Žibuoklė Martinaitytė. Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (15)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Universalios istorijos

Vos susipažinę ar atsitiktinai susidūrę lifte ar metro, niujorkiečiai noriai dalijasi asmeninėmis istorijomis, ypač susijusiomis su miestu. Kiekvienas turi savąją atvykimo ir įsitvirtinimo Niujorke patirtį, kuriančią tą nematomą, bet juntamą milijonų žmonių išgyventų istorijų tinklą, gaubiantį šį miestą ir skleidžiantį tam tikrus kerus, paverčiančius net ir paprastą pasivaikščiojimą kažkuo nenuspėjamu ir ypatingu.

Istorijų gausa persmelkė ir balandžio–gegužės mėnesiais matytus koncertus. Anot kompozitoriaus Davido Lango, šįmet užėmusio garbingą Carnegie Hall kompozitoriaus postą, „muzika keičiasi priklausomai nuo to, kokias istorijas ji bando papasakoti". Šis teiginys lydėjo jo kuruojamą 6 koncertų ciklą, pavadintą „collected stories" (liet. surinktos istorijos), įvykusį balandžio 22–29 d. Carnegie Zankel salėje. Kompozitorius ne tik sudarė koncertų programas, bet ir parašė visų kūrinių anotacijas ir ta proga netgi sukūrė savo vardo kokteilį, kurio klausytojai galėjo paragauti per pertrauką. Visi ciklo koncertai sukosi aplinkui savo pasakojamų istorijų temas, tarp kurių – herojus, dvasia, meilė / netektis, kelionė, postfolk ir memuarai. Štai taip gana literatūriškai ir filosofiškai apipavidalinti renginiai buvo sugrupuoti ne pagal žanrą ar stilių, bet pagal skirtingų tipų istorijas ir jų įgyvendinimą muzikoje. Sakyčiau, toks muzikos pateikimas pasirodė esąs netgi labai sėkmingas – smalsių klausytojų kiekviename koncerte buvo tikrai apstu. Herojaus tematiką atskleidė amerikiečių kompozitoriaus Harry'o Partcho 1940 m. sukurta opera apie benamio klajones „The Wayward", atliekama jo paties pagamintais instrumentais, suderintais oktavą dalinant ne kaip įprasta į 12, o į 43 garsus. Dvasingumo temai buvo parinkti Arvo Pärto „Passio" ir obertoninio dainavimo tradicijos atlikėjų Huun-Huur-Tu iš Sibiro Tuvos regiono pasirodymas. Abudu atlikimai, tiek geografiškai, tiek stilistiškai gana nutolę vienas nuo kito, savo išgryninta estetika tarsi vedė į kitą – nematerialią ir abstrakčią dimensiją, kur karaliavo harmonija ir balansas, regis, nepaliesti chaotiškos kasdienybės. Trečiasis ciklo koncertas apie meilę ir netektį pasitelkė pop ir folk muzikos tradicijas, jungiamas su šiuolaikinėmis muzikos išraiškos priemonėmis –­ Julios Wolfe kūrinyje „Cruel Sister" ar Nico Muhly'o „The only tune". Panašus hibridinis folk tradicijų panaudojimo principas buvo randamas ir postfolk tematikos koncerte, ypač ryškiai pademonstruotas airių kompozitoriaus Donnachos Dennehy'o intensyviai kunkuliuojančios, gaivališkos ir vis atsinaujinančios energijos kūrinyje „Grá a gus Bás" (2007), išpildytame airių tradicinio dainavimo stiliaus „sean-nós" atlikėjo Iarla Ó Lionáirdo ir ansamblio „Alarm Will Sound" (dirigentas Alanas Piersonas). Nors kūrinys ir alsavo kažkokiu pirmykščiu gaivališkumu, kuris dažnai asocijuojasi su pačiomis seniausiomis folkloro tradicijomis, visgi tiesioginių muzikinių citatų ar kitų skolinių čia nebuvo – šiuolaikiška muzikinė kalba su savo sudėtingais poliritmais bylojo apie dabartį, savitai nuspalvintą senoviniu dainavimo būdu. Kitame programos kūrinyje – Richardo Ayreso „No. 42 In the Alps" (2008), folkloro įtaka įgavo parodijos atspalvį. Iliustratyvi muzika, beje, labai išradingai naudojant orkestro tembrus ir ypač varinius pučiamuosius, lydėjusi ekrane rodomą komišką tekstą, kartkartėmis sukeldavo juoko bangas. Daugelis klausytojų kvatojo iš širdies ir nenutilstantis juoko garsas tapo neatskiriama skambančios partitūros dalimi. Geroka humoro dozė, tokia reta šiuolaikinės muzikos koncertuose ir dažnai aptinkama folklore, visgi kiek „nupigino" patį kūrinį. Kiti du kūriniai pasirodė mažiau susiję su koncerto tematika, tačiau tai netrukdė gėrėtis australų kompozitorės Kate Moore „The Art of Levitation" (2013) sudėtingomis ritminėmis faktūromis, atsirandančiomis sluoksniuojant daugybę elegantiškų ir švelnių melodinių linijų, susiliejančių į vientisą pulsuojančią tembrinę dėmę. D. Lango žodžiais tariant, kiekviename naujame kūrinyje mes klausomės dviejų dalykų – to, ko dar niekuomet negirdėjome, ir konteksto, kuriame ši naujovė yra girdima. Galime atpažinti, kas nauja, tik tuomet, jei esame susipažinę su tuo, kas sena. Naujumą nulemia kontekstas, o kiekvieną muzikinę patirtį mes lyginame su kitomis jau girdėtomis patirtimis. Vienas iš daugybės būdų, kuriuo kompozitoriai sukuria kontekstą savo kūriniams – susiejant savo muziką su kažkuo, kas jau egzistuoja, ką ir iliustravo šių dviejų koncertų sąsajos su folkloro tradicijomis. Paskutiniame ciklo koncerte, pavadintame „Memuarai", šalia Johno Cage'o trijų vienu metu atliekamų kūrinių – „Indeterminancy", „27'10.554" ir „Fontana Mix" – nuskambėjo ir paties D. Lango premjera – Carnegie Hall užsakytas kūrinys „mystery sonatas" smuikui solo, tiesiog pasigėrėtinai atliktas Augustino Hadelicho. „Memuarai" – tai istorija, kurią pasakojame patys apie save. J. Cage'o 45 gyvenimiškos istorijos iš katalogo „Indeterminancy" – kiekviena jų buvo aktoriaus perskaityta per vieną minutę, stebino savo netikėtumu. D. Lango „mistiškos sonatos" skleidė nuobodulio aurą ir tiesiog erzino kankinančiu nuspėjamumu. Šis, regis, iki amžinybės išsitęsęs kūrinys, nors ir puikiai atliktas, visgi paliko beprasmybės pojūtį. Tarsi ilgai trukęs kūdikio lemenimas, kurio intonacijos tai kyla, tai leidžiasi, bet jokių prasmingų žodžių taip ir nesuformuoja.

Niujorko filharmonijos bienalė. Kevino Mackintosho ir Darylo McGregoro nuotrauka

Subjektyvesnes istorijas pasakojo balandžio 22 d. matytos kamerinės operos – kompozitoriaus Tariko O'Regano „The Wanton Sublime" ir Roberto Patersono „The Companion", atliktos American Modern Ensemble ir American Opera Projects kolektyvų. Šiomis dienomis dažnai atrodo, kad bet koks ilgesnis vokalinis kūrinys su tam tikru naratyvu jau ir pavadinamas opera. Ir šiuo atveju kamerinis operų pastatymas kukliomis atlikėjų pajėgomis labiau priminė dramos teatro spektaklį su muzika nei operą. Abi aiškaus siužeto ir gana tradicinės muzikinės kalbos operos, regis, nekėlė sau jokio kito uždavinio, tik teikti klausytojui malonumą. Ką gi – taip bent jau įmanoma „prisijaukinti" klausytoją, suteikiant jam drąsos ateityje drąsos nueiti į dar vieną šiuolaikinės muzikos koncertą, kur muzika galbūt pareikalaus daugiau pastangų ją suvokti. Netikėtą daugybę klausytojų, ne tik išdrįsusių pasiklausyti, ko dar nėra girdėję, bet ir specialiai tam atvykusių iš kitų miestų bei valstijų, sutraukė jau ketverius metus Carnegie Hall salėje rengiamas simfoninės muzikos festivalis „Spring for music", vykęs gegužės 5–10 dienomis. Skirdamas ypatingą dėmesį inovatyvioms programoms ir šiuolaikinei muzikai, festivalis sukviečia orkestrus iš visos Šiaurės Amerikos. Pagal jau susiformavusią festivalio tradiciją, kiekvienas orkestras atsiveža ir savo miesto sirgalius. Šis klasikinės muzikos terpėje kiek neįprastas reiškinys dažniau asocijuojasi su sporto komandomis ar popatlikėjais nei orkestrais. Tad ypač džiugu buvo kas vakarą pamatyti beveik tūkstantį sirgalių, atlydėjusių orkestrus iš kitų valstijų ir sudariusių trečdalį publikos, koncerto pradžioje mosuojant specialiai renginiui pagamintomis vėliavėlėmis. Kiekvieną vakarą salėje tvyrojęs entuziazmas ir pakylėta energija kūrė šventišką atmosferą, kartais kontrastuojančią su koncertuose pristatytais kūriniais. Pirmąjį vakarą nuskambėjęs amerikiečių kompozitoriaus Christopherio Rouse'o „Requiem", atliktas Niujorko filharmonijos orkestro ir Vestminsterio choro diriguojant Alanui Gilbertui, pateikė visą įmanomą tamsių emocijų spektrą, išgaunamą pasitelkiant masyviai tirštą ir nediferencijuotą orkestro skambesį su viską užgožiančiu mušamųjų instrumentų arsenalu ar subtiliau niuansuotom vietom. Universalios tematikos religiniai tekstai susišaukė su Cincinačio simfoninio orkestro, diriguojamo Jameso Conlono, atliktu R. Nathanielo Detto kūriniu „The Ordering of Moses". Šis pirmasis istorijoje toks stambus juodaodžio kompozitoriaus sukurtas opusas buvo nutrauktas per premjerinę transliaciją 1937 m. dėl pasipiktinusių klausytojų skambučių. Šįkart istorinis teisingumas buvo atstatytas ir didžiulis kūrinys – valandos trukmės oratorija – nuskambėjo ištisai. Vis dėlto kūrinys atmintyje išliko labiau dėl savo atlikimo istorijos nei dėl pačios muzikos, kuriai pritrūko autentiško stiliaus pajautos. Labiau įstrigo Vinipego simfoninio orkestro iš Kanados pagroti kūriniai – ypač kompozitoriaus Vincento Ho koncertas mušamiesiems ir orkestrui „The Shaman". Jį atlikusi perkusistė Evelyn Glennie pademonstravo nepaprastai jautrų ritmo pojūtį, tarsi šamanė basomis kojomis judėdama po sceną nuo vieno instrumento prie kito, užburdama klausytojus savo rituališkais judesiais lėtose dalyse ir žaibiško greičio ritmo sūkuriais dalyje, pavadintoje „Ugnies šokiai". Muzikoje buvo galima aptikti gana abstraktaus naratyvo gairių, meistriškai pailiustruotų orkestrinėmis priemonėmis. Na, o festivalio kulminacija tapo Sietlo simfoninio orkestro pasirodymas gegužės 6 d., kuriame, diriguojant Ludovicui Morlot, nuskambėjo visų laukta amerikiečių kompozitoriaus Johno Lutherio Adamso kūrinio „Become Ocean" Niujorko premjera. Šįmet apdovanotas Pulitzerio premija, šis 45 minučių trukmės orkestrinis kūrinys, anot autoriaus žodžių ir paties pavadinimo, kvietė klausytojus „tapti vandenynu", susilieti su banguojančiomis garsų masėmis. Kūrinio idėja pagrįsta bangavimo principu, formuojant tai didesnes, tai mažesnes garsų bangas, pasitelkiant vis kintančias instrumentines spalvas, tarsi išnyrančias iš gaudžiančio vandenyno gelmės. Orkestras buvo padalytas į tris mažesnius, erdviškai atskirtus ansamblius, grojančius individualiais tempais. Užburianti ir įtraukianti klausytojus garsinė aplinka, būdinga visai J. Lutherio Adamso kūrybai, atspindėjo laukines ir žmogui nepaklūstančias gamtos galias. Kaip sako pats kompozitorius, „tikiuosi, kad muzika sukuria keistą, gražų ir kartais gąsdinantį peizažą, kviečiantį klausytojus jame pasiklysti". Ir tikrai, be galo subtilių harmonijų ir tembrinių spalvų bangos panardindavo klausytojus į belaikę užmaršties būseną, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos, be jokios pasakojamos istorijos, be apčiuopiamų melodinių ar ritminių motyvų. Nepaliaujamai tekantys garsai liejosi į vientisą harmoningą darinį, pulsuojantį gyvybe ir viliojantį savo efemerišku grožiu. Prasidėjusios tyliais žemo registro fortepijono, arfos ir styginių garsais, bangos vis kildavo ir vėl nuslūgdavo, be jokio skubėjimo ar įtampos kurdamos natūralų potvynių ritmą ir galiausiai vėl sugrįždamos į savo ištakas... Banguojantis vandenynas pasakojo universalią savo būties istoriją, atskleidžiančią daugialypius statiškos būsenos dinamikos sluoksnius.

Universalių istorijų, pateiktų per subjektyvią prizmę, netrūko ir Niujorko filharmonijos pirmąkart organizuotoje bienalėje, vykusioje gegužės 28–birželio 7 dienomis. Iš vizualiųjų menų pasaulio pasiskolintas renginio formatas aprėpė visus žanrus – nuo operų (Toshio Hosokawos „The Raven" ir HK Gruberio „Gloria – A Pig Tale"), simfoninių koncertų iki kamerinės muzikos. Tikra šiuolaikinės muzikos fiesta, kurios metu įvyko net 21 koncertas! Juose kartu su Niujorko filharmonijos orkestru grojo smuikininkė Midori, „Bang On A Can All Stars" ansamblis, dirigentas Matthias Pintscheris, American Composers orkestras ir daugybė kitų atlikėjų. Trumpai aprašyti tokios renginių įvairovės tikrai neįmanoma, tad teks tą padaryti kitame dienoraščių numeryje; pati bienalės koncepcija, regis, pasiteisino, sulaukusi didžiulio klausytojų bei spaudos dėmesio.

Išėjusi iš Linkolno menų centro salės, kur vyko daugelis bienalės koncertų, vaikščiojau po muzikinių legendų prisodrintą rajoną, kuris vadinamas Aukštutine vakarine puse (Upper West Side), kuriame gyveno XX a. klasikai Béla Bartókas, Igoris Stravinskis, Leonardas Bernsteinas, Sergejus Rachmaninovas, Gustavas Mahleris, George'as Gersh­winas ir kiti. Pastatai nebyliai saugojo juose išgyventas subjektyvias istorijas, kurios visgi rado universalią išrašką muzikos garsuose.