Uždarų ir atvirų erdvių muzika

Vasarą niujorkiečiai stengiasi ištrūkti iš miesto, jei ne atostogoms, tai bent jau kelioms valandoms pasimėgauti gaivia Centrinio parko žaluma ir medžių teikiamu pavėsiu ar nuo Hadsono upės sklindančia vėsa. Dažnai į gamtą juos atvilioja ir įvairūs renginiai bei koncertai, iš tradicinių salių išsiveržę į viešąsias miesto erdves. Visas Niujorkas su savo parkais ir aikštėmis tampa tarsi didžiule scena, o gyventojai – žiūrovais ir kartais atsitiktinių kultūrinių provokacijų dalyviais.
Vasaros pradžią paskelbė po visus Niujorko rajonus išsibarstę 88 pianinai bei fortepijonai – įvairiaspalviai menininkų dizaino instrumentai, apsigyvenę gatvėse ištisoms dviem savaitėms. Tai – viena gyvybingiausių viešojo meno instaliacijų mieste, jau nuo 2006 metų rengiama savanoriškos organizacijos „Sing for Hope". Dailininkų rankų paliesti pianinai tapo unikaliais meno kūriniais, spalvingomis akį traukiančiomis skulptūromis, kurios dar ir skambėjo! Instrumentais grojo kas tik pageidavo – nuo visiškų pradžiamokslių iki ausį maloninančių profesionalų, kurių muzikos garsai dažnai paskęsdavo gatvės triukšme. Akcijai besibaigiant, birželio 16 d. į šalia Linkolno menų centro esančią aikštę atkeliavo visi 88 margaspalviai instrumentai, sukūrę šventiškai džiugią aplinką, pripildytą klasikinės, džiazo ir improvizacinės muzikos. Tikra muzikinė puota, skirta kiekvienam. Na, o intelektualesnių meno formų pageidaujantys klausytojai galėjo daugiau jų aptikti kasmetiniame visą vasarą vykstančiame festivalyje „Nuo upės iki upės" („River to River"). Čia birželio 18–22 d. įvairiose Žemutiniojo Manhatano vietose vyko Laurie Anderson kuruojami renginiai, kur, šalia kitų menininkų rodomų filmų ar gyvos muzikos, skambėjo ir jos pačios projektas „Ateities kalba". Du vakarus trukusiame kūrinyje, sudarytame iš dviejų dalių – „Istorijos" ir „Dainos" – gyvai kuriamos elektronikos ir minimalistinių ostinato figūrų fone girdėjosi žodžiai, rečituojami ramaus L. Anderson balso: „Kas vyksta Amerikoje? Kas čia vyksta? Koks karas? Linkėjimai gimtinei." Jos kuriamų filosofinio pobūdžio, dažnai paradoksalių istorijų turinys sukosi aplink politines realijas, kelionių bei katastrofų tematiką. Kūrinio pavadinimas ir dauguma medžiagos atsirado iš jos didžiulio aštuonių valandų trukmės opuso „Jungtinės Valstijos", sukurto 1983 metais. Pasirinktos temos ir muzikinė išraiška bylojo, jog menininkės kūryba mažai tepasikeitė per 30 metų, ką pastebėjo ir „NY Times" recenzentas, tačiau akivaizdus publikos susidomėjimas demonstravo tokių platesnį sociopolitinį kontekstą apimančių meninių formų prasmingumą ir reikalingumą. Viename iš Rockfelerio parke vykusių koncertų, ant žolės susėdę klausytojai, gairinami nuo upės sklindančio vėjo ir stebėdami vakarėjantį dangų, smalsiai klausėsi intelektualiai provokuojančių istorijų suaugusiems, kviečiančių permąstyti kasdienę globalesnių reiškinių perspektyvą, primindami vaikus, besiklausančius pasakų prieš miegą.
Tiems, kam neužteko vien tik klausytis istorijų, bet norintiems kažko pasimokyti ir galbūt patiems sudalyvauti muzikiniame veiksme, tokių progų buvo ypač daug birželio 21 d. visame mieste vykusio festivalio „Make Music New York" daugybėje įvairiausių renginių, skirtų vasaros saulėgrįžos šventei. Šiuolaikinės muzikos gerbėjai turėjo itin retą galimybę patirti daugiau nei 9 valandų trukmės anglų kompozitoriaus Corneliuso Cardew kūrinį „Didysis mokymasis" pagal Konfucijaus tekstus. Sukurtas 1970 m. tuo metu įkurtam kolektyvui „Scratch Orchestra" ir skirtas atlikti profesionalams kartu su mėgėjais, šis kūrinys yra seka improvizacijų, pagrįstų aiškiomis žodinėmis ar grafinėmis instrukcijomis bei kartais užrašytomis natomis. C. Cardew siekė, kad eksperimentinė muzika būtų prieinama visiems, o netaptų kažkuo, ką galėtų atlikti išimtinai aukščiausio lygio profesionalai. Tad sėkmingai balansuodamas tarp atlikėjui suteikiamos laisvės bei aiškiai užrašytų specifinių instrukcijų, jis pasiekia daugiau ar mažiau organizuotą garsinį rezultatą, kurio trukmė ir eiga vis dėlto nemažai priklauso nuo atlikėjų interpretacijos. Kūrinį sudarė 7 dalys, vadinamos paragrafais, įvykusios septyniose skirtingose Žemutiniojo Manhatano vietose. Pirmasis paragrafas, nuskambėjęs Šv. Pauliaus koplyčioje, su tekstą kartojančiais balsais, palydimais švilpynių ir akmenukų bei ilgai tęsiamų vargonų akordų, kiek priminė lietuviškas pagonių apeigas, pažįstamas iš B. Kutavičiaus oratorijų. Antrasis paragrafas persikėlė prie pagrindinės Niujorko vertybinių popierių biržos Volstryte, kur septyni ansamblio „Mantra Percussion" nariai kartu su visais dainuojančiais ir kalbančiais atlikėjais, prie kurių, beje, galėjo jungtis visi pageidaujantys, grojo vis garsiau ir garsiau, kol muzikinis veiksmas ėmė labiau panašėti į protesto akciją. Dėl to sunerimo ir iš kažin kur išdygę policininkai bei apsaugos darbuotojai, ėmę įtariai klausinėti žiūrovų, kas gi čia vyksta ir raportuoti apie tai per savo racijas. Kiekvienas iš mušamųjų instrumentų grojo 26 ritminių darinių seką, kurią pabaigęs vienas iš jų ėmė mušti didįjį būgną, kas sukėlė netgi kai kurių žiūrovų paniką. Būgno gausmas, regis, drebino visą Niujorko biržos pastatą – jo garsai užpildė siaurą šalia Volstryto esančią gatvę ir besiklausant atrodė, kad vyksta kažkas svarbaus, gal net ir pavojingo. Tiek atlikėjai, tiek klausytojai ar atsitiktiniai praeiviai tapo didesnio socialinio veiksmo ar ritualo dalimi. Beje, protesto akciją priminė ir trečiasis paragrafas, vykęs Zucotti parke, dar menančiame „Okupuok Volstrytą" laikus. Čia skambėję kontrabosai, tūbos ir balsai beveik paskendo tarp gatvės triukšmo bei statybų garsų, sklindančių iš netoliese esančio Pasaulio prekybos centro. Muzikos garsai bandė prasiveržti pro tirštą visuotinio triukšmo sluoksnį, tačiau beviltiškai jame pradingdavo kartais net neišgirsti. Didysis mokymasis vyko įvairiais lygmenimis: visi kažko mokėsi – vieni groti ar dainuoti pagal autoriaus instrukcijas, kiti suprasti, kas gi čia vyksta ir kodėl. Paties mokymosi idėja galbūt akivaizdžiausia tapo penktame paragrafe, kuris prasidėjo vienam atlikėjui „mokant" antrą, kaip dainuoti ar judėti, antram – trečią ir t. t., kol galų gale visi atlikėjai pabuvo savotiškais mokytojais vienas kitam.

Sudalyvavusi keliuose kūrinio paragrafuose, tą pačią dieną nuskubėjau į Centrinį parką, kur prie ežero buvo atliekama kanadiečių kompozitoriaus R. Murray'aus Schaferio muzika. Anksti ryte nuskambėjo „Aušra", vakare – „Sutemos" iš kūrinio „Wilderness lake" (1979), grojami 12 trombonų, išsidėsčiusių prie ežero, o pavakaryje – „Credo" iš „Apocalypsis" (1977), kurį atliko 150 dainininkų ir muzikantų. Dauguma choristų buvo išsidėstę ant kalvos prie ežero kranto, o dalis sėdėjo valtyse, publika galėjo laisvai judėti aplinkui ir mėgautis nuolat kintančia garso sklaidos erdve. Mikropolifoniškų garsų debesys sklandė ore ir papūtus stipresniam vėjui nuskrisdavo tolyn. Vis dėlto iš to, ką ausiai pavyko pagauti, susidarė užburiantis skaidrių harmoninių darinių įspūdis, priartėjantis prie sakralinės muzikos patyrimo, tik sustiprėjusio išgirdus iš įrašo skambančių varpų dūžiams. Pažįstama parko aplinka staiga pavirto į kažką neregėta, o nuo ežero matomų daugiaaukščių pastatų smaigaliai ėmė panašėti į bažnyčias, kurių nematomi varpai skleidė garsus.
Atvirose erdvėse pajausta muzika kartais tik sustiprindavo norą sugrįžti į įprastas uždaras koncertų sales, kur galima mėgautis subtiliausiais garso niuansais bei pasislėpti nuo visokeriopų miesto triukšmų. Tą buvo galima padaryti birželio 16 d. Pace universiteto Michaelo Schimmelio meno centre vykusiame 12 valandų maratone „Bang On A Can". Įkurtas kompozitorių Michaelo Gordono, Julijos Wolfe ir Davido Lango, šis jau 26 metus kasmet vykstantis maratonas sukviečia daugybę ansamblių ir atlikėjų, pristatančių įvairiausių žanrų bei pakraipų muziką, nepaisančią jokių apribojimų ir dažnai netelpančią į įprastinių apibrėžimų rėmus. Vienas iš netikėtų festivalio atradimų – tikriausiai tyliausias šią vasarą girdėtas kūrinys – Hanso Abrahamseno „Shnee" devyniems instrumentams, atliktas vietinio Talea ansamblio. Vos girdimi tylūs garsai čia jungėsi į subtilius instrumentų spalvinius derinius, ir rodėsi, kad garsai liečia tylą. Keliose kūrinio dalyse girdimas švelnus šiugždančio popieriaus šnarėjimas, išgaunamas ilgai ir ritmiškai braukant popieriaus lapą stalo paviršiumi, priminė sniego girgždėjimą, o atlikėjo judesiai kūrė ramybės ir meditacinio susitelkimo būseną. Taip valanda prabėgo lyg kelios minutės. Ryškus kontrastas baltų niuansų sniego muzikai tapo Julijos Wolfe premjera „With a Blue Dress on", atlikta smuikininkės iš Nyderlandų Monicos Germino. Įgarsinto smuiko bei elektronikos derinys savo ekspresyvia išraiška, beje, būdinga ir ansambliui „Bang On A Can", labiau priminė roko koncertą. Kūrinys pareikalavo iš atlikėjos nepaprastos ritminės ištvermės, aukšto techninio meistriškumo bei gebėjimo dainuoti grojant. Atlikimo kokybė buvo tikrai pasigėrėtina, ypač turint omenyje, jog kūrinys buvo atliekamas pirmąkart. Tą patį smuikininkė pademonstravo ir kitame koncerte, birželio 13 d. įvykusiame Austrijos kultūros forumo patalpose, kur kartu su garsų dizaineriu Franku Van Der Weiju ji atliko šiuolaikinės muzikos kūrinius smuikui ir elektronikai. Iš įdomiai parinktos vakaro programos išsiskyrė amerikietės Annie Gosfield premjera „Long Waves and Random Pulses" smuikui ir elektronikai su užstrigusiais radijo signalais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą buvo naudojami blokuoti radijo transliacijas.
Uždarose akustinėse erdvėse vyko ir daugybė kitų festivalių: kasmetis MATA festivalis (balandžio 17–20 d.) skirtas jauniems (iki 40 metų) kompozitoriams; „Look and Listen" (gegužės 17–19 d.) ir „Music with a View" (birželio 17–30 d.) ir sulaukęs nemažo spaudos dėmesio naujas aštuoniolikmečio kompozitoriaus Conrado Tao kuruojamas festivalis „Unplay" (birželio 11–13 d.). Ir, žinoma, pavieniai koncertai, ilgam palikę neišdildomus įspūdžius: visuomet savo išradinga programa nustebinantis Kronos kvartetas (gegužės 3 d. Carnegie Zankel salėje), meksikiečių kompozitoriaus Julio Estrados autorinis vakaras Kolumbijos universitete (gegužės 16 d.), kur tylaus triukšmo estetika pagrįstą muziką atliko ICE ir „Third Coast Percussion" ansambliai, diriguojami Steveno Schicko, bei įstabus Filadelfijos orkestro, diriguojamo Simono Rattle'o, koncertas su sopranu Barbara Hannigan, atlikusia fragmentus iš A. Bergo „Wozzeko" ir G. Ligeti „Mysteries of the Macabre" (gegužės 17 d. Carnegie Hall).
Šiltuoju metų laiku Niujorkas pripildytas garsų – tiek atvirose miesto erdvėse, tiek ir uždarose patalpose. Kad ir kur nueisi, gali sutikti muziką, nesvarbu – ar kuriamą žmonių, ar gamtos pasaulio. Tereikia ją išgirsti ir įsiklausyti. O tai įmanoma tik išjungus per ausinukus transliuojamą garsinį takelį, dažnai sudarantį iliuziją, jog gyvenimas – tai mūsų režisuotas kino filmas, kuriam patys pasirenkame tinkamą muziką.