Ona Jarmalavičiūtė. Įsiklausyti – nereikia girdėti

„Twenty Fingers Duo“ debiutinis albumas „Performa“

 

Gali skaudžiai suklysti, bandydamas „Performą“ suprasti ar paaiškinti. Pradėti nuo performatyvumo garse apybraižų, leistis į šimtmečiais tokius pačius ir vis kitokius smuiko ir violončelės instrumentinių ribų apčiuopimus, raizgyti jaunus lietuvių kompozitorius mokiusiųjų voratinklį ir galiausiai mėginti atsakyti, kokia yra styginių repertuaro praeitis, dabartis ir ateitis. Vis giliau skęsdamas sausoje informacijoje suvoki, jog tai klaidinga kryptis. Nagrinėjimas tėra girdėjimo vedinys. O „Performa“ kelia klausimus, į kuriuos nėra verbalinių atsakymų. „Performos“ nereikia girdėti, užtenka įsiklausyti.

Brolio ir sesers veidai miško dauboje. Duetas (nebūtinai muzikinis). Šeši ritualai. Sugautas laikas. Meditacija gamtoje. Skambesys, įgarsinantis laiką ir tylą. Ištrinantis kūrėją, atlikėją ir instrumentą. Išlaisvinantis klausytoją iš smuiko ir violončelės dekų. Žali lapai už lango. Susikaupę ir uždari veidai. Transas. Debiutas.

Mobilus ir organiškas brolio ir sesers Arno ir Loros Kmieliauskų ansamblis dar 2019 m. pristatė koncertinę šiuolaikinių lietuviškų kūrinių programą. Juos jungė labai sceniška performatyvumo koncepcija. Tik ji – ne teorinė ir net ne pažintinė. Juslinis kūniškas performatyvumas išgrynino konkrečią instrumentų išraišką. Empirinė garso ir susigrojimo patirtis atsispyrė nuo šeiminio dueto. Performatyvumas tapo sąveika su erdve, instrumentų paribiais ir tyla. Kūryba, žaidimas, atradimas.

„Performos“ girdėjimą paneigia ir premjeriniame koncerte kompozicijas lydėjusios Laurynos Narkevičiūtės vizualizacijos. Patekusios į debiutinį albumą, jos tapo neatskiriama muzikinio naratyvo ir dizaino dalimi. Papildomas kūrinių tarpsritiškumo matmuo plečia labiau patyrimo nei suvokimo ribas.

 

Ona Jarmalavičiūtė. Įsiklausyti – nereikia girdėti
Viršelio dizainerė – Lauryna Narkevičiūtė.

 

Albume skamba 6 kompozicijos, kurias duetas užsakė kompozitoriams Mykolui Natalevičiui, Dominykui Digimui, Rūtai Vitkauskaitei, Juliui Aglinskui, Arturui Bumšteinui ir Andriui Maslekovui. Vienos kartos atstovai individualybės sieja „Performą“ priešybių principu. Lietuvos kompozitorių parašyti kūriniai leidžia skleistis autentiškai sąveikai su garsu, kuriančiai tiek ribines, tiek meditatyvias situacijas. „Performos“ lietuviškumas – savaiminis, atsisakantis romantinių klišių ir tuščių imitacijų. Nors šimtmečiais girdėtą styginių instrumentų skambesį šiuolaikiniu gali paversti tik mintis, „Twenty Fingers Duo“ tradiciją dabarčiai pritaiko taip pat natūraliai. Tam pasitelkiamos asmeninės modernių kompozitorių muzikinės kalbos, kuriančios platų „Performos“ skambesio spektrą. Šiuolaikiškumas albume nėra vaidinamas, skambesio realybė – neimituojama. Nenuostabu, kad čia skirtingomis technikomis grįstos kompozicijos kuria vientisą nuotaiką. Šešios „Performos“ kelionės per lietuvišką gamtą, šiuolaikinę muzikos sceną ir styginių instrumentų galimybes albume dėstomos kontrasto, didėjančia naujumo ir sudėtingumo tvarka.

Pirmoji kompozicija – M. Natalevičiaus „rasa. rūkas“ gimsta iš tylos. Muzikiniai pokyčiai vyksta nejučia, lyg pūstelėjus vėjui. Keičianti pavidalus vibracija svyruoja nuo trynimo iki tratėjimo, nuo virpėjimo iki ramybės. Čia, tarp besimainančių skambesių, nesaugu, klausytojas nestovi ant žemės, sąmonė nespėja kartu su garsais. Sukaupto garso atmosferą išvaiko nesugaunamas muzikinis judėjimas.

D. Digimo kompozicija „Vaikštant trimis taškais“ tampa aliuzija į ankstesnį trio grojimą, šiandien perkurtą styginių duetui ir elektronikai. Lėtas šokis įtampos ir atsipalaidavimo ritmu kuria viso kūrinio garsinę aplinką, palaiko jo gyvybę ir nurodo kryptį.

Buvusi smuikininkė, dabar kompozitorė R. Vitkauskaitė „Hightet“ kopia į pačius aukščiausius inst­rumentų registrus. Smuiko ir violončelės pokalbis primena įgąsdintų paukščių kovą ir yra persmelktas intensyviu, emociškai išraiškingu skambesiu.

 

Ona Jarmalavičiūtė. Įsiklausyti – nereikia girdėti
„Performa“ vaizdo klipo kadras .

 

J. Aglinsko „Tarp tylos“ pasieniui keliauja 3 vieniši sąskambiai. Besikartodami jie žingsniuoja vietoje ir apibrėžia erdvės tylą. Suteikia jai balsą, garsesnį nei viskas aplinkui. Kartoja tą pačią mintį. Elementarus, bet skvarbus skambesys, regis, byloja kažką esminio. Tai, ką besiklausančiajam gali pasakyti tyla.

„Lyrica“ – antiansambliškas kompozitoriaus A. Bum­šteino ritualas šiam ansambliui. Neapčiuopiamas aleatorinis ir improvizacinis dueto grojimas ir kartu, ir atskirai skamba kaip šamaniškas, ritmiškai ir harmoniškai pasiklydęs, išsiderinęs užkalbėjimas. Atsisakyti ansambliškumo mokyklos, anot pačių atlikėjų, buvo vienas didžiausių „Performos“ iššūkių.

Ilgiausia ir, galima sakyti, sudėtingiausia, albumo pjesė – A. Maslekovo finalas „Naktinių drobių šešėliai“. Šio kūrinio komponavimas pareikalavo iš atlikėjų trumpam pamiršti muziką ir keliauti į muzikos atlikimo paribius, išbandyti savo instrumentų galimybes. Kūrinyje naudojama labai išsami išplėstinių technikų nomenklatūra, pareikalavusi neįprastos koordinacijos ir fizinių įgūdžių. Tai veikiau atviras kvietimas pažinti ir tyrinėti negu naujas smuiko ir violončelės apibrėžimas. Peržengiamos ribos, neužsidarant naujoje, platesnėje styginių galimybių dekoje.

Nors visų šių kūrinių idėjos skiriasi ir kiekviename jų klausytojas turi būti pasiruošęs garsiniams pokyčiams, albume labiausiai žavi garsinis tęstinumas ir natūralumas. Bendras „Performa“ poveikis yra nudažytas kiek melancholišku, tačiau nesentimentaliu, postmoderniu skambesiu. Tačiau garso organikoje tarpsta įnoringas performatyvumas. Neapsiribojęs vien garsu, jis įdarbina atlikėjo kūną, balsą, mintis ir galiausiai koncertinę pjesę paverčia garso skulptūra. Tarsi būtų įtikinamas manipuliavimo natūralaus skambesio realybe įrankis. Sprendžiant iš pavadinimo, „Performa“ turėtų būti sausa ir konceptuali. Bandžiau tai atpažinti skambesyje. Nepavyko.

Naujoms atlikimo manieroms kurti panaudotos koncepcijos, netikėtos šiuolaikinės technikos, stebinantys tembriniai ir registriniai niuansai yra įspūdingi, tačiau jie pasirodo besą stalo įrankiai. Jais buvo kuriamas ne tuščias virtuoziškumas, o tikras, buvimo prisodrintas skambesys. Bent jau skaitmeniniame garso įraše, muzikai tampant technologiniu smegenų stimulu, būtent garsinė patirtis, o ne atlikimas tampa pagrindiniu „Performos“ patiekalu. Šis albumas – tai gyvybės, kaip natūralaus žmogaus ir gamtos būvio, pagerbimas. Visų pirma garso, o ne minties ar technikos pasirodymas. Tai skambesys, į kurį reikia įsiklausyti.

 

„Performa“ vaizdo klipas (rež. Šarūnas Bartas)

Draugai