste veikia kaip šarvai. Ji apsaugo nuo išorinių gyvenimo dūžių, bet riboja vidinę apsiginklavusiojo raišką, praktiškai panaikindama galimybę stebėtojui tiesiogiai matyti kūrybos gimimą. Kūrėjams tokioje griežtoje terpėje vertėtų tik paklusti tradicijoms. Teoriškai (tiek, kiek muzika iš viso yra pajėgi tiesti supratimo tiltus tiek racionaliu, tiek emociniu atžvilgiu) kompozitoriui yra galimybė pasakyti savo žodį per sakralinę kūrybą, bet religinės kultūros kanonai, formavęsi šimtmečiais, bei jų suformuoti klausytojų ir atlikėjų lūkesčiai dalyvaujant sakralinės muzikos gimime yra labai tvirti. Chorinė muzika yra bene labiausiai susijusi su tradicijomis; jeigu neskaičiuosime XX a. 6-ojo dešimtmečio, pvz., K. Pendereckio, G. Ligečio kūrybos, kompozicinių priemonių atžvilgiu ji nedaug tepakito nuo garsiųjų Renesanso meistrų (pvz., Palestrinos ar O. di Lasso) laikų. Tad kompozitorius, norėdamas išreikšti savo dvasios judesį ar pasaulio dalelės matymą, chorinės religinės muzikos kanonuose aptinka gerokai nelanksčius instrumentus. Bet žiūrėdamas tikinčiojo akimis, kūrėjas gali išreikšti sakralinės rimties gelmę. Čia galima apsvarstyti kelis santykio tarp asmens ir religinės bendruomenės sąmonių momentus. Kultūriniu atžvilgiu bendruomeninis reikalas yra labiau vaisingas – kad ir kaip aukštintume individualius kūrėjus, jie visi buvo tam tikrų visuomenės troškimų reiškėjai, tarsi kultūrinės minties lavos krateriai, ar tai būtų Renesanso, Baroko, ar Romantizmo laikai. Bet ne tik asmens ir bendruomenės vertybių santykis yra svarbus. Kūrinio sklaidos pobūdis sociume balansuoja ir tarp demokratijos bei autokratijos – kiek kūrėjai turi kūrybinės laisvės, o klausytojai pasirengę ją suprasti? Atrodytų, kad stilistinė muzikos vartojimo segmentacija rinkoje – savi kūrėjai ir klausytojai –­ rokui, moderniam, klasikiniam menui, džiazui tiesia tiesioginius tiltus. Tačiau atskirais šapeliais veikdami rizikuojame sulaužyti visą muzikinės veikos puokštę. Žmogiškas nuomonių derinimas, procedūros, siekiančios konsensuso, yra labiau dėkingos individo ir jo aplinkos progresui. Autokratijos pagrindas (o religija irgi priklauso jai) yra pamatinės bendrosios tiesos – pasaulio matymo, gyvybinės veiklos klausimais. Tačiau pro tokių tiesų brėžiamas gaires, pro šį stambų „minčių sietą“ prasprūsta individualūs vertinimai, jie tiesiog netelpa į bendrąsias taisykles. „Generalinė linija“ vertesnė už konkretų atvejį? Kaip tik atvirkščiai: individuali mintis, asmeninio patyrimo analizė yra puiki medžiaga tiems patiems bendruomenės kultūros apibendrinimams. Jeigu vadovaujamasi priešinga logika, visuotinė mintis rizikuoja tapti, o dažnai ir tampa, dogmatiška, negyva. Tada pažinimo gelmė išnyra tarsi savotiškas kreivas veidrodis, iškreipiantis laike sustingusias vertybes.
Kita vertus, žiūrint iš kūrėjo pozicijos, jeigu mes vis dėlto imamės tokios kūrybos, meistriška užduotis yra šias minties mumijas perprasti ir jas perpasakoti. Klausydami šios kompaktinės plokštelės, tikrai išgirsite sakralinės muzikos kultūrinius virsmus – tiek kompozitorių mintyse, įkūnytose kūriniuose, tiek atlikėjų dvasingame dainavime. Kas mėgstate minčių šydus, žvelgti pro rūką, patogiai jaučiatės plačiuose, bet smulkiai nužymėtuose vandenyse, gero kelio. Modernus istorijos dvelksmas garantuotas.

Pasikalbėkime apie smertį. Darykime tai liaudiška oratorija-misterija. Ir panaudokime baroko archajiškos poezijos maldų – kantičkų – tekstus bei meliką. Toks šioje plokštelėje užfiksuotas istorinės tradicijos permąstymas siejasi su aptartojo CD paskatomis, tik šiuo atveju labiau paliečiamas ne visuotinis religinis muzikos kanonas, bet vietinė tradicija, tiek artima liaudies muzikavimui, kad priartėja prie pagoniškų apeigų raiškos muzikinėmis priemonėmis. Net galėtume atsekti savotišką transcendentinį dvilypumą: tekstai ir senieji krikščioniškieji, ir šiuolaikinio autoriaus (Birutės Mar), bet regimi vien tik žemiškosiomis akimis ir pasakojami mirtingųjų lūpomis. Giedoriai dainuoja labiau liaudišku stiliumi, nei pakylėtu dvasingu, būdingu „Jaunos muzikos“ atlikėjams prieš tai aptartame albume. Dar labiau atmosferą sužmogina variniai pučiamieji (dūdoriai). Šie kūrinio emocinės žinutės pasiuntiniai įrėminami konstruktyvios kūrinio formos, artimos kanoninių mišių sandarai –­ paeiliui besikaitaliojant giesmėms, ritualams ir psalmėms. Nors mišių žanras – bažnytinio meno dalis, čia panaudoti jų principai vėl sužmogina „religinį rūką“: labiau įsijaučiame į muzikinį ritualą, o profesionalius muzikos kalbos elementus priskiriam autoriaus išmonei, bet ne istorinių kompozicinių technikų rekonstrukcijai. Ir dar – kūrinio kultūrinėse ištakose sėkmingai derinama institucinė religija (Kristaus žodis) su archeologine (pagoniškąja). Kas mėgsta vieną ar kitą ar linkę žvilgtelėti anapus mirties skraisčių, įsijunkite grotuvą. Beje, pastaruoju metu runų ar pan. simbolikos garbintojų mūsų muzikos padangėje atsiranda gana nemažai – tautiškumas, kaip vaistas nuo užplūdusios socialinės apatijos, vis grąžinamas į apyvartą. Čia pabrėžčiau viena: jeigu mes sutariame (tikiuosi), kad bendruomeninės vertybės – meilė, tiesa, teisingumas – yra gilesnės, vertingesnės, nei nauda ar malonumai – individualūs iškovojimai, tai neperlenkime eksploatuodami nacijos sąvoką. Viešai demonstruojama tautinė savimonė yra tik kolektyvinė egoizmo forma, apsimetanti, kad puoselėja bendruomenę aukštaisiais idealais. Iš tikrųjų ji ieško ekstatiškų ritualinių būsenų ir pasekėjų gausos. Čia kaip ir su vieša religine bendruomenine veikla – keleriopai mieliau, jeigu bažnyčią pastatysime savo mintyse ar puoselėsime vidinį tautos pojūtį.
Grįžtant prie aptariamų muzikos albumų – kompozitorių polėkio ir išmonės netrūko plokštelėse skambančiuose kūriniuose, tik patirti jas verta turint omenyje socialines ar kultūrines aplinkybes, kurias šioje apžvalgoje ir bandžiau pagvildenti. Gero klausymo.